Pasaulyje

2020.12.15 15:44

Ambasadorius Rusijoje: gajus stereotipas, kad Lietuva yra maža, pikta, rusofobiška šalis

Natalija Zverko, LRT.lt2020.12.15 15:44

„Jei kalbėsime apie požiūrį į Lietuvą, tai jis mūsų netenkina. Kartais juntamas toks stereotipas, kad esame „maža, pikta, rusofobiška šalis, kuri tik ir galvoja, kaip pakenkti Rusijai. (...) Turime kažkaip nuo to atsiriboti“, – sako Lietuvos ambasadorius Rusijos Federacijoje Eitvydas Bajarūnas. 

„Mes esame artimiausi kaimynai, mus sieja šimtametė istorinė patirtis, todėl turime rasti būdų tolesniam pagarbiam abipusiam dialogui“, – interviu LRT.lt sakė gegužę pareigas eiti pradėjęs ambasadorius.

Jis taip pat pabrėžė, kad Rusijos jaunimas mažiau žino ir rečiau lankosi Lietuvoje. „Rusijos jaunimui Turkijos kurortai tikriausiai yra priimtinesni už Palangą, kuri vyresnei kartai buvo Rusijos Meka“, – sako Eitvydas Bajarūnas.

– 2005–2008 m. dirbote Sankt Peterburge Lietuvos generaliniu konsulu ir dabar, po 12 metų, grįžote į Rusiją. Kas pasikeitė nuo to laiko?

– Grįžimas skamba labai simboliškai. 2005 m. man buvo pasiūlytos Lietuvos Respublikos generalinio konsulo pareigos Sankt Peterburge. Nėra ko slėpti, tada situacija buvo kitokia, o mūsų politiniai santykiai su Rusija tuo metu buvo labiau subalansuoti.

Generalinis konsulatas – tai tarsi mini ambasada. Visgi oficialus Lietuvos atstovas Rusijoje, ypač politiniais klausimais, yra ambasadorius. Sankt Peterburge mano tiesioginės veiklos spektras apėmė tokius klausimus kaip regioniniai santykiai, bendradarbiavimas ekonomikos ir kultūros srityse, viešieji ryšiai, konsulinė pagalba Lietuvos piliečiams ir ryšių su lietuvių diaspora palaikymas.

O dabar, praėjus beveik 15 metų, kai gavau pasiūlymą tapti Lietuvos ambasadoriumi, suprantu tai kaip išreikštą didelį pasitikėjimą manimi, taip pat mano profesinio lygio įvertinimą. Viena vertus, Maskva neabejotinai yra vienas iš svarbiausių profesinių paskyrimų Lietuvos diplomatijai. Keliuose savo interviu aš tai pavadinau krepšinio terminu – tai yra aukščiausia lyga.

Tačiau, kita vertus, aš, žinoma, turėjau ir tam tikrų nuogąstavimų, nes santykiuose politikos srityje mūsų laukia daug sunkaus darbo. Ir, žinoma, vykti į šalį, su kuria santykiai nėra aukščiausio lygio, tam tikra prasme tampa iššūkiu. Bet vėlgi, pasikartosiu, tikram profesionalui tai nėra kliūtis.

Rusija vaidina labai svarbų vaidmenį politikoje, ekonomikoje ir regionų santykiuose. Man šis paskyrimas tapo mano profesionalumo patvirtinimu.

– Jūs išvykote sudėtingu metu, koronaviruso pandemijos įkarštyje. Kokią įtaką jūsų darbui turėjo karantinas ir įvairūs su tuo susiję ribojimai?

– Kai gavau leidimą įvažiuoti į Rusiją, buvo kovo pabaiga, man objektyviai kilo klausimas: kada važiuoti? Jau vėliau sužinojau, kad kai kurie mano kolegos, naujai paskirti ambasadoriai, nusprendė laukti vasaros. Tada pasikonsultavau su prezidento kanceliarija, Vyriausybe ir kolegomis ministerijoje. Kaip paaiškėjo, padėtis buvo sudėtinga, nes mūsų ambasada jau kelis mėnesius buvo be ambasadoriaus, ir tapo akivaizdu, kad atstovybė tokioje svarbioje šalyje negali ilgai likti be ambasadoriaus.

Todėl nusprendžiau vykti gegužės pradžioje. Žinoma, buvo labai nejauku įvažiuoti į ištuštėjusią Maskvą. Netoli ambasados dieną ir naktį šurmuliuoja Naujasis Arbatas, o čia staiga beveik nieko nėra – visiška tuštuma. Iš pradžių man visa tai atrodė it kažkoks kataklizmas. Aš, žinoma, ėmiausi visų atsargumo priemonių, dvi savaites buvau izoliacijoje. Tik pasibaigus karantino laikotarpiui prasidėjo pirmieji darbiniai susitikimai, kurių dauguma vyko internetu. Žinoma, man, prie intensyvaus bendravimo pratusiam diplomatui, tokia darbo pradžia, savaime suprantama, nesuteikė didelio profesinio pasitenkinimo.

Juk į naują vietą atvykęs diplomatas paprastai pats rengia daug susitikimų ir užmezga didžiąją dalį naujų kontaktų, dalyvaudamas įvairiuose renginiuose. Dažnai daugelis neįsigilinusių ir šališkų žmonių mano, kad ambasadoriai į priėmimus susirenka tik norėdami pakelti taurę vyno ir pavalgyti. Deja, tai nėra tiesa, nes priėmimai, įvairūs seminarai ar konferencijos, visų pirma, yra platforma darbui, o antra – galimybė praplėsti savo akiratį ir užmegzti naujus kontaktus. Visiems suprantama, kad mano atveju situacija buvo kiek sudėtingesnė.

Tačiau nesinori kalbėti apie šį COVID-19 laikotarpį kaip vien tik apie neigiamą reiškinį, tikiuosi, kad net ir šioje situacijoje mums pavyks išryškinti teigiamus šio meto aspektus. Dar iki paskyrimo į Maskvą dalyvavau įvairiose Europos Sąjungos darbo grupėse ir dažnai lankiausi Briuselyje, tačiau dabar pradedu galvoti, kad galbūt pusę šių susitikimų būtų buvę galima nesunkiai surengti internetu. Taigi, man atrodo, kad ateityje kai kuriuos susitikimus bus galima rengti nuotoliniu būdu.

– Kokius artimiausius tikslus sau keliate?

– Kaip jau minėjau, Lietuvos ir Rusijos santykiai verčia tikėtis geresnės kloties ateityje. Net teko girdėti juos vadinant „arktiniu šalčiu“ ar „aklaviete“. Vis dėlto nenorėčiau visiškai sutikti su tokiu gan griežtu apibrėžimu, nors tam tikras šaltukas juose, be abejo, juntamas. Tai vienodai sudėtingas iššūkis tiek ambasadoriui, tiek ir šaliai, kuriai jis turi garbę atstovauti.

Mes esame artimiausi kaimynai, mus sieja šimtametė istorinė patirtis, todėl turime rasti būdų tolesniam pagarbiam abipusiam dialogui – čia pirmas dalykas. Antra, yra daug praktinių klausimų, kuriuos mes, kaip ambasada, ir aš, kaip ambasadorius, turime išspręsti. Tik nuo mūsų priklauso, kaip klostysis mūsų santykiai, ar jie liks politinėje aklavietėje, ar ne. Bet mes esame kaimynai, todėl turime spręsti daugybę abipusiai svarbių praktinių problemų.

Lietuvos ir Rusijos sienų sutartis pasirašyta jau seniai, demarkacijos procesas baigėsi ir dabar kalbama apie vadinamąjį trečiąjį – paskutinį etapą – pasienio režimo sutartį. Taip pat baigiame rengti sutartį dėl Lietuvos diplomatinio turto Maskvoje ir Rusijos turto Vilniuje įteisinimo. Pateikiau tik keletą pavyzdžių. Mes, kaip ambasada, sprendžiame ir kasdienius konsulinius klausimus

Trečia, norėčiau paminėti mūsų ryšius kultūros srityje, taip pat ir tarp atskirų žmonių. Man atrodo, kad šiais klausimais turime žengti dar toliau. Nors, kalbant apie kultūrą, tikriausiai žinote situaciją Maskvoje – tai tikras stebuklas. Čia, už kampo, yra Vachtangovo teatras, kuriam vadovauja lietuvių režisierius Rimas Tuminas; netoli nuo mūsų yra ir Vladimiro Majakovskio vardo teatras, kurio vadovas taip pat lietuvis – Mindaugas Karbauskis. Maskvos scenose vaidina lietuvių aktoriai, kaip antai Ingeborga Dapkūnaite ir kiti.

