„Tai visiškoje neviltyje atsidūrusio, į kampą įvaryto žmogaus kalba“, – apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasisakymą Ukrainos teritorijų aneksijos tema sako Monrealyje įsikūrusio vieno iš pirmaujančių Kanadoje Konkordijos universiteto profesorius Mikhailas Iosselis.
V. Putinas savo neilgoje kalboje apie aneksuotų Ukrainos regionų prijungimą prie Rusijos Federacijos daugiausia dėmesio skyrė Rusijos priešinimuisi Vakarams ir „anglosaksams“.
Apie V. Putino kalbą, aneksiją ir Rusijos kariuomenės būklę LRT RADIJO laidoje rusų kalba kalbėjo Konkordijos universiteto profesorius Mikhailas Iosselis.
– Mikhailai, kaip apibūdintumėte V. Putino kalbą apie Ukrainos teritorijų aneksiją?
– Tai visiškoje neviltyje atsidūrusio, į kampą įvaryto žmogaus kalba. Tai buvo akivaizdu iš jo kalbos nervingumo, iš isteriško tono, iš beprotiško jos turinio. Tiesą sakant, jis pradėjo karą prieš visą pasaulį. Jis yra įspraustas į kampą ir neturi kito pasirinkimo, kaip tik didinti statymus iki neįtikėtinos ribos, tikintis, kad Vakarai išsigąs ir atsitrauks. O iš susirinkusių žmonių gedulingų veidų buvo aišku, kad jie supranta, kur jis juos tempia – tempia į bedugnę, į kurią jie visi kartu kris, bet, paralyžiuoti baimės, jie negali nieko padaryti. Jo kalbą vertinčiau kaip įsprausto į kampą, bet kokią viltį praradusio ir daugiau neturinčio ką prarasti žmogaus pasisakymą.
O dokumentų dėl aneksijos pasirašymas susideda iš dviejų komponentų. Pirmasis – forsuotas pasirašymas, spaudžiant šiems keturiems Ukrainos regionams, kurie, pažvelgę į Charkivo sritį, suprato, kad jų laukia toks pat likimas, jei jie skubiai nepateiks reikalavimo. Anksčiau Rusija jiems žadėjo federalizaciją, reikalavo tuoj pat, nedelsiant įtraukti juos į Rusijos sudėtį. O Kremlius, kaip sakoma, „pagriebė juos už liežuvio“. O antrasis komponentas yra tai, kad, ko gero, V. Putinas suprato, kad jei dar kiek uždels, greičiausiai nebebus ką prijungti prie Rusijos, nes fronte viskas labai greitai keičiasi.
Štai buvo išlaisvintas didelis regiono centras Lymanas. Ir viskas juda šia linkme. Traukiasi V. Putino paskelbta „Rusijos teritorija“, ji Rusijai nepriklauso. Tai gana retas atvejis pasaulio karinėje istorijoje, kai diktatoriai aneksuoja teritoriją tuo metu, kai jų kariuomenė traukiasi ir patiria pralaimėjimą po pralaimėjimo.
– Mikhailai, savo kalboje V. Putinas vėl paminėjo „tėvą Nr.1 ir tėvą Nr.2“, vadino SSRS žlugimą tragedija ir t.t. Ko jis tuo siekia?
– Jis siekia galutinai apmulkinti ir taip jau gerokai apsvaigusius Rusijos piliečius. Tiksliau ne piliečius, o subjektus, nes jie juk neturi jokių pilietinių teisių. Jis išpylė ant sienos „surūgusią kopūstienę“ tikėdamasis, kad gal kažkas suveiks. Beje, Vakaruose ir JAV yra tam tikrų elementų, kurie kaip tik dėl šios priežasties simpatizuoja V. Putinui – jis neva yra už tradicines šeimos vertybes, prieš homoseksualus, visas toks tarsi iš viduramžių atkeliavęs. Jiems tai patinka. Jiems tai artima, nes jie patys širdyje yra autoritariniai žmonės, vadovaujami, pavyzdžiui, Donaldo Trumpo. Ir tokių simpatizuojančių V. Putinui yra gana daug. Bet, žinoma, ne jie lemia Vakarų politiką.
O ką V. Putinui daryti? Jis įspraustas į kampą. Jis neturi kariuomenės. Ji (kariuomenė – red.) buvo siaubingai pažeminta, parodant, kad ji ne tik nėra antra pasaulyje, bet net ne dvidešimt penkta, ne keturiasdešimta ir ne penkiasdešimta. Ir tai yra teisinga. Kiaurai korumpuota šalis negali turėti stiprios kariuomenės; ji taip pat bus kiaurai korumpuota.
– O branduolinis V. Putino šantažas? Kiek jis realus?
– Viena vertus, žinoma, kai žmogus nuolat kartoja, kad tai nėra blefas, greičiausiai tai yra blefas. Tačiau šiuo atveju jis tiesiog neturi kitos išeities – jis neturi kariuomenės, kariuomenė parodė savo bejėgystę, parodė, kad nėra pasirengusi priimti mobilizuotųjų. Tokia jos struktūra, ji nėra pasirengusi inkorporuoti neapmokytų žmonių. Ji (kariuomenė – red.) buvo sutriuškina. Kas jam belieka? Jam lieka dujų šantažas, naftos šantažas, „šąlanti Europa“ ir, žinoma, branduoliniai ginklai – kažkoks „taktinis smūgis“. Jo tikimybė vis dar maža, bet ji egzistuoja. Tačiau Vakarai savo ruožtu leidžia suprasti, kad kaina bus neproporcingai didelė – tai lems jo (V. Putino – red.) režimo žlugimą, nes atsakant bus smogta į Rusijos teritoriją, ne branduoliniu ginklu, bet pakankamai galingai, kad neliktų nei kariuomenės, nei režimo.
– Prieš keletą metų kai kurie politologai ir ekspertai teigė, kad V. Putinas laikysis valdžioje tol, kol kas nors iš jo aplinkos, rėmėjų nenuspręs jo pašalinti. Kodėl tai neįvyksta? Ar tikrai V. Putino aplinkoje nėra blaiviai mąstančių žmonių?
– Manau, jo artimiausioje aplinkoje blaiviai mąstančių nebėra. O tie, kurie mąsto dar bent kiek blaiviau, ne jo aplinkoje. Jie yra arba periferijoje, arba kalėjime, jei jie yra jo kritikai, arba po žeme, arba užsienyje.
Tačiau šiuo metu stebima gana arši Rusijos gynybos ministerijos kritikos banga. Žinoma, jie graušis tarpusavyje. Tarkime, iš vienos pusės Ramzanas Kadyrovas ir Jevgenijus Prigožinas, iš kitos – Sergejus Šoigu ir generolas Aleksandras Lapinas. Prasidėjo rietenos. Sakyčiau, kad karinio perversmo tikimybė yra didesnė nei, tarkime, pasikėsinimo. Jį supa centurionai, pasiruošę už jį paaukoti gyvybę. Jis nieko neprisileidžia artyn. Tą galima matyti net iš stalų, prie kurių jis sėdi, ilgio ir atstumo, kurio jis laikosi nuo kitų žmonių.
O štai karinio perversmo tikimybė, kai kariuomenė yra nugalėta ir pažeminta, visada yra, ir ji didesnė nei, tarkime, revoliucinio sukilimo. Nors sprendimas dėl mobilizacijos yra pats pragaištingiausias, pats nepopuliariausias sprendimas, kokį jis yra priėmęs per 20 valdymo metų. Jis panardino šalį į visišką šoką ir tikriausiai šiuo metu jo reitingas krenta tiesiog akyse.
