Planuojant papildomai indeksuoti pensijas iš „Sodros“ rezervo pertekliaus viešoje diskusijoje kyla klausimų dėl finansavimo tvarumo ateityje.
Suprantama, kad pensijos yra ilgalaikės išmokos ir priimti įsipareigojimai turės būti vykdomi. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos svarbius teorinius aspektus, apibrėžiančius valstybės vaidmenį, užtikrinant gerovę.
Po Antrojo pasaulinio karo iš esmės buvo padėti intelektualūs pagrindai kurtis gerovės valstybei. Antai, amerikiečių sociologas Wilensky rašė, kad valstybė užtikrina gerovę tuo atveju, kai natūralūs šaltiniai – rinka ir šeima – to negali. Anglų sociologas Marshallas teigė, kad šalia pilietinių ir politinių teisių turi būti įtvirtintos socialinės teisės, kurios užtikrina teisę į materialinius išteklius.
Socialinės teisės įtvirtintos visų demokratinių šalių įstatymuose, Lietuvoje taip pat. Paprastai socialinės teisės yra detalizuojamos kriterijais. Ir šie kriterijai skiriasi atskirose šalyse. Antai, Lietuvoje teisė į pensiją įgyjama mokant socialinio draudimo įmokas didžiąją dalį darbinės karjeros metų ir nustatoma gauti pensiją sulaukus tam tikro amžiaus. Kitaip tariant, valstybė įstatymu įtvirtina savo pažadą užtikrinti išmoką, atitikus visus šiuos numatytus kriterijus.
Tačiau atsitinka ir taip, kad visą darbinę karjerą mokėjus įmokas ir sulaukus pensinio amžiaus valstybės pažadas virsta skurdo situacija. Suprantama, ir šiuo atveju gyvenimo istorijos yra įvairios, darbinės karjeros ar įmokų mokėjimo – taip pat. Tačiau skaičiai byloja ką kita – šiek tiek daugiau nei du penktadaliai pensininkų gyvena skurde. Tai rodo įsisenėjusią socialinę problemą, apie kurią kalbama jau daug metų. Ir sprendimai kažkur pasiklysta tarp prioritetų arba iškyla abejonių, ar galime sau leisti spręsti šį klausimą.
O visose visuomenėse pensija yra sutartinai pripažįstama nuopelnu, skirtingai nei kartas nuo karto kylančios diskusijos dėl nedarbo išmokų. Ir negana to, teigiama, kad vykdoma politika per laiką internalizuojama kaip norma. Grįžtant prie pensininkų skurdo situacijos ir abejonių dėl finansavimo tvarumo, argumentuojant negatyviomis demografinėmis tendencijomis, visuomenė yra skatinama priimti nepasitikėjimo jos pažadu kultūrą. Negali tapti norma ar gal net baime kiekvienam iš dirbančiųjų, kad sulaukus pensinio amžiaus pateksi į skurdo situaciją.
Čia vėl galima priminti asmenines pastangas rūpintis savo senatve, kuo ir grįsta kaupimo sistema, tačiau jei darbinės karjeros metu susiklosto ne itin dosnus darbo užmokestis, tai ir sukaupti nepavyks gausiai, o ir nėra aišku, ką už sukauptą sumą nupirksi ateityje, kai išeisi į pensiją ir teks ja tenkintis bent dvidešimt metų.
Todėl kol kas solidarumas tarp kartų išlieka pagrindiniu vertybiniu modeliu, kai pasirūpini dabartiniu senjoru ir tikiesi to paties iš dirbančiųjų, kai pats išeisi į pensiją. O klausimas apie finansavimo tvarumą yra labiau politinės valios, prioritetų ir vertybių išraiškos reikalas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