Vienas pirmųjų mano susitikimų rudenį, po vasaros atostogų, buvo apsilankymas Oskaro Koršunovo pastatytame spektaklyje „Žuvėdra“ Maskvos dailės akademiniame teatre (MXAT) ir t.t. Taigi mes jau tarsi esame čia. Kai kurie mano kolegos netgi juokauja, kad „jūs, lietuviai, vis kalbate apie okupaciją, bet viskas vyksta priešingai – Maskvą okupuoja lietuvių kultūra“. Tikiuosi, suprantate, kad tai – tik pokštas.

Ir, žinoma, ekonomika. Čia situacija vėlgi specifinė. Jūs man priminėte mano darbą Sankt Peterburge, kai čia vyko Lietuvos pieno gamintojų ekspansija, gerąja šio žodžio prasme. 2005–2007 m. kaip tik Sankt Peterburge vyko didžiųjų prekybos tinklų plėtros bumas. Buvo laikas, kai užeini į didįjį prekybos centrą „Karusel“ ir lentynose matai gausų asortimentą įvairių lietuviškų pieno produktų ir „tris metrus“ lietuviškų sūrių. Žinoma, dabar situacija kiek kitokia. ES sankcijos Rusijai ir Rusijos atsakomosios sankcijos, reaguojant į jas. Taigi turime pripažinti, kad ekonominis potencialas sumažėjo. Bet įdomu tai, kad prekybos prasme prekybos apyvarta tarp šalių siekia apie aštuonis – devynis milijardus eurų, o tai yra daug.

Norėčiau išskirti transporto paslaugas. Pavyzdžiui, tranzitinės prekės į Rusiją ir į kitas šalis keliauja per Lietuvą, o rusiškos prekės į Europą taip pat gabenamos per Lietuvą. Paimkime, kad ir tą patį Kaliningradą, kurio logistika yra glaudžiai susijusi su Lietuva. Taip kad turime daug ekonominių ryšių, kuriuos reikia plėtoti.

Nepamirškime ir turizmo. Ir čia aš vėlgi nekalbu apie šiuos metus, kuriuos tikriausiai visi jau nurašėme iš savo gyvenimo. Net socialiniame tinkle „Facebook“ mačiau juokelį, kad „2020 metai mano gyvenime nesiskaito, nes aš negyvenau“. Manau, kad tą patį galima pasakyti ir apie turizmą.

Apskritai Rusija užima trečią vietą po Lenkijos ir Vokietijos pagal į Lietuvą atvykstančių turistų skaičių. Tikiuosi, kad po epidemijos šiuos skaičius vėl pamatysime. Taigi, prekyba, turizmas, transportas tebėra svarbios bendradarbiavimo sritys.

– Priimdamas jūsų įgaliojimus, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sakė, kad Rusija yra pasirengusi bendradarbiauti su Lietuva, remdamasi geros kaimynystės ir pagarbos viena kitai principais. Mano kolegų kalbinti Lietuvos politologai įsitikinę, kad šie žodžiai nereiškia kokio nors proveržio santykiuose. Kaip manote, ar tarp mūsų šalių įmanomas gera kaimynyste grįstas bendradarbiavimas, apie kurį kalbėjo Rusijos prezidentas?

– Palietėte kelias sritis iš karto, kurių ambasadorius tradiciškai nekomentuoja – tai yra priimančiosios šalies prezidento ir politologų žodžiai.

