Apie valstybę diskusijose esame įpratę kalbėti metafiziškai. Kaip apie išankstinę duotybę. Valstybė tiesiog yra, nuo jos buvimo prasideda bet kokia diskusija ir mes sunkiai galime įsivaizduoti kitokią būklę. Bet kas paverčia valstybę funkcionuojančiu dariniu? Kas yra tie klijai, kurie leidžia funkcionuoti moderniai, institucinę struktūrą turinčiai demokratijai, kokia yra Lietuva?
Pastarąjį dešimtmetį Vakarų pasaulyje vykstantys debatai apie demokratijos būklę atrodo keisti. Jei teoriškai pažvelgsime į įvairių su demokratijos erozija susiduriančių valstybių struktūrą ar įgyvendinamas funkcijas, atrodys, kad niekas nepakito. Demokratinė forma yra, bet ne tik nuojautos, o ir realūs politiniai sprendimai kelia nerimą dėl autoritarizmo ir radikalizmo plitimo.
Kodėl formaliai demokratinės struktūros ir procesai atrodo egzistuojantys, bet atsiranda vis daugiau priežasčių kalbėti apie demokratijos problemas ar net jos nykimą? Šiuolaikinė liberali demokratija turi daugybę bruožų ir vis atsirandančių naujų niuansų, kurie gilina jos apibrėžimą. Bet pati jos esmė išlieka ne taip ir nutolusi nuo pradinės antikinės idėjos.
Rinkimų būdu politinė galia bendruomenės deleguojama grupei asmenų, kurie pasižada ta galia naudotis ribojami aiškių taisyklių. Išrinktieji sutinka ne tik su galia, bet ir su atsakomybės dėmenimi, o rinkėjai turi teisę ne tik kituose rinkimuose atlikti kitą sprendimą, bet ir aktyviai dalyvauti politiniame procese, reikalaudami konkrečių sprendimų, pokyčių, reakcijų.
Šis valstybės ir jos institucijų bei piliečių-rinkėjų santykis turėtų skleistis žodžio laisvės, teisės į informaciją, teisės į susibūrimus, teisės į dalyvavimą, o svarbiausia – teisinės valstybės kontekste. Teisinės valstybės, kurioje įstatymai galioja visiems, nepriklausomai nuo jų turimos politinės, ekonominės ar socialinės galios.
Sudėtingas liberalios demokratijos aparatas funkcionuoja ne tik dėl galių pasidalijimo, įstatymų leidimo ir jų tobulinimo, kontrolės mechanizmų, institucijų priežiūros, aktyvaus piliečių dalyvavimo, viešos ir laisvos kritikos ar politinių idėjų kovų, bet ir dėl nematomo ir dažnai nesureikšminamo dalyko – normų.
Išrinktieji sutinka ne tik su galia, bet ir su atsakomybės dėmenimi, o rinkėjai turi teisę ne tik kituose rinkimuose atlikti kitą sprendimą, bet ir aktyviai dalyvauti politiniame procese, reikalaudami konkrečių sprendimų, pokyčių, reakcijų.
Normos terminas sutinkamas įvairiuose kontekstuose, bet iš principo tai yra filosofinė sąvoka. Tai yra taisyklė (ne įstatymas), reguliuojanti tam tikrus bendruomeninius ar individualius santykius. Šalia teisinių normų, suteikiančių kontekstą įstatymų taikymo ir įgyvendinimo procesui, egzistuoja politinės, socialinės, kultūrinės, etinės ar net tarpasmeninės normos.
Normos funkcionavimas tampa labai reikšmingas tada, kai atsiranda neišvengiamos galios ar galimybių disproporcijos, kai susiduriame su dar neapibrėžtais, netinkamai apibrėžtais ar sąmoningai neatnaujinamais įstatymais. Kai susiduriame su politine ar socialine galia, kuri turi potencialą visą minėtą liberalios demokratijos struktūrą išbalansuoti savo naudai.
Ryškiausias tokio pokyčio pavyzdys vyksta Jungtinėse Valstijose, kuriose dabartinis prezidentas keičia įprastą valdymo modelį, remdamasis savo įtaka partijai ir galimybe keisti įvairių politine kontrole užsiimančių institucijų vadovus į savo lojalistus.
Paskutinis realus barjeras, kuris stabdo Atstovų rūmų ir Senato nekontroliuojamą prezidentą yra JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimai. Bet net ir jie negali sustabdyti tokių Donaldo Trumpo žingsnių kaip vienašališkas sprendimas pradėti karinį konfliktą su Iranu.
Didžioji dabartinės JAV prezidento administracijos žala ateities perspektyvoje bus vertinama net ne per politinį ar ekonominį šalies susilpnėjimą, tarptautinės reputacijos praradimą, o per politinių normų žlugdymą ir sąmoningą naikinimą.
Ilgą laiką puoselėtos politinės tradicijos, leidusios spręsti reikšmingiausius valstybės klausimus atsiribojant nuo pažiūrų skirtumo, tapo galios žaidimo dalimi. Pagarba oponentams, pagarba faktams, pagarba teismo sprendimams ir jų vykdymui, netgi pagarba pačiam Kongresui buvo išmesta į šiukšlių dėžę vietoje jų pasiūlytas primityvus laimėjimo ir pralaimėjimo diskursas.
Didžioji dabartinės JAV prezidento administracijos žala ateities perspektyvoje bus vertinama net ne per politinį ar ekonominį šalies susilpnėjimą, tarptautinės reputacijos praradimą, o per politinių normų žlugdymą ir sąmoningą naikinimą.
Lietuvoje šios politinės ir socialinės normos taip pat sėkmingai peržengiamos ar apskritai panaikinamos. Konstitucinio Teismo sprendimu priesaiką sulaužęs Seimo narys pabėga nuo apkaltos proceso, išvengia bausmės ir toliau ne tik aktyviai dalyvauja politikoje, bet ir tampa reikšmingu naujos valdančiosios koalicijos nariu.
Valstybės saugumo departamentas pagal užsakymą renka informaciją apie vieno kandidato aplinką. Kandidatas savo rinkimų kampaniją finansuoja abejotinais metodais, kai 16 tūkstančių eurų perveda vargiai tokias lėšas turinti patarėja. Tapęs prezidentu jis kuria naujas normas, kai aiškiai proteguojamos vienos politinės partijos ir jų dariniai bei demonstruojamas atviras priešiškumas jų oponentams.
Ministrai pirmininkai vežasi šeimas į keliones už valstybės lėšas, stojama į atvirą karą su žiniasklaidos lauku, paskubomis leidžiami tarptautinių organizacijų kritikos sulaukiantys įstatymai, kurie turėtų padėti susidoroti su konkrečiais asmenimis ar net perimti visuomeninio transliuotojo kontrolę į savo rankas.
Šį sąrašą galima tęsti be pabaigos, nes tai tampa vyraujančia politinio ir socialinio gyvenimo tendencija. Normos nėra kritikuojamos, keičiamos ar taisomos, jų yra atsisakoma. Tuo pat metu normų besilaikantieji yra nuolat kritikuojami jų ribose, reikalaujant iš jų laikytis tų taisyklių, kurios čia pat naikinamos ar neigiamos.
Mes stebime naują politikos būklę. Būklę, kurioje bandoma išlaikyti valstybės veikimą atsisakant politinių ar socialinių normų laikymosi. Teisinė valstybė funkcionuoja, bet jos funkcionavimą bandoma nuolat palenkti į politinės ar ekonominės galios pusę. Ieškoma būdų, kaip apeiti įstatymus, jų nevykdyti, daryti įtaką teismo sprendimams ar nesureikšminti net ir įsigaliojusių verdiktų. Teistumas ar įstatymo pažeidimai tampa kriterijumi tik asmeninio rinkėjo apsisprendimo akimirką.
Normos nėra kritikuojamos, keičiamos ar taisomos, jų yra atsisakoma. Tuo pat metu normų besilaikantieji yra nuolat kritikuojami jų ribose, reikalaujant iš jų laikytis tų taisyklių, kurios čia pat naikinamos ar neigiamos.
Politikoje vis dar reikalaujama atsakomybės ir apeliuojama į moralę, bet tai daroma žvelgiant į oponentų (kuriems jau taikomas priešo statusas) stovyklą. Normos galioja tada, kai tai liečia oponentą, bet ne tada, kai tai politiškai nenaudinga tau pačiam. Nebėra net bandymų pripažinti klaidas, argumentacijos spragas ar kitamintiškumo galimybę.
Taip pat įsigali viešosios etikos normų nepaisymas. Radikalizmas, nepagarba, šmeižtas, sąmoningos manipuliacijos ar apgaulės dažnai užima „kitos nuomonės“ poziciją ir tokiu būdu normalizuojamos ar paverčiamos viešojo diskurso dalimi. Žiniasklaida net nebesistengia vaizduoti, kad jos funkcionavimas nepriklauso nuo to, kiek daug bus tiražuojamos vienų netikrų santykių vienos netikros skyrybos.
Šias dienas apibūdina normalybės ilgesys. Sugrįžimas į paprastesnius, aiškesnius ar bent jau didesnį tikrumo jausmo suteikiančius laikus. Ši nostalgiška kelionė galėtų tapti kuo nors aiškesniu, jei sugrįžtume prie paprastos taisyklės – valstybės ir mūsų gyvenimai tampa paprastesni, kai mes laikomės normų, kritikuojam jas, keičiame ir kuriame naujas, bet ne atsisakome bet kokių bendražmogiškųjų tiesos ir teisingumo kriterijų.
