Pasaulyje

2020.03.01 12:56

Kinijos musulmonės suimamos be klausimų, riksmai ir maldavimai vaidenasi net ir ištrūkus laisvėn

LRT.lt 2020.03.01 12:56

Anot buvusios kalinės, moterys šiaurės vakarų Kinijoje esančioje Sindziango uigūrų autonominėje respublikoje įsikūrusiose sulaikymo stovyklose yra verčiamos vartoti jų reprodukcinį ciklą veikiančius vaistus, kankinamos, joms nesuteikiama medicininė pagalba, nuolat gresia seksualinė ir kitokios formos prievarta.

Ši publikacija buvo paskelbta LRT.lt partnerio „Radio Free Europe/Radio Liberty“ seserinės organizacijos Radio Free Asia“ portale

41 metų uigūrė iš Sindziango uigūrų autonominėje respublikoje esančio Sinjuano rajono Tursunay Ziyawudun iš viso net 9 mėnesius praleido vienoje iš daugelio šiame regione esančių stovyklų, kur nuo 2017 m. balandžio Kinijos valdžia yra įkalinusi iki 1,5 mln. uigūrų ir kitų musulmonų tikėjimą išpažįstančių etninių mažumų atstovų, kaltinamų „tvirtais religiniais įsitikinimais“ ir „politiškai neteisingomis“ pažiūromis.

2008 m. birželį T. Ziyawudun ištekėjo už kazachų kilmės gydytojo iš Sinjuano Haliqo Mirzos. Po penkerių metų pora persikėlė gyventi į Kazachstaną, kur susilaukė sūnaus ir įsteigė medicinos kliniką. H. Mirzai buvo suteikta Kazachstano pilietybė, o T. Ziyawudun prašymai vis būdavo atmetami dėl to, kad ji yra uigūrų kilmės, aiškino moteris, kalbėdama su RFA uigūrų tarnybos žurnalistais.

Į stovyklą išvežta be klausimų

2016 m. lapkričio 13 d. T. Ziyawudun grįžo į Sinjuaną paviešėti pas šeimą, tačiau kaip tik tuo metu Kinijos valdžia ėmėsi įgyvendinti keletą naujai priimtų prieš uigūrus nukreiptų įstatymų, be kitų dalykų numatančių pasų konfiskavimą ir užsienyje gyvenusių šios etninės mažumos atstovų kriminalizavimą.

Regione pradėjus taikyti masinio įkalinimo politiką, 2017 m. balandžio 11 d. T. Ziyawudun be jokio paaiškinimo buvo nuvežta į sulaikymo stovyklą, tačiau, moters teigimu, „situacija tuo metu dar nebuvo tokia bloga, nes žmonių sulaikymas dar tik buvo prasidėjęs“ ir moteris po mėnesio buvo paleista dėl pablogėjusios sveikatos.

Tačiau paso T. Ziyawudun taip ir neatgavo, todėl negalėjo grįžti pas vyrą į Kazachstaną. 2018 m. kovo 10 d. moteris vėl buvo sulaikyta be jokios priežasties.

Tą kartą, anot jos, padėtis stovykloje buvo kur kas prastesnė – su ja ir kartu kalėjusiomis moterimis buvo blogai elgiamasi, daugeliui jų buvo prievarta atlikta sterilizacija.

„Buvo moterų, kurios kalėjo jau daugiau kaip metus ir per visą tą laiką joms nebuvo menstruacijų,“ – sakė T. Ziyawudun, pridurdama, kad stovyklos vadovybė reguliariai „veždavo moteris į ligoninę, kur joms būdavo atliekamos operacijos, kad nebegalėtų turėti vaikų“, arba „versdavo vartoti vaistus.“

„Buvau nuvežta į ligoninę [sterilizacijos] operacijai, tačiau dėl ankstesnių ginekologinių problemų gydytojas pasakė, kad man gali kilti komplikacijų, kurios gali baigtis net mirtimi, todėl operacijos pavyko išvengti,“ – pasakoja moteris.

T. Ziyawudun taip pat užsiminė apie kankinimus, teigė, kad jos prižiūrėtojai norėjo išsiaiškinti, kodėl jiedu su vyru persikėlė gyventi į Kazachstaną.

„Jų kankinimo metodai kaskart būdavo skirtingi, tačiau paprastai tardoma kalinė būdavo pririšama prie metalinės kėdės, – pasakoja ji. – Jie nukirpdavo mums plaukus, pratraukę pro metalines kameros grotas. Taip pat ir pagyvenusioms moterims. Mes visą laiką būdavome surakintos antrankiais ir grandinėmis, dažnai iškviesdavo tardymams. Dar dabar galvoje girdžiu riksmus, maldavimus ir verksmą.“

Kitos poveikio priemonės

Be prievartinės politinės indoktrinacijos ir to, ką T. Ziyawudun pavadino „smegenų plovimu, vadinant JAV mūsų priešu“, ji teigė, kad kartu su ja kalėjusios moterys buvo verčiamos stebėti viena kitą, ar nepažeidžiamos stovyklos taisyklės, be to, nuolat trūko arba iš viso nebuvo maisto.