Bet aš pasakysiu štai ką: pirmiausia, tas pagrindas, apie kurį kalba prezidentas V. Putinas, – gera kaimynystė ir abipusė pagarba – galbūt dabar kai kuriems nuskambėjo kažkaip nenatūraliai, bet juk apie tai mes ir kalbame. Net jei paimtume Lietuvos ir Rusijos susitarimą, pagrindinį 1991 m. pasirašytą susitarimą, jame išdėstyti visi šie postulatai – geros kaimynystės ir tarpusavio supratimo dvasia.

Tad galiu pakomentuoti tik tiek, kad labai svarbu, jog Lietuvai svarbios kaimyninės šalies prezidentas kalba būtent apie tai. Man atrodo, kad tai yra labai svarbu. Kita vertus, galiu tik patvirtinti, kad ir mes apie tai nuolat kalbame. Lietuvos nereikia raginti, mes ir taip su visomis šalimis bendraujame geros kaimynystės ir atvirumo dvasioje. Taigi mūsų reakcija yra natūrali – mes esame pasirengę dialogui.

– Pereikime prie dar vienos svarbios temos, susijusio su mūsų šalimis. Tai yra požiūrio į istoriją ir istorinę tiesą klausimas. Šiais metais Jūs gana daug kalbėjote apie tai, kad šią temą reikėtų perduoti istorikų teismui. Neseniai sakėte, kad yra trys būdai, kaip galima būtų interpretuoti istoriją. Ir turbūt teisingiausias iš jų būtų priimti istoriją tokią, kokia ji yra, ir praeitį tokią, kokia ji buvo. Bet, kaip Jūs manote, ar tai įmanoma? Juk Rusijos istorikai savaip interpretuoja istoriją. O ir aukščiausi šalies pareigūnai dažnai pasisako šia tema. Ar manote, kad jūsų raginimas bus išgirstas?

– Pirmiausia, nemanau, kad ambasadoriaus raginimas ką nors pakeistų, aš daugiau kalbu apie tai, kaip aš vertinu šią situaciją. Pradėkime nuo to, kad istorija, jos aiškinimas ir tokia trintis, politinė trintis, šiuo pagrindu, neabejotinai yra iššūkis mūsų santykiams. Nes jei paimtume skaudžiausią istorinį momentą – 1940 metus ir Lietuvos aneksiją, kuri Lietuvoje vadinama okupacija, o dabartinėje Rusijoje – „savanorišku įstojimu“, pamatysime, kad net ir šis momentas aiškinamas labai skirtingai.

Kai kalbu apie istoriją, kurią reikia priimti tiek iš teigiamos, tiek ir iš neigiamos pusės, turiu omenyje, kad, visų pirma, istorijoje buvo įvairių dalykų, ir mes neturėtume to šalintis. Kai kalbame apie Antrąjį pasaulinį karą, tai jis taip pat buvo ir vyko dviejų supervalstybių mūšis, o mūsų – Lietuvos – atveju buvo Holokaustas. Netekome didesnės dalies mūsų valstybės gyventojų žydų ir ne be lietuvių bendradarbiavimo. Mes taip pat turime apie tai kalbėti ir nevengti šios temos. Tai taip pat didelė žaizda mūsų širdyje. Žinoma, nereikėtų palikti nuošalyje ir tremčių. Reikia prisiminti praeitį, kad ji nepasikartotų, net jei į šiuos klausimus žvelgtume skirtingai.

Kai kuriuose savo interviu taip pat minėjau, kad, tarkime, jei Lietuvos ir Lenkijos istorikai ir diplomatai susės prie vieno stalo ir pradės kalbėti apie situaciją prieškario Vilniuje, mes taip pat nerasime bendro vardiklio. Mes iki šiol skirtingai interpretuojame šiuos įvykius, nors mūsų istorikai skelbia bendrus straipsnius, kuriuose bando suartinti požiūrio taškus. Bet kol kas mes neartėjame vieni prie kitų.

Nepaisant to, Lenkija išlieka viena artimiausių mūsų kaimynių ir sąjungininkių. Kai kalbu apie teigiamą ar neigiamą istorijos pusę, turiu omenyje, kad tiesiog nereikia bijoti kalbėti. Kai kalbame apie didelius SSRS nuostolius Didžiojo Tėvynės karo arba, kaip mes, lietuviai, jį vadiname, Antrojo pasaulinio karo metu, mes suprantame rusų sielvartą dėl daugybės prarastų gyvybių. Bet tada klausiu: o kas supras Lietuvos žmones, kurie taip pat prarado daug savo gyventojų dėl tremčių? Ir čia vėl grįžtame prie abipusio supratimo klausimo. Stenkimės suprasti vieni kitus. Mes suprantame jus, o jūs supraskite mus.

