Žmogaus gyvenimas yra nuolatinis balansavimas tarp pokyčių ir įpročių. Keičiasi mūsų kūnai, mąstymas, išorės aplinkybės, visuomenės ir kultūros, o tuo pat metu laiko tėkmę bando įveikti tapatybės, charakteriai, vaizdiniai, tradicijos ir vertybės. Ar spartus dabarties technologinis progresas dar suderinamas su poreikiu kurtis saugią, nuspėjamą aplinką?
Visi savo aplinkoje turėjome žmonių, kurie buvo paskutiniai lenktynėse susikurti elektroninį paštą, gauti banko kortelę ar įsigyti išmanųjį telefoną. Galbūt dar egzistuoja šimtai ar dešimtys tokių, kurie vienaip ar kitaip bando išvengti technologinių pokyčių įsismelkimo į jų kasdienybę, bet tai jau ne alternatyvaus gyvenimo būdo propaguotojai, o paskutiniai partizanai kovose prieš neišvengiamybę.
Beveik visi esame susaistyti įvairiomis paskyromis, adresais, elektroninėmis tapatybėmis, kurios velkasi iš paskos net ir keičiant jų atkūrimo įrankius. Tai tapo ne tik normalia žmogaus būties sąlyga, bet ir tos būties tęsiniu. Turime virtualias tapatybes, asmenybes, turtus ir paslaptis.
Technologinis progresas greitai paliečia politines, ekonomines, socialines sritis ir naujovės neišvengiamai integruojamos bent į vieną iš įvairių žmogiškosios kasdienybės sričių. O tai reiškia, kad norėdamas patogiau funkcionuoti visuomenėje, nekvestionuojančioje progreso idėjos, turi taikytis prie vis naujų aplinkybių.
Pastarųjų dešimtmečių technologines naujoves lydi gana panaši formulė: pradedame naudoti, tampame nuolatiniais vartotojais, o tuomet užklausiame apie jau įvykusio eksperimento pasekmes. Taip nutiko tiek su socialiniais tinklais, kurių įtakos vertinimai ir juos sekantys ribojimai bei draudimai prasideda tik dabar, tiek su išmaniaisiais telefonais, tiek su kriptovaliutomis, tiek su visomis kitomis socialumo ar ekonominio funkcionavimo priemonėmis.
Bet vienas iš didžiųjų technologinių pažadų, dar nespėjęs iki galo išsipildyti mūsų realybėje, jau dabar sulaukia išskirtinai daug skeptiškumo ir nėra nugalimas net inertiško technologinio optimizmo, kurį mums siūlo naujosios kartos orakulai – įvairių startuolių ar jau įsitvirtinusių milžiniškų korporacijų vadovai. Tai – dirbtinis intelektas.
Vartotojų entuziazmas ar stebėtojų pasyvumas, su kuriuo buvo diegiami anksčiau minėti technologiniai sprendimai, nebesikartoja dirbtinio intelekto integracijos į mūsų kasdienybę klausimu.
Dvidešimt penkiose pasaulio valstybėse atlikta Pew tyrimų centro apklausa, kurios rezultatai publikuoti praėjusių metų spalį, rodo, kad 34 procentai žmonių domėjosi dirbtiniu intelektu (DI) daug, o dar 47 procentai bent kažkiek skaitė apie jo principus ir potencialią įtaką mūsų ateičiai.
34 procentai apklaustųjų teigė esantys labai susirūpinę dėl galimos neigiamos DI įtakos, o dar 42 procentai buvo tiek pat entuziastingi, kiek ir susirūpinę dėl to, kaip keisis pasaulis ir jų gyvenimo tikrovė. Tik 16 procentų plataus tyrimo respondentų teigė, kad yra nusiteikę optimistiškai dėl to, ką DI gali atnešti tiek jų kasdienybei, tiek pasauliui.
Dar nespėjęs įsitvirtinti DI jau dabar sulaukia daug skeptiškumo ir nerimo. Technologizacijos optimistai ir entuziastai turbūt ir vėl išsitrauktų argumentą apie tai, kad nerimas istoriškai buvo būdingas visiems susidūrimams su naujovėmis. Skeptikai pradėti vadinti luditais (mašinų laužytojais) ar tiesiog neišmanančiais, nesuprantančiais pačios technologijos veikimo principų.
Bet DI plėtra, šiuo požiūriu, yra išskirtinis procesas. Tyrimo duomenys rodo, kad didesnį skeptiškumą ir nerimą dėl technologijos integravimo išsakė būtent su procesu labiau susipažinusi dalis. Pačioje DI plėtojančioje bendruomenėje jau įvykęs ryškus skilimas tarp tų, kurie siekia laimėti lenktynes plėtojimo ir funkcijų įgalinimo procese, ir tų, kurie pradėjo kelti saugumo ar etikos klausimus.
Kol vienas iš „OpenAI“ vadovų Samas Altmanas šią savaitę kalbėjo apie tai, kad tuojau DI integracijos lygis bus toks, kad bus normalu už jį mokėti kaip už vandenį ar elektrą, tai taps tiesiog komunaline paslauga, tokie buvę įmonės kūrėjai kaip Jerry Tworekas ar Zoe Hitzig atvirai kalba apie įvairias rizikas, kurias egzistuojančiai technologinei, ekonominei ar socialinei struktūrai sukels sparti ir beveik jokių barjerų neturinti plėtra.
Kuo išskirtinis šis mūsų stebimas progresas? Tai yra greičiausias ir plačiausiai žmonijos egzistavimą pakeisiantis naujinys. Mes esame linkę mąstyti istorinėmis analogijomis, suprimityvinančiomis supratimo procesą.
DI plėtra ir įgalinimas žmonių kasdienybėje turės didžiojo sprogimo efektą palyginus su knygos, kompaso ar parako išradimu. Tai naujo esinio, naujo visa apimančio technologinio sprendinio įdiegimas, kuris reformuos tiek politinę, tiek ekonominę, tiek socialinę, tiek psichologinę žmonijos gyvenimo sritis.
DI plėtra ir įgalinimas žmonių kasdienybėje turės didžiojo sprogimo efektą palyginus su knygos, kompaso ar parako išradimu.
Politine prasme tai gali tapti galingiausiu ginklu, veikiančiu laisvo ar informuoto asmens apsisprendimo sąlygas. Ekonomine prasme įprasta kalbėti apie darbų pokyčius, bet išties tai bus grandininė reakcija, kai staiga pradės nykti daugybės sričių darbai, kurias dar inertiškai palaikys universitetinis išsilavinimas. Bėda čia taps ne tai, kad teks prisitaikyti, o tai, kad laiko tam bus mažai.
Daugybė neužtikrintumo, staiga anachronistiškais kaminkrėčiais ar paštininkais taps teisininkai, vadybininkai ar programuotojai, kuriems užsidarys ištisos rinkos, o valstybės privalės greitai transformuoti ekonomikas, padėti išsilaikyti ar persiorientuoti milžiniškoms masėms pasimetusių žmonių.
Socialine prasme dar labiau susiskliaus tikrojo gyvenimo ar realaus santykio erdvė. O tai neišvengiamai turės ir psichologinių pasekmių jau ir taip dirbtinį natūralumą susikurti turintiems žmonėms, ieškantiems gyvenimo būdo, kuris bent kiek atitiktų biologinius ir kultūrinius, istoriškai formuotus poreikius.
Šiuo metu mes gyvename įpročiu, kuris geriausiai išreiškiamas simboliniu paspaudimu „priimti visus atnaujinimus“. Technologinis optimizmas ar net determinizmas verčia pasitikėti ir priimti inercijos būklę. Įvairūs atnaujinimai, patobulinimai, palengvinimai ar tiesiog pokyčiai integruojami be gilesnės refleksijos.
Bet, panašu, artėjame prie ribos, kai ši inercija pareikalaus savo kainos. Būsimų krizių akivaizdoje turėsime iškelti sudėtingą filosofinį klausimą: kur yra riba tarp progreso ir asmens laisvės nesikeisti ar turėti galimybę išsaugoti savo įpročius, saugią ir patikimą gyvenimo aplinką?
Būsimų krizių akivaizdoje turėsime iškelti sudėtingą filosofinį klausimą: kur yra riba tarp progreso ir asmens laisvės nesikeisti ar turėti galimybę išsaugoti savo įpročius, saugią ir patikimą gyvenimo aplinką?
Kuo anksčiau pradėsime kalbėti ne apie utopinius scenarijus apie viską nudirbantį dirbtinį intelektą, ar distopinius pasvarstymus apie žmoniją sunaikinsiančius robotus, tuo daugiau galimybių, kad ekonominiai, socialiniai ir politiniai lūžiai bus sutinkami pasirengus suvokti problemų mastą ir įsisąmoninti kritinę mintį.
Pankų grupė „Armatūra“ vienoje dainoje, pavadintoje „I don‘t know“, dainuoja apie kančią žmogaus, kuris priverstas internete rinktis tik tarp dviejų opcijų „Yes“ arba „No“. „Aš taip norėčiau I don‘t know“, traukia „Armatūros“ vokalistas, strojkinio (statybų) roko darbų vadovas Kęstas Labanauskas.
Tai yra šių dienų žmogaus jausmas, stebint jam siūlomą atnaujinimų kiekį. Vienintelis adekvatus atsakas – pradėti įvesti daugiau politinės ir socialinės kontrolės šiame procese, o kultūroje – diskutuoti ir griežtai vertinti pasekmes, kurias kelia toks naujo esinio atsiradimas.
Dirbtinis intelektas neturi ateiti. Mes turime jį įsileisti arba ne. Kontroliuoti jo integraciją ir naudoti jį ne kaip žmogaus egzistencijos tęsinį, o kaip įrankį. Pasilikti savo žodį procese, kurį šiuo metu valdo tie, kurie pagrindinėmis vertybėmis laiko galią ir efektyvumą.
Gana priimti visus atnaujinimus.
