Tarp Lietuvos ir Lenkijos įsiterpusi Kaliningrado sritis šiandien išlieka galvos skausmu NATO vadovybei, o prieš maždaug 20 metų šis eksklavas vos nesužlugdė Lietuvos vilčių įstoti į ES.
Politologo Raimundo Lopatos teigimu, 2000 m. vasario 15 d. Lietuvai pradėjus oficialias derybas su Briuseliu, Rusija karinį tranzitą į Kaliningradą ėmė naudoti kaip „instrumentą“, kuris „galėtų susaistyti Lietuvą su Rusijos geopolitine erdve“.
1997 m. Lietuvai aiškiai išsakius ambicijas įstoti į ES ir NATO, R. Lopata tarp kolegų buvo vienas iš nedaugelio vadinamųjų Kaliningrado stebėtojų.
„Mūsų partneriai Vakaruose ilgą laiką nežinojo, kad toks veiksnys egzistuoja. Net 1997-aisiais reikėjo traukti Europos žemėlapius ir rodyti, žiūrėkit, turim problemą“, – sako politologas.
Sovietų okupacijos metais karinius ir civilinius krovinius gabenantys Rusijos traukiniai galėjo netrukdomi pasiekti Kaliningradą. Tačiau 10-ajame dešimtmetyje šis regionas tapo izoliuotu eksklavu, turinčiu sunkių socialinių ir ekonominių problemų.
Vienintelė jo jungtis su likusia Rusijos valstybės teritorija yra ta pati Lietuvą kertanti geležinkelio linija.
R. Lopatos teigimu, tuo metu paties Kaliningrado ateitis kėlė nemažai klausimų – ar jis turėtų tapti Rusijos ekonominiu „Honkongu“ ir tiltu į Europą, ar militarizuotu „Trojos arkliu“.
Tuo tarpu Maskvos spaudimas dėl laisvo tranzito vis dažniau persipindavo su pareiškimais dėl „teritorinio vientisumo“, „suverenumo“ ir „žmogaus teisių“, išsakytais jau po to, kai Lietuvai buvo pasiūlytos „Rusijos saugumo garantijos“, kurios, anot R. Lopatos, būtų de facto reiškusios karinę sąjungą.
Lietuvai atsisakius Maskvos siūlomo karinio koridoriaus ir protekcionizmo, Rusija savo pastangas nukreipė į Vakarus.
Kremlius teigė, kad „Lietuva negeba spręsti problemų su rusais“, todėl „negali taikiai sugyventi su savo kaimynais“, o tai, pasak politologo, buvo viena iš „neformalių stojimo į ES sąlygų“.
2001 m. pavasarį Maskva pagrasino nemažinti savo karinių pajėgumų regione. Dar aštresniais pareiškimais pasižymėjo Kaliningrade įsikūrusio Rusijos Baltijos jūros laivyno vadas, teigęs, kad jų taikiniais gali tapti 47 regione esančios atominės elektrinės.
Ne mažesnį nerimą kėlė ir signalai iš Vakarų. 1996 m. Ronaldo Asmuso ir Roberto Nuricko rašytoje vienoje iš pirmųjų ataskaitų dėl Baltijos šalių galimybių stoti į NATO buvo teigiama, kad iš esmės dėl Kaliningrado srities NATO plėtra „į Baltijos šalis gali išprovokuoti krizę tarp Vakarų ir Rusijos“.
Tačiau vidinė sumaištis Rusijoje suteikė Lietuvai galimybę. 2000 m. prasidėjusios derybos vyko tuo metu, kai „Putino režimas dar tik stojosi ant kojų“.
„Rusai nežinojo žaidimo taisyklių, su kuo čia reikia derėtis“, – sako R. Lopata. Lietuva pasiekė diplomatinę pergalę, „apžaidusi“ Rusiją, kuri savo įtaką bandė vystyti daugiausia dvišaliu bendradarbiavimu su Paryžiumi ir Berlynu.
Tuo tarpu Vilnius, R. Lopatos teigimu, siekė stiprinti koalicijas regiono ir Europos mastu. „Žaidimas buvo gana kietas“, – sako politologas, bet „šiuo atveju mes laimingai išlipom iš šitos istorijos“.
Supaprastinto tranzito mechanizmas pradėjo veikti 2003 m. liepos 1 d., t. y. likus mažiau nei metams iki Lietuvos įstojimo į ES 2004 m. gegužės 1 dieną. Karinis tranzitas vyko pagal vadinamąsias Vokietijos taisykles, taikytas išvedant Rusijos kariuomenę iš Berlyno.
„Tai reiškia, kad tranzito tvarką reguliuoja Lietuva, nepažeisdama savo suverenumo“, – aiškina R. Lopata, pridėdamas, kad šalis turi teisę žinoti tranzito pobūdį, datą, apimtį ir kitą informaciją.
Sutartis atnaujinama kasmet. Civiliai gyventojai taip pat pagal supaprastintą procedūrą traukiniuose gali gauti tranzitines vizas.
Tranzitinis traukinys kaip „hibridinio“ karo instrumentas
Anot situaciją LRT English pakomentavusio aukšto rango Lietuvos pareigūno, „net ir 2004 m. Rusija bandė „prastumti“ karinio koridoriaus idėją, tačiau šiuo metu [karinės įrangos] tranzitas į Kaliningradą ir iš jo daugiausia vykdomas oru. Iki tol viskas vyko per Lietuvą.“
Sutartis taip pat turi būti atnaujinama kasmet. „Jie mūsų vis prašo pasirašyti naują sutartį, bet mes sakom, pažiūrėkit, juk viskas veikia, kam ją keisti“, – aiškina pareigūnas.
Jo teigimu, Rusija į tranzito klausimą žiūri kaip į vieną iš savo „asimetrinių pajėgumų“ – šis terminas vartosenoje paplito po Rusijos karo Ukrainoje.
2014 m. rugpjūtį, praėjus vos keliems mėnesiams po Krymo aneksijos ir mūšių Ukrainos rytuose įkarštyje, Rusijos traukinys staiga sustojo ant hidroelektrinės užtvankos Kaune.
Lietuvos policijos pajėgos išskubėjo į įvykio vietą, kad užtikrintų, jog niekas iš traukinio neišlipo. Atlikus pirminį patikrinimą paaiškėjo, kad kalta techninė problema ir traukinys nuvažiavo toliau.
Lietuvos politikai tuomet ir dabar sako, kad šis incidentas galėjo tapti realiu Rusijos „hibridinių“ pajėgumų pavyzdžiu.
R. Lopatos nuomone, vis dar išlieka tam tikrų su tranzito koridoriumi susijusių pavojų.
„Vienas iš simuliuojamų scenarijų, kaip čia gali kilti (...) konfliktas, yra kaip tik tas tranzitinis traukinys, kurio pagalba galimos įvairios provokacijos“, – sako politologas.
Jau anksčiau yra buvę atvejų, kai per traukinio langus mėtomi įvairūs paketai, galbūt kontrabandos tikslais, o gal treniruojantis, aiškina R. Lopata. Taip pat keletas keleivių yra bandę nelegaliai išlipti iš tranzitinio traukinio.
2015 m. kovą Lietuvos teisėsaugos ir specialiosios pajėgos apsupo Rusijos traukinį, kuriuo važiavo daug šauktinių amžiaus vyrų. Tą pačią savaitę Rusijos pajėgos įvairiose šalies vietose surengė neplanuotas karines pratybas.
„Tas tranzitas yra simuliacijų kaip žaidimo elementas, – mano R. Lopata. – Neabejoju, kad ir rusai tą patį žaidžia.“
