Buvo kovo 15 diena. Pagerbėme tuos Lietuvos didvyrius, kurie gelbėjo savo bendrapiliečius – mūsų mamas ir tėvus, vaikus ir senelius. Ir iš savo žydiškos širdies noriu padėkoti tiems gelbėtojams, kurie įrašė pačius gražiausius, iškiliausius ir šviesiausius puslapius į mūsų šalies, Lietuvos, istoriją.
Mes, pokaryje gimę Lietuvos žydai, privalome nulenkti jau savo žilas galvas prieš tuos, kurie padovanojo mums gyvybes ir teises gyventi, nes išgelbėti žydą reikėjo daugelio žmonių pastangų, neišpasakytos drąsos, neapsakomo gerumo, šilto žvilgsnio, empatijos ir paprastos žmogiškos šilumos. Mūsų gelbėtojai buvo neaprašomai drąsūs ir rizikuodami savo šeimos ir vaikų gyvybe dar dalijosi duonos riekute, vandeniu ir druska.
Buvau pakviestas atvykti į savo gimtąjį miestą Telšius ir pagerbti tuos Lietuvos šviesuolius, kurių atmintis amžiams išliks mano ir mano draugų atminty. Atsisakyt ir padejuoti, kad ilgas kelias, kad neturiu laiko ar pan., negalėjau, nes negalėčiau savęs nei pateisinti, nei pasigailėti. Jie neatsakė ir atidarė savo namų duris, kviesdami užeiti.
Ir važiavau ne tam, kad kalbėčiau apie tuos baisius ir tragiškus įvykius ir juodus istorijos puslapius, o dėkočiau už dovanotą šviesą, galimybę būti.
Atvykau anksti. Mano mylimas ir gimtas miestas dar miegojo, matyt, buvo audringas šeštadienis, žmonės ilsėjosi. Tik vienas kitas praeivis kažkur skubėjo pralenkdamas mane. Tikriausiai, į bažnytėlę ar turgų.
Švietė pavasario saulutė, vėjelis nešiojo iš po žiemos užsilikusius lapus, gatvėse nemaža dulkių ir sniego liekanų. Mano miestas dar tik pradės tvarkytis. Visi tie vaizdeliai tiesiog sudarė sąlygas papildomai liūdėti, graudentis ir draugauti su nostalgija.
Mano pirmas sustojimas – senosios žydų kapinės. Čia mano senelis, prosenelis tolimi ir artimi giminaičiai. Nemalonu, bet vaizdas kaip po karo: išbarstyti paminkliniai akmenys, sunki netvarkėlė. Nežinia, kam turėčiau ir galėčiau priekaištauti. Gal sau, nes kitų jau nebėra, gal kitiems, bet buvo graudu. O tapo dar skaudžiau ir ašaros tekėjo upeliais, kai vidury gulėjo pilnas maišas šiukšlių. Reiškia tokia pagarba, tokia užuojauta toks žmoniškumas savo buvusiems miestelėnams. Tapo labai liūdna, nes pametėm ir pametam žmogiškąsias vertybes. Su skaudančia širdimi palikau kapines, ėjau ir galvojau, o juk neturiu kur užeiti. Nieko nebeliko – nei žydų su ilgom barzdom, nei amatininkų, nei prekeivių, nei to spalvingo kolorito. Liko prisiminimai apie arbatą su vyšnių uogiene ir „bulkiuku“.
O tapo dar skaudžiau ir ašaros tekėjo upeliais, kai vidury gulėjo pilnas maišas šiukšlių. Reiškia tokia pagarba, tokia užuojauta toks žmoniškumas savo buvusiems miestelėnams.
Ypatinga erdvė, kuri tapo Telšių miesto puošmena, buvusi pasaulinio garso ješiva. Čia viskas kitaip, čia oras kitoks, čia kitaip kvėpuojasi, čia kitokie garsai, kitaip bendraujama.
Telšiai atėjo pagerbti pačius garbingiausius ir iškiliausius kraštiečius. Jaudinosi moksleiviai, išgyveno muziejaus „Alka“ direktorė, jos darbuotojai, renginio organizatorė ponia Kazlauskienė, meno mokyklos mokytoja Vaida, kuri surengė puikią parodą „Telšių žydų istorijos pėdsakais“.
Stovėjau ir klausiausi, kaip jaunoji Lietuvos karta skaito gelbėtojų vardus ir pavardes. Žinau, ką tars skeptikai, kad neįdomu, kad niekam nei žydai, nei jų gelbėtojai tapo neįdomūs, kam iš viso to reikia, gal kas nori ženkliuką padėti ir t. t.
Jaudulys prabėgo kūnu, nes esu absoliučiai įsitikinęs, kad tie paaugliai tikrai girsis, kad buvo šventoje vietoje, kad buvo jiems šiek tiek liūdna ir graudu. (Mūsų jaunoji karta labai sunkiai skaito, privalo susirūpinti ir tėvai, ir ypač jų mokytojai). Man buvo ypač malonu matyti Seimo narę Agnę Jakavičiūtę-Miliauskienę, kuri surado laiko ir atėjo pagerbti tuos iškilius Lietuvos žmones. Jaučiau jos jaudulį ir begalinį nuoširdumą bei padėką gelbėtojams, kurie metė iššūkį baimei, žvėriškumui ir neapykantai. Giliai širdy liko išsakytos jaunos politikės mintys: „Yra istorijoj momentų, kurie verčia suvokti, kokiu mastu žmogus gali įskaudinti kitą žmogų, kaip žemai gali nugrimzti pasaulis, jei jame ima trūkti empatijos ,sąmoningumo, atsakomybės vienas už kitą“.
Ir vėl kelias atgal link „gelžkelio stoteis“. Palengva su neramiais pamąstymais. Ir vėl sakoma izraeliečiams, kad jau bent Europoje nekalbėtų savo gimtąja kalba, visi gali kalbėti arabiškai, persiškai, vartoti mandarinų kalbą, bet jums negalima. Negalima ant galvos užsidėti kipos, nes yra žvėrių, kurie gali nurauti jas kartu su visa galva. Galima kabinti ant kaklo įvairiausius papuošalus iš kaulo, plastmasės, aukso ir geležies, o Dovydo žvaigždę – jokiu būdu ne, nuraus ir dar apspardys. Pasaulyje daug maldos namų, bažnyčių, cerkvių, mečečių, o štai sinagogoms būti nevalia. Visokių gali būti mokyklų, o štai Nyderlanduose ją reikėtų susprogdinti net iki pamatų.
Matyt, netrukus eiti šaligatviais bus prabanga, o iš kavinių ir restoranų mus tiesiog išvarys. Štai ir gyvenam pasaulyje toleruodami „nacikus“, kurie iš kažkur atvyko, išlindę iš urvų, nematę gyvo žydo, bet jiems galima, leidžiama ir toleruojama. Irano ultros paguldė virš 30 tūkstančių ir nieko baisaus, tyli Macronas, raukosi Sanchezas, ir viskas pagal grafiką.
Matyt, netrukus eiti šaligatviais bus prabanga, o iš kavinių ir restoranų mus tiesiog išvarys.
O juk norima, paprastai tariant, tiesiog gyventi, ramiai miegoti, o ne kad kažkokiam dėdei norėtųsi paskandinti tautą jūroje.
Štai ir stotis. Ėjau ir galvojau, kas darosi su pasauliu, kodėl mūsų taip nekenčia, kodėl mus vėl nori ištrinti, sudeginti pažeminti, prievartauti, naujagimius sukišti jau nebe į kaminus, o į naujas technologijas, į mikrobangų krosneles. O taip norėtųsi išgirsti: nelieskite, leiskit jiems auginti vaikus, kurti ir dalintis vaistais nuo vėžio, jūros vandenį paversti gėlu, auginti gėles ir obuolius. Nelieskite mūsų egzistencijos.
Neskanūs mano pamąstymai, bet geriau bus kartu šiandien negu žiauri ateitis. Galvokime, ponai, labai prašau galvokime, sustokime, nes kitaip jau ritamės į bedugnę.
