Ženklūs pokyčiai kaupiamojoje pensijų sistemoje skatina svarstyti apie ateitį ir pajamas senatvėje bei jų šaltinių įvairovę.
Profesinės pensijos Lietuvoje vis dar nėra plačiai paplitęs kaupimo senatvei būdas. Nors Profesinių pensijų kaupimo įstatymas buvo priimtas dar 2006 m., ši pensijų kaupimo forma šalyje taip ir neįgavo reikšmingo pagreičio. Tuo tarpu daugelyje Europos valstybių profesinės pensijos yra svarbi pensijų sistemos dalis ir pasižymi gerokai didesne aprėptimi.
Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse darbdavių įmokos į profesinių pensijų fondus gali siekti daugiau nei 10 proc. darbo užmokesčio, o darbuotojai papildomai dažnai moka dar 5 proc. ar daugiau. Bendroje pensijų pakeitimo normoje profesinės pensijos gali sudaryti apie penktadalį buvusio darbo užmokesčio. Šiose šalyse profesinių pensijų aprėptis siekia beveik visus dirbančiuosius.
Šie skaičiai atrodo įspūdingai, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip tokie rezultatai pasiekiami. Viena svarbiausių priežasčių yra tai, kad profesinės pensijos dažnai numatomos kolektyvinėse darbo sutartyse tarp darbdavių ir profesinių sąjungų. Be to, jos laikomos darbuotojų motyvavimo, lojalumo ir ilgalaikio finansinio saugumo priemone. Darbdaviai profesines pensijas vertina kaip atlygio paketo dalį, o darbuotojai jas suvokia kaip svarbią socialinę garantiją.
Svarbų vaidmenį atlieka ir mokestinės paskatos. Įmokos gali būti neapmokestinamos socialinio draudimo įmokomis arba joms gali būti taikomas atidėto apmokestinimo principas, kai mokesčiai mokami ne nuo įmokų ir investicinės grąžos, o tik nuo išmokamos pensijos.
Ne mažiau svarbus yra pasitikėjimas institucijomis. Skandinavijos šalyse jis tradiciškai aukštas, todėl gyventojai labiau linkę dalyvauti ilgalaikio kaupimo sistemose. Tuo tarpu Centrinės ir Rytų Europos valstybėse pasitikėjimas dažnai mažesnis. Be to, čia profesinių sąjungų ir kolektyvinių sutarčių aprėptis yra gerokai siauresnė, todėl profesinės pensijos nėra suvokiamos kaip universali darbo garantija. Vis dėlto kai kurių šalių patirtis rodo, kad situacija gali keistis. Pavyzdžiui, Lenkijoje profesinių pensijų aprėptis ilgą laiką buvo nedidelė, tačiau įvedus automatinio įtraukimo principą vienoje iš sistemų ji pastebimai išaugo.
Anksčiau daugelyje Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių buvo paplitę apibrėžtų išmokų modeliai, kai darbuotojas iš anksto žinojo, kokią buvusio atlyginimo dalį sudarys jo pensija. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau pereinama prie apibrėžtų įmokų sistemų, kuriose iš anksto žinomas tik įmokų dydis, o galutinė būsimos pensijos vertė priklauso nuo sukauptų lėšų ir investicijų rezultatų.
Todėl nerimas dėl kaupiamosios pensijų sistemos ateities Lietuvoje galėtų tapti postūmiu platesnei diskusijai apie profesinių pensijų sistemos plėtrą. Tai leistų svarstyti, kaip šią pensijų rūšį paversti reikšmingesniu ir patrauklesniu būsimų senjorų pajamų šaltiniu.
Komentaruose skambėjo per LRT RADIJĄ