Paminėjote mano pareiškimą, kuris buvo padarytas, kaip aš sakau, „hibridiniame“ susitikime – apskritojo stalo diskusijoje „1920 m. Taikos sutartis tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos“, skirtoje 100-osioms Sovietų Rusijos ir Lietuvos taikos sutarties pasirašymo ir Lietuvos diplomatinės atstovybės Maskvoje atidarymo metinėms. Ją organizavo Lietuvos ambasada Rusijos Federacijoje, Rusijos mokslų akademijos Bendrosios istorijos institutas ir Lietuvos istorijos institutas.

Rusijos istorikai lankėsi pas mus ambasadoje, o lietuvių istorikai dalyvavo nuotoliniu būdu. Gavosi toks hibridinis apskritasis stalas, kuriame Lietuvos, Rusijos ir, beje, Lenkijos istorikai kalbėjo apie 1920-uosius, apie Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį. Jis vyko Lietuvos ir Rusijos istorikų komisijos rėmuose, o mes, kaip ambasada, suteikėme platformą diskusijoms. Man atrodo normalu ir net gerai, kad yra skirtingų nuomonių. Nes galų gale diskusijoje ieškoma kompromiso. Kaip ir turėtų būti.

Ir, tikriausiai, nėra nė vieno istorinio klausimo, kurio interpretacija būtų griežtai užfiksuota kartą ir visiems laikams. Nes atsiranda naujų dokumentų, o kartu su jais ir naujų interpretacijų. Visada galimas skirtingas supratimas, todėl tikriausiai taip bus nuolat. Mes visi turime būti tam pasirengę.

Tikriausiai visi žino birželį spaudoje pasirodžiusį Rusijos prezidento straipsnį. Jame daug samprotavimų apie istoriją. Aš, matyt, nediskutuosiu su prezidentu. Tačiau svarbu pažymėti tai, kad Rusijos prezidentas sako, jog archyvai turėtų būti atverti. Aš visiškai palaikau šią idėją. Būtina atidaryti abiejų pusių archyvus, kad ekspertai ir istorikai galėtų daugiau su jais dirbti ir sužinoti daugiau naujų dalykų.

– Laukelyje „Naujienos“ įvedus žodį „Lietuva“, Rusijos „Google“ ir „Yandex“ 8 atvejais iš 10 pateikia propagandos kanalo „Sputnik Lietuva“ informaciją, o likusiais atvejais paprastai tai būna dar vieno propagandos šaltinio – „Baltnews“ – informacija. Kaip manote, kokiu būdu objektyvi informacija apie Lietuvą galėtų pasiekti Rusijos gyventojus?

– Pradėsiu ne nuo Rusijos. Anksčiau dirbau Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje. Ir tada aš irgi turbūt nebuvau visiškai patenkintas švedų požiūriu į Lietuvą. Taigi Stokholme surengėme Lietuvos turizmo pristatymą, rodėme gražius vaizdus ir staiga vienas žurnalistas manęs klausia: ar jūsų šalyje yra internetas? Ir ar žmonės ten kalba angliškai, ar tik rusiškai?

Sakau taip, pas mus galima susikalbėti ir rusiškai, ir angliškai. Tada tampa akivaizdu, kad švedas, kuris lankėsi Lietuvoje, visa tai žino, o tiems, kas pas mus nebuvo, mes esame tik dar viena buvusios SSRS šalis. Nors visi esame kaimynai ir turėtume šiek tiek daugiau vienas apie kitą žinoti.

Pati Lietuva turėtų imtis aktyvių veiksmų. Labai norėčiau pagirti LRT.lt rusišką puslapį ir tai, kad tiek jūsų portalas, tiek ir „Delfi“ turi versijas anglų ir rusų kalbomis. Tai gerai. Būtų dar geriau, jei atsirastų panašių puslapių ir lenkų kalba. Iš tiesų, mažai šaliai labai svarbu žinoti, kokią informaciją ji apie save skleidžia. O kaip žmonės vėliau naudosis šia informacija, kaip ją supras, tai jau kitas klausimas. Svarbiausia, kad turėtume daugiau apie save kalbėti tiek anglų, tiek rusų, tiek lenkų kalbomis, o idealiu atveju, taip pat ir prancūziškai bei vokiškai.

Tokia mano nuomonė. Kaip šalis turėtume kalbėti apie save. Šiuo klausimu, žinoma, stengiuosi ir darau viską, kas įmanoma. Aš daviau keletą interviu „Echo Moskvy“, „Interfax“ ir kitiems leidiniams. Šiuo metu rengiami keli nauji interviu. Manau, kad tai yra vienintelis dalykas, kuris šiuo metu yra įmanomas. Man atrodo, neturėtume jaudintis, ką apie mus galima rasti „Yandex“ ar „Google“, tiesiog turime aktyviai skelbti savo poziciją visiems, kas tuo domisi.

Apskritai, jei kalbėsime apie požiūrį į Lietuvą, tai jis mūsų netenkina. Kartais juntamas toks stereotipas, kad esame „maža, pikta, rusofobiška šalis, kuri tik ir galvoja, kaip pakenkti Rusijai“. Savo kolegoms rusams sakau, kad, visų pirma, Lietuva yra NATO ir ES narė, kad mes esame šalis Baltijos regione ir galvojame ne tik apie Rusiją. Mes turime daug kitų problemų, kurias sprendžiame: emigracija, ekonomika, koronaviruso pandemija, tarptautinės problemos. Tai, žinoma, ir Baltarusija. Kita vertus, toks stereotipas Lietuvai nieko gero neduoda. Turime kažkaip nuo to atsiriboti. Kitų receptų čia nėra – reikia kalbėti apie save, kviesti kitų šalių žurnalistus aktyviau atvykti į Lietuvą.

– O kiek Lietuva įdomi rusams?

– Be jokios abejonės tai – svarbus klausimas. Pradėjome nuo mūsų valstybių santykių, nuo politikos klausimų. Asmeniniame lygmenyje jie, žinoma, daug geresni. Neteko susidurti su neigiamu požiūriu į Lietuvą. Nepaisant pastarojo meto apribojimų, lankiausi Sankt Peterburge, Smolenske, Kalugoje ir Vladimire. Kai kalbame apie ambasados funkciją, apie strategiją, viena iš mano strategijų yra pamatyti Rusiją, o ne tik Maskvą.

Apskritai žmonės labai teigiamai žiūri į Lietuvą. Natūralu, laikas bėga, ir jei anksčiau žmonės prisimindavo atostogas Palangoje, dabar, žinoma, viskas kitaip, ypač kalbant apie jaunimą. Pavyzdžiui, jaunimas mažiau žino apie Lietuvą ir mažiau ten keliauja. Rusijos jaunimui Turkijos kurortai tikriausiai yra priimtinesni už Palangą, kuri vyresnei kartai buvo Rusijos Meka.

Šioje vietoje kyla klausimas, kaip ateityje bendrausime. Juk jaunimas yra mūsų ateitis ir svarbu, tai, ką ir kaip mes žinome vieni apie kitus. Bet apskritai, nepaisant visos vykdomos propagandos, susiduriu su labai teigiamu požiūriu į Lietuvą.

– Rimantas Vingras paskirtas naujuoju Lietuvos ambasados kultūros atašė. Anksčiau jo pirmtakai, ypač Juozas Budraitis, buvo neblogai užsirekomendavę šioje pozicijoje. Pastaruoju metu ne tik dėl pandemijos abiejų šalių kultūriniai ryšiai tapo ne tokie aktyvūs, kaip Jūs vertinate kultūrinį Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimą? Kaip pandemijos sąlygomis būtų galima pristatyti Lietuvos kultūrą Rusijoje?