Moteris taip pat pasakojo apie tyčinį stovyklos vadovybės aplaidumą, nereaguojant į kalinčių moterų prašymus suteikti medicininę pagalbą.

„Jiems buvo vienodai – buvo infekcijomis užsikrėtusių moterų, kurios negalėjo šlapintis, ir 70-80 metų senolių, kurios negalėjo paeiti, bet jie tiesiog palikdavo jas kankintis,“ – sakė ji.

Paklausta apie buvusių kalinių pranešimus, susijusius su seksualine ir kitokio pobūdžio prievarta Sindziango stovyklose, T. Ziyawudun pravirko.

„Visos ten buvome bejėgės, negalinčios apsiginti, – sakė ji. – Su mumis įvairiais būdais buvo blogai elgiamasi, tačiau net ir matydamos tai, nieko negalėjome padaryti.“

Stovyklos prižiūrėtojai ateidavo vidury nakties ir išsivesdavo moteris.

„Jie šaukdavo: „Kelkis ir einam!“ O po to mes jų daugiau nebepamatydavome, – pasakojo T. Ziyawudun. – Vėliau sužinojau, kad keli žmonės mirė ligoninėje.“

Moters teigimu, vieną kartą stovyklos vadovybė ištempė moteris iš kameros ir informavo, kad joms bus pateikti kaltinimai įvykdžius nusikaltimus ir kad viešuose parodomuosiuose teismo procesuose bus skelbiami nuosprendžiai.

„Vargšės moterys verkė ir rėkė iš siaubo, bet [sargybiniai] nekreipė dėmesio į jų maldavimus, – aiškino ji. – Kai kurioms moterims buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo 5 iki 10 metų. Vyresnės moterys verkė, klausinėjo: „Kas dabar bus? Kaip aš galiu praleisti 10 metų kalėjime? Kiek man po to bus likę gyventi? Ką aš padariau, kad būčiau įkišta į kalėjimą?“ Jos taip bejėgiškai verkė.“

Anot T. Ziyawudun, iš visų kameroje buvusių moterų tik jai ir dar kelioms senolėms nebuvo pateikti kaltinimai įvykdžius nusikaltimus. Ji mano, kad pareigūnai bijojo ją apkaltinti dėl to, kad jos vyras – Kazachstano pilietis.

Ilgalaikės pasekmės

Galiausiai 2018 m. gruodžio 25 d. T. Ziyawudun buvo paleista iš stovyklos, ir, grįžusi į šeimos namus, teigia, aiškiai pastebėjusi, kaip Pekino masinio įkalinimo politika paveikė uigūrų bendruomenę.

„Iš stovyklų paleistos moterys įniko į alkoholį teigdamos, kad buvo priverstos išsižadėti savo Dievo, – sakė ji. – Mes vis mąstėme, ką padarėme ne taip, kad su mumis taip elgiamasi. Žmonėms sunku susitaikyti su tokia realybe, todėl ne vienas bando jausmus numalšinti alkoholiu,“

Nors T. Ziyawudun vėliau buvo grąžintas pasas ir leista grįžti pas vyrą ir sūnų į Kazachstaną, moters teigimu, daugelis Sinjuane likusių jos giminaičių taip pat buvo uždaryti į sulaikymo stovyklas.

„Beveik visi mano šeimos nariai ir draugai šiuo metu jų rankose, –sakė ji. – Man sunku įsivaizduoti, kokį siaubą jie yra priversti išgyventi.“

Pekinas bandė neigti

Nors Pekinas iš pradžių neigė sulaikymo stovyklų egzistavimą, šiais metais Kinija pakeitė taktiką ir ėmė aiškinti, kad tai yra „internatinės mokyklos“, kuriose uigūrams teikiamas profesinis mokymas ir užkertamas kelias radikalėjimui, tokiu būdu apsaugant šalį nuo terorizmo apraiškų.

Visgi RFA uigūrų tarnybos ir kitų žiniasklaidos organizacijų pranešimai rodo, kad stovyklose žmonės laikomi prieš jų valią, per prievartą politiškai indokrtrinuojami, patiria prižiūrėtojų smurtą, yra prastai maitinami ir gyvena higienos normų neatitinkančiose perpildytose patalpose.

Masiniai įkalinimai Sindziango regione ir kitos, kaip teigiama, uigūrų bei kitų musulmonų tikėjimą išpažįstančių etninių mažumų teises pažeidžiančios priemonės paskatino tarptautinę bendruomenę vis garsiau reikalauti, kad Pekinas atsakytų už savo veiksmus šiame regione.

Rugsėjo mėnesį kartu su Jungtinių Tautų Generaline Asamblėja Niujorke vykusiame renginyje JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas teigė, kad Jungtinėms Tautoms nepavyko priversti Kiniją prisiimti atsakomybę už Sindziango regione vykdomą politiką ir kad jos turėtų reikalauti nevaržomos prieigos į šį regioną, siekiant ištirti pranešimus apie masinį įkalinimą ir kitus uigūrų teisių pažeidimus.