Pasaulyje

2019.04.27 09:38

Auganti Kinijos galia – valstybė jau susiduria su problemomis, bet valdžia jų nemato

LRT.lt2019.04.27 09:38

Istorijoje būta daug klaidingų prognozių apie šios Kinijos valdžios sistemos žlugimą ar stagnaciją. Nors nė vienas iš šių spėjimų nepasitvirtino, šalis susidūrė su keletu iššūkių, kurie yra daug rimtesni, nei galvojo apžvalgininkai, portale „Project-Syndicate“ rašo Josephas S. Nye.

Valdant prezidentui Xi Jinpingui, Kinija išgyvena pakylėjimą. Šalis į mėnulį išsiuntė raketą, Pietų Kinijos jūroje ant rifų supylė dirbtines salas ir neseniai suviliojo Italiją sulaužyti susitarimą su kitomis Europos partnerėmis ir pasirašyti vykdyti „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvą („Belt and Road Initiative“, BRI).

Kinijos ekonominiai rodikliai pastaruosius ketverius dešimtmečius yra įspūdingi, teigia J. S. Nye portale „Project-Syndicate“. Prognuozuojama, kad artimiausią dešimtmetį valstybės ekonomika galbūt pralenks netgi JAV.

Silpnosios vietos

Kinijos ekspertai teigia, kad šalis susiduria su mažiausiai penkiomis ilgalaikėmis problemomis, svetainėje „Project-Dyndicate“ rašo J. S. Nye.

Pirmoji problema – nepalankūs šalies demografiniai rodikliai. Kinijos darbo jėga aukščiausią tašką pasiekė 2015 metais. Tada šaliai nepavyko pasinaudoti urbanizacijos teikiama nauda. Kinijos populiacija sensta, todėl ateityje kils sveikatos priežiūros kainos, o tam šalis dar nėra pasiruošusi. Tai ženkliai pakenks šalies ekonomikai ir padidins augančią nelygybę.

Antroji problema – Kinijos ekonomikos modelis. 1978 m. šaliai vadovavęs Dengas Xiaopingas sumaniai jį pertvarkė. Iš maoistų įvestos autarkijos, Kinijos ekonomika buvo pertvarkyta taip, kad remtųsi eksportu į Rytų Azijos šalis, kurį sėkmingai vysto ir Japonija bei Taivanas. Tačiau šiandien Kinijai šis modelis nebetinka, nes šalis praranda užsienio šalių toleranciją.

Kinijos intelektinės nuosavybės politika ir įstatymų spragos atgrasė užsienio investuotojus, todėl šalis netenka tarptautinės politinės paramos. Didelės Kinijos valdžios investicijos ir subsidijos valstybinėms įmonėms slepia neefektyvų kapitalo paskirstymą, svetainėje „Project-Syndicate“ rašo J. S. Nye.

Trečia problema – kol Kinija ilgiau nei tris dešimtmečius vykdė paprastas reformas, šiandien šaliai reikia pokyčių: nepriklausomos teismų sistemos, valstybinių įmonių racionalizacijos bei liberalizuoti arba panaikinti mobilumą varžančios bei nelygybę skatinančią gyvenamųjų namų registracijos sistemą. 

Ketvirta problema susijusi su tuo, kad Kinija tapo savo sėkmės auka. Lenino modelis, kurį 1949 m. pritaikė Mao Dzedongas, puikiai derėjo prie Kinijos imperijos tradicijų. Bet staigus ekonomikos vystymasis pakeitė Kiniją ir jos politinius poreikius.

Šalis tapo urbanistine vidurinės klasės visuomene, o šalį valdantis elitas vis dar yra įkalintas uždarame politinių samprotavimų rate. Valdantieji tiki, kad tik komunistų partija gali išgelbėti Kiniją, todėl visos reformos turi būti skirtos sustiprinti valdančiosios partijos jėgos monopolį.

Tačiau, pasak J. S. Nye publikacijos portale „Project-Dyndicate“, tai šaliai būtų žalinga. Gilios struktūrinės reformos, galinčios sumažinti Kinijos gyventojų pasitikėjimą didelėmis valstybės investicijomis ir valstybinėmis įmonėmis, trukdytų valdančiosios partijos elitui, kuris iš dabartinės sistemos susikrauna didžiulius turtus. Xi Jinpingo antikorupcinė kampanija šio pasipriešinimo neįveiks.

Patrauklumo stoka

Galiausiai, Kinijos minkštoji galia yra itin menka. Xi Jinpingas paskelbė apie „Kinišką svajonę“, kurios esmė – pasaulinis pripažinimas. Lėtėjant ekonominiam augimui ir didėjant socialinėms problemoms, partijos teisėtumas vis labiau priklausys nuo tokių nacionalistinių pasisakymų.

Pastarąjį dešimtmetį savo patrauklumą padidinti siekusi Kinija išleido milijardus dolerių. Bet tarptautinė viešosios nuomonės apklausa atskleidė, kad Kinijos investicijos gerų rezultatų nedavė.

Represuodama etnines mažumas, įkalindama žmonių teises ginančius advokatus, vykdydama beatodairišką priežiūrą ir atstumdama kūrybingus visuomenės narius, tokius, kaip garsus menininkas Ai Weiwei, Kinija smarkiai sumenkino savo įvaizdžio patrauklumą europiečių, australų ir amerikiečių akivaizdoje, svetainėje „Project-Dyndicate“ rašo J. S. Nye.

Tokia vykdoma politika gal ir nepakenktų Kinijos įvaizdžiui autoritarinėse valstybėse, bet modernusis autoritarizmas nėra paremtas ideologija.

Prieš keletą dešimtmečių Mao Dzedongo mokymai įkvėpdavo jaunus revoliucionierius iš viso pasaulio. Nors šiandien Xi Jinpingo „Mintis apie kiniškų bruožų turintį socializmą“ ir įsitvirtino valdančiosios komunistų partijos konstitucijoje, nedaug jaunuolių iš kitų valstybių pritaria šioms idėjoms.

Kinija gali pasidžiaugti dideliais pranašumais, šalis taip pat turi ir reikšmingų trūkumų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt