Pasaulyje

2020.10.28 15:07

Maidane susideginusio veterano dukra: galiu suprasti tokį poelgį, kariai pasirengę mirti už Ukrainą

Natalija Zverko, LRT.lt2020.10.28 15:07

„Nors man sunku priimti šį tėvo poelgį, aš galiu jį suprasti. Nes jam ir kitiems karą „praėjusiems“ veteranams Ukraina nėra vien tuščias žodis, jiems tai – šalis, už kurią jie pasirengę numirti“, – interviu LRT.lt sakė Maidane susideginusio veterano Nikolajaus Mikitenkos dukra Julija Mikitenko.   

49 metų buvęs Ukrainos kariškis Nikolajus Mikitenko spalio 11 d. pasidegė Kijevo „Maidan Nezaležnosti“ aikštėje, o spalio 14 d. nuo nudegimų mirė ligoninėje. Tą dieną jo dukra Julija paliko įrašą socialiniame tinkle:

„Tikiuosi, kad ten galų gale rasi ramybę. Myliu tave, tėti. Ramybės tau“.

Rinkiminės kampanijos metu Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis įsipareigojo nutraukti 2014 m. kilusį karą su Rusijos vadovaujamais ir remiamais separatistais Rytų Ukrainoje. Nuo 2019 m., kai buvo išrinktas prezidentu, V. Zelenskis keletą kartų kalbėjosi apie karą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu telefonu; abu jei dalyvavo susitikimuose Minsko grupės formatu. Ukraina pasižadėjo išvesti savo pajėgas keliose fronto linijos vietose, tikėdamasi, kad tą patį padarys ir separatistų pajėgos, tačiau realios pažangos pasiekti nepavyko.

Kai kurie ukrainiečiai nepalaiko V. Zelenskio politikos ir vertina ją kaip nuolaidžiavimą Rusijai. Dėl to Ukrainoje jau ne kartą buvo kilę masiniai protestai.

Vienas jų baigėsi Nikolajaus Mikitenkos susideginimu Maidane. 2014 m. N. Mikitenka dalyvavo mūšiuose prie Slaviansko Ukrainos rytuose. Apie tokio tėvo poelgio priežastis LRT.lt papasakojo jo dukra Julija Mikitenko.

– Julija, kas pastūmėjo Jūsų tėvą žengti tokį radikalų žingsnį kaip susideginimas?

– Daugelis veteranų nėra patenkinti šiuo metu mūsų šalies vykdoma užsienio politika. Visų pirma tai yra trišalės kontaktinės grupės sprendimai – pirmuoju nerimą keliančiu signalu tapo prieš metus pasirašytas susitarimas dėl mūsų karių atitraukimo nuo ugnies linijos. Pagal susitarimus turėjome atsitraukti mes, bet tą patį turėjo padaryti ir Rusijos Federacijos pusė. (...)

Vėliau buvo sukurta kažkokia nesuprantama komisija, kuri turėjo analizuoti mūsų sunkiosios ginkluotės pozicijas. Tai sukėlė kariuomenės veteranų, karių ir apskritai visų Ukrainos piliečių nepasitenkinimą. Nepaisant to, kai kurie mūsų kariai vis dėlto buvo atitraukti nuo įtvirtintų pozicijų, o atsitraukimo metu nemažai jų buvo sužeisti. Jie buvo rimtai apšaudomi, tačiau neturėjo teisės atsakyti tuo pačiu ir tai taip pat labai paveikė veteranus.

Be to, dar yra vidaus politika, kurią mūsų valstybė vykdo veteranų atžvilgiu. Tai ir nutylėjimai, tarsi karas apskritai nevyktų arba jau būtų pasibaigęs. Kažkodėl prezidentas mano, kad reikia šypsotis, kalbant bet kokiais klausimais apie karą.

Ir tai tik pačios pagrindinės problemos, iš tikrųjų jų yra kur kas daugiau.

– Ar kada kalbėjotės su tėvu šiomis temomis? Ar jo kalbose išsprūsdavo kažkas tokio, kas būtų galėję pasufleruoti apie planuojamą poelgį?

– Žinoma, aptarinėjome su juo padėtį šalyje, jis buvo labai nepatenkintas, ypač po V. Zelenskio pergalės rinkimuose. Supratome, kad bus posūkis atgal, bet nesitikėjome, kad jis bus toks drastiškas. Tėvui labai nepatiko, kad buvo atitraukta kariuomenė, tačiau apie kokius nors radikalius planus jis neužsiminė. Jis niekada nekalbėjo, kad ketina ką nors sau pasidaryti.

Aš jam aiškinau, kad negalime valstybės paveikti jėga, kad tai neteisinga, kad tarptautinė bendruomenė mūsų tikrai nepalaikys ir nesupras. Todėl mes galime naudoti tik demokratinius pasipriešinimo metodus. Šiuo požiūriu jis mane palaikė.

– O kaip įvyko pats susideginimas?

– Naktį iš spalio 10 d. į 11-ąją jis bendravo su draugais, sakė, kad iš ryto planuoja važiuoti grybauti. Tačiau naktį, 3:25 val., socialiniame tinkle parašė: „Dabar yra 3:25 val. ir aš tiesiog noriu, kad Ukraina būtų laisva.“ O praėjus vos penkioms minutėms jis apsipylė keliais litrais benzino ir pasidegė.

Jį užgesino netoliese buvę jaunuoliai. Jie jį užgesino fontane ir jis dar tris paras išgyveno, nors gydytojai net to nesitikėjo. Jis išgyveno iki Pokrovo dienos – Ukrainos globėjo šventės.

– Kaip Jums atrodo, ar gydytojai padarė viską, ką galėjo?

– Taip, be jokios abejonės, nors aš, aišku, tikėjausi, kad jis išgyvens. Jis kare buvo pakliuvęs į tokias situacijas, kuriose kiti nebūtų išgyvenę, bet jam pavyko. Iki paskutinės akimirkos tikėjausi, kad ir šį kartą jam pasiseks.

Turiu jaunesnį brolį, yra dar tėčio brolis – stengiamės laikytis. Vienintelis dalykas, į kurį šiuo metu sutelkiame visa savo dėmesį – neleisti, kad jo poelgis būtų pamirštas. Kad visa tai nenugrimztų į užmarštį. Aš stengiuosi visuomenei paaiškinti jo poelgio priežastis ir padaryti taip, kad jis nebūtų pamirštas.

– Julija, Jūs juk ir vyro netekote kare?

– Taip, mes kartu su vyru kovojome ties Svetlodaro lanku, Donecko ir Luhansko pasienyje. Jis žuvo per apšaudymą.

– Kaip žmonės, visuomenė ir galų gale valdžia sureagavo į Jūsų tėvo poelgį?

– Nė viena iš pagrindinių, Vyriausybės kontroliuojamų žiniasklaidos priemonių į tai nesureagavo ir apie šį įvykį nepranešė. Tik užsiminė, kad susidegino kažkoks neaiškus vyriškis. Apie tai rašo tik nepriklausoma žiniasklaida.

O žmonės toli gražu ne visi gali suprasti jo poelgį. Tie, kas gyvenime neturi vertybių, negali suprasti, ką reiškia atiduoti gyvybę už savo vertybes. Akivaizdu, kad tokiems žmonėms šis poelgis nėra suprantamas, gal net kvailas atrodo.

Ir nors man sunku priimti šį tėvo poelgį, aš galiu jį suprasti. Nes jam ir kitiems karą praėjusiems veteranams Ukraina nėra vien tuščias žodis, jiems tai – šalis, už kurią jie pasirengę numirti.