Europos Sąjungai (ES) grėsmę kelia ne tik išorės, bet ir vidaus veikėjai. Tokių valstybių kaip Vengrija ar Slovakija korumpuoti ir antidemokratiški lyderiai išsiskiria ne tik euroskeptišku mąstymu, bet ir žaidimais, naudingais norintiesiems sugriauti Europos projektą. Kilus realių grėsmių ateina metas nuspręsti – palikti ar išmesti?
Balandžio 12 d. vyksiantys Vengrijos parlamento rinkimai gali lemti tolesnį ES likimą. Rinkimų kampanija jau dabar tapo geopolitiniu veidrodžiu, akivaizdžiai parodančiu naują tikrovę. Viktorą Orbaną ir jo išlikimą poste aktyviai remia ir Rusijos režimas, ir Donaldo Trumpo administracija.
Rusijos ir JAV parama V. Orbanui – garsiausias ir ryškiausias signalas Europai, kad ji negali likti šių rinkimų nuošalyje. Rusijai V. Orbano Vengrija – nebe toks jau slaptas agentas ES reikaluose.
Praėjusią savaitę žurnalistų paviešinti įrodymai, kad Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjartas tiesiogiai (net per susitikimus) informuodavo Rusijos diplomatijos vadovą Sergejų Lavrovą apie pasitarimų eigą ir rezultatus, yra tik vyšnia ant senokai švinkstančio torto.
Vengrija žaidžia atvirą dvigubą žaidimą, viena ranka semdama Europos paramą ir naudodamasi jos teikiamais privalumais, kita – palaikydama rusiškų energetikos įmonių įtaką, blokuodama karinę paramą Ukrainai ir suteikdama ne tik informaciją, bet ir politinę pagalbą Maskvai ir Minskui.
Toje pačioje aikštelės pusėje – D. Trumpas ir jo sekta tapusi JAV respublikonų partija. Valstybės sekretorius Marco Rubio iš visų valstybių vizitui po Miuncheno saugumo konferencijos išsirenka Vengriją ir ten aktyviai agituoja balsuoti už V. Orbano partiją. Pats D. Trumpas skelbia įrašus socialiniame tinkle, naudojamas V. Orbano rinkimų kampanijoje, kaip raginimą „rinktis teisingai, kad nebūtų prarasta JAV parama“.
Jei Europa į tai nereaguos ir nesiims griežtų priemonių, galėsime toliau bejėgiškai stebėti, kaip tokių valstybių kaip Lietuva saugumą ir gerovę užtikrinanti sąjunga byra į šipulius.
JAV geopolitinis posūkis remiasi mintimis, kurias praėjusioje Miuncheno konferencijoje aiškiai įgarsino viceprezidentas J. D. Vance’as. Amerikiečiai ne tik nesibodės kištis į Europos politiką, bet ir atvirai rems kandidatus, atitinkančius D. Trumpo MAGA sektos politinius tikslus.
Europa šį procesą stebi taip, kaip yra įpratusi. Laikydamasi sąžiningos politikos principų, teisinių normų ir pagarbos Vengrijos piliečių apsisprendimo laisvei. Stebi visa tai, mato, kaip Vengrijos parlamento rinkimai tapo bendru kovos prieš ES išlikimą lauku, kuriame turbūt pirmą kartą modernios politikos istorijoje sutampa Vašingtono ir Maskvos interesai, t. y. griauti, skaldyti ir silpninti europietišką bendrabūvį.
Tyliai tikimasi opozicijos lyderio, Pagarbos ir laisvės partijos (TISZA) lyderio Peterio Magyaro pergalės, bet tai daroma be aiškesnio situacijos vertinimo, kas nutiks, jei rinkimai Vengrijoje bus klastojami ar neįvyks demokratiškas valdžios perdavimas. Nekalbama ir apie tai, kad V. Orbanas sulaukia tiesioginės Rusijos režimo paramos ir net žvalgybos siūlymų inscenizuoti pasikėsinimą.
Garsiai neištariama paslaptimi jau tapo informacija, kad Budapeštas ne tik netiesiogiai, bet kartais ir labai realiai yra rusiškos žvalgybos žaidimų aikštelė. Ne veltui ten staiga patraukė ne tik mūsų „Nemuno aušros“ vaikinai, bet ir kitų valstybių partijos, sulaukiančios paramos iš neaiškių ir su Rusijos valstybinėmis įmonėmis ar finansinėmis sistemomis siejamų šaltinių.
Visi, kurie vienaip ar kitaip nori silpninti ES vienybę, demokratiją, griauti institucijas savo valstybėse, jaukų prieglobstį randa V. Orbano Vengrijoje. O ši, jausdama ir Vašingtono, ir Maskvos globą, nesidrovi stoti į diplomatinę konfrontaciją su Ukraina ar visa likusia Europa.
Nors įsigalėjęs požiūris, kad iš ES pasitraukti įmanoma tik savo noru, dar Lenkijos Konstitucinio Teismo krizės atveju tokie teisės ekspertai kaip Tiubingeno universiteto konstitucinės teisės profesorius Martinas Nettesheimas pabrėžė, kad net labai techniškai ir politiškai sudėtingas valstybės narės pašalinimo procesas įmanomas įrodžius stojimo sutarties sulaužymo faktiškumą.
Antrasis ES sutarties straipsnis labai aiškiai apibrėžia vertybes, kuriomis privalo remtis valstybės narės. Pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Dar svarbiau – visos valstybės įsipareigoja veikti bendruose užsienio ir saugumo politikos rėmuose.
V. Orbano Vengrija sistemingai pažeidinėja ir ES vertybes, ir įvairių bendrą politiką patvirtinančių susitarimų principus. Kolaboruoja su trečiosiomis šalimis, kurių valdžios atstovai viešai skelbia siekį sugriauti ar bent jau iki suirimo susilpninti ES. Europa nebegali apsimesti, kad tai nevyksta, nematyti Budapešte vykstančių procesų ir ardomosios veiklos pasekmių.
V. Orbano Vengrija sistemingai pažeidinėja ir ES vertybes, ir įvairių bendrą politiką patvirtinančių susitarimų principus.
Jei JAV ir Rusija žaidžia pagal naujuosius didžiųjų galių veikimo principus, ES privalo atsakyti gynybiniais būdais, reikalaujančiais peržengti iki šiol deklaruotas pozicijas. Vienas tokių būdų: aiškiai deklaruoti, kad Vengrijos piliečių pasirinkimas šiuose parlamento rinkimuose yra referendumas dėl tolesnio šalies likimo sąjungoje.
V. Orbano pasirinkimas pratęstų ir dar labiau sustiprintų jį remiančių galių įtakos žaidimus ES viduje. Arba vengrai turi laikytis ES sutarties sąlygų, vykdyti solidarią ir priešiškų šalių įtakai atsparią politiką, arba trauktis iš Europos valstybių draugijos ir jungtis prie jų interesams geriau atstovaujančių sąjungų.
Akivaizdu, kad dabartinė Vengrijos valdžia vykdo ES silpninančią ir net priešišką jai politiką, padeda ją griauti siekiančioms jėgoms. Jei Europa į tai nereaguos ir nesiims griežtų priemonių, galėsime toliau bejėgiškai stebėti, kaip tokių valstybių kaip Lietuva saugumą ir gerovę užtikrinanti sąjunga byra į šipulius.