– Inga Vidugirytė-Pakerienė ką tik baigė savo darbą ir mes jau laukiame atvykstančio naujo kultūros atašė. Bet čia turiu pastebėti, kad šias pareigas ėjo ir neseniai anapilin iškeliavęs kompozitorius Faustas Latėnas. Pasinaudodamas šia proga, dar kartą reiškiu užuojautą jo šeimai, artimiesiems ir draugams. Tai yra didžiulė netektis Lietuvai, Lietuvos kultūrai ir Lietuvos bei Rusijos santykiams.

Faustas dalyvavo ne tik Rimo Tumino, su kuriuo jis glaudžiai bendradarbiavo iki paskutinės dienos, spektakliuose. Žinau, kad jis turėjo ir kitų planų, ketino bendradarbiauti ir su kitais teatrais. Pavyzdžiui, jis draugavo su Vladimiro dramos teatru. Nesuspėjau pažiūrėti spektaklio apie Leningrado apgultį, kuriam jis parašė muziką. Faustas labai gyrė šį spektaklį, todėl mielai nuvyksiu į Vladimirą ir jį pažiūrėsiu.

Nenorėčiau mūsų santykių kultūros srityje apibrėžti kaip kažkokio nuosmukio ar kažkokio naujo etapo. Apskritai visas ruduo turėjo būti kupinas įvykių, tačiau pandemija čia suvaidino lemtingą vaidmenį. Deja, buvo atšaukti Roko Zubovo koncertai Tomske ir kituose miestuose. Atšauktas ir garsiausias Lietuvos projektas, praėjusių metų Venecijos festivalio laureatas „Saulė ir jūra“, kuris šiemet turėjo būti rodomas NET (Naujasis Europos teatras) festivalyje. Tai tik keli pavyzdžiai. Visi atšaukti projektai buvo perkelti į kitus metus.

Esu dėkingas kultūros atašė Ingai, kuri jau baigė savo kadenciją. Ingai kažkaip pavyko nepanikuoti. Pavyzdžiui, mes turėjome apie dvidešimt internetinių susitikimų su Andrejaus Voznesenskio centru – rodėme spektaklius, organizavome diskusijas ir pan. Pradėjome dar rugpjūčio pabaigoje su Klaipėdos teatro spektakliu „Mūsų klasė“. Šią garsaus lenkų dramaturgo pjesę apie Holokaustą režisavo Oskaras Koršunovas. Tada Inga man sakė, kad spektaklį per „Zoom“ stebėjo apie 300 žmonių. Spektaklis dar 2 savaites buvo prieinamas centro platformoje. Tai labai neblogi skaičiai.

Kalbėjome apie neseniai vykusią istorikų diskusiją. Rusiška versija peržiūrėta jau 700 kartų. Žinoma, tai nėra tūkstančiai ar milijonai peržiūrų, kurias surenka tokie garsūs Rusijos tinklaraštininkai kaip Jurijus Dudis. Tačiau istorinei konferencijai ar spektakliui tai yra gana geras rezultatas.

Mano artimi draugai – Sankt Peterburgo teatras-festivalis „Baltijos namai“ – kasmet rengia festivalį. Šiemet tai taip pat buvo tik „hibridinė“ versija. Rusijos trupės atvyko ir rodė savo spektaklius Sankt Peterburge, o visi svečiai iš užsienio, įskaitant ir Vilniaus mažąjį teatrą, savo pasirodymus transliavo internetu. Būtų labai įdomu – žiūrovai Sankt Peterburge susirenka į salę ir jiems įjungiama tiesioginė transliacija, tarkim, iš Vilniaus. Būtų įdomu.

Taigi mes su savo internetiniais projektais sukėlėme gerą Rusijos kultūros vadybininkų kūrybiškumo bangą. Jie taip pat pradėjo siūlyti įdomius projektus. Ir, kaip sakiau, man atrodo, kad daugelis jų išliks ir ateityje. Žinoma, spektaklių rodymas yra vienas dalykas, tačiau diskusija su režisieriumi puikiausiai gali vykti internetu. Manau, mums pavyko prasibrauti pro COVID-19 sieną ir lietuvių kultūra buvo visai neblogai pristatyta Rusijoje.

– Ačiū už pokalbį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt