Kartą mokytojas paklausė savo mokinių, ko reikia, kad žmogus būtų laimingas. Auklėtojas išgirdo įvairių atsakymų: gero atlyginimo, patogaus buto, geros mašinos ir t. t. O viena mokinukė su ašaromis akyse tarė: „REIKALINGAS ŽMOGUS.“
Tvirtai sutinku su šios mergaičiukės labai trumpu, bet tokiu reikšmingu sakiniu. Manau, kad mūsų jaunimui, jų paauglystei trūksta ŽMOGAUS – jautraus, nuoširdaus, sugebančio išklausyti, o kada reikia ir nutylėti, gebėti paliesti jauno žmogaus sielą ir mokėti kalbėti nebylia akių kalba.
Kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, kuriems rūpi Lietuva ir jos ateities jaunimas, esu sukrėstas to skaudaus ir širdį geliančio įvykio. Leisiu save pavadinti ne mokytoju, bet pedagogu. Manau, kad 50 darbo metų negalėjo praeiti šiaip pro šalį. Tuo labiau kad ne kartą teko praeiti ta gatvele ir pabūti tame miškelyje. Didžiulis skausmas vaikų šeimose, tragedija. Didžiulis liūdesys apėmė draugus, artimuosius, kaimynus, visus, kurie lieka ir liks neabejingi šiam baisiam įvykiui.
Ką reikės sakyti klasės draugams, kaip elgtis mokytojams, juk ateis Rugsėjo 1-oji. Ką daryti su mamomis, su jų ašaromis, kai jų sūnūs neišeis su gėlėmis į tą gražią rudens šventę. Ką daryti? Rašyti į feisbukus piktus komentarus ir vėl keiktis bei lieti pagiežą? Sakyti: „ar nesakiau, kad taip bus“ ir „kokie baisūs dabar vaikai“. Tai taip paprasta ir elementaru. Tai mėgėjiškas požiūris. Tai nėra ir nebus tos baisios problemos sprendimas.
Ką daryti su mamomis, su jų ašaromis, kai jų sūnūs neišeis su gėlėmis į tą gražią rudens šventę. Ką daryti? Rašyti į feisbukus piktus komentarus ir vėl keiktis bei lieti pagiežą? Sakyti: „ar nesakiau, kad taip bus“ ir „kokie baisūs dabar vaikai“.
Ne kartą, tiesiog kiekvieną pavasarį, kai išleisdavau atostogauti, rašydavau ir sakydavau, kad tėvai saugotų savo vaikus. Sutikite, bent aš taip manau, kad šie paprasti žodžiai turi plačią prasmę. Dar sakydavau savo mokiniams, kad vasara yra Laisvė, bet mokėkite ją gerbti, išmokite su ja pasikalbėti, būkite atsakingi, klausykite tėvų, gerbkite laiką. Privalu atminti ir net įsidėmėti, kad yra kontrolė, bet dar svarbiau yra s a v i k o n t r o l ė.
Negalima išeiti iš namų visai dienai – yra laikas ne darbo dienų pietums ir yra laikas grįžti į namus, pabūti su šeima. Nelakstykite gatvėmis, draugai – smagu, bet savo jausmus palaikykite kitiems svarbiems dalykams, mokėkite rezervuotai žiūrėti į aplinką.
Man dažnai atrodo, kad mūsų paaugliai neturi namų. Ištisomis dienomis leidžia savo laiką prekybos centruose, jų pilnas prospektas ir senamiestis. Kažką rūko, garsiai kalbasi tarpusavyje, triukšmauja ir yra neramūs. Atrodo. kad aplinkui visa erdvė labai įkaitusi ir trūksta tik degtuko.
Tikrai niekam nenoriu priekaištauti, būti prokuroru, teisėju ir tuo labiau advokatauti bei skaityti pamokslą tėvams, visiems tėvams. Tiesiog pedagoginė sąžinė neleidžia ramiai būti ir galvoti, galvoti. Ant širdies jei ne didžiulis akmuo, tai plyta tikrai. Galvoju, ką reikėtų daryti, ką sakyti ar parašyti, kad taip daugiau nebūtų. Būtina tikėti. Bet kaip patikėti mamai, kad sūnus jos jau niekada neapkabins, neatneš gėlių gimimo dienos proga, o juk buvo ramus ir geras sūnus, kaip patikėti kitai mamai, kad sūnaus ilgai nematys. Kokia baisi, neišmatuojama tragedija.
Ir sutikite, bet nepykite: kalti esame ir mes, žilagalviai seneliai, profesionalūs mokytojai, vaikus mylintys tėvai. Mes nebekalbame apie vertybes, mes neišmokėme vaikų pasverti, kas yra blogai ir kas yra gerai. Meilę ir bendravimą šeimoje pakeitė mobilieji telefonai, kompiuteriai, siaubo pilni karo žaidimai ir nesąmonės tiktoke. Erdvės prisotintos pykčio ir agresijos. Jų perteklius sukelia ir dar, matyt, sukels ne vieną sprogimą. Neliko laiko kritiškai pagalvoti, kas yra mano draugai, piktas jis ar ne, geraširdis ar pavyduolis, dalijasi bananu ar ne, egoistas ar išnaudotojas, piktas ar agresyvus.
Ir sutikite, bet nepykite: kalti esame ir mes, žilagalviai seneliai, profesionalūs mokytojai, vaikus mylintys tėvai. Mes nebekalbame apie vertybes, mes neišmokėme vaikų pasverti, kas yra blogai ir kas yra gerai.
Žydiškoje liaudiškoje pedagogikoje yra paprasta išmintis: būtina pasidomėti, su kuo draugauja tavo vaikai. Leisti suprasti vaikui, kad tėvai turi daugiau patirties, jie labiau pastabūs. Dar apie mokyklą. Oi, tikrai ne apie tą, kurioje mokėsi žiaurios lemties vaikai. Tikiu tos mokyklos bendruomene, nes yra apie ką nuoširdžiai pasikalbėti, svarstyti, kaip padėti ir kaip toliau auklėti ir skiepyti dorovines vertybes. Deja, mokyklose pradėjome perdėtai plačiai kalbėti apie balus, reitingus, atsiskaitymus, įskaitas ir nustojome, netekome kantrybės išklausyti vaiko, ištiesti jam šiltą ranką, pradėjome bijoti apkabinti ŽMOGŲ, paguosti. Atsidūrėme visi piktoje auroje, vaikščiojame susiraukę ir pikti. Viename kampe dejuoja mokytojai, o kitame kampe verkia mokiniai, o vidury, direktoriaus kabinete, nepatenkinti tėvai, kurie numoja ranka į vadovo pastabas.
Štai ir auga, ir bręsta mūsų atžalos piktos. Būti ir išaugti blogu didelio meno nereikia. O štai kaip tapti geru vaiku, geru sūnumi yra, oi, kaip sunku. Reikia turėti daug kantrybės, didelės gyvenimo išminties, tapti kuriam laikui, bent kol vaikai užaugs, net talentingiems. Būtina atminti, kad tokie apyvartoje populiarūs sakiniai: „ai, bus gerai“, „te eina ir neateina“, „jau didelis“, „mes per griežti“, gali būti greitai pakeisti tragiškais: „ajajai“. DIEVE, būk gailestingas mūsų vaikams.
Man dažnai atrodo, kad mūsų paaugliai neturi namų. Ištisomis dienomis leidžia savo laiką prekybos centruose, jų pilnas prospektas ir senamiestis.
Taip gelia širdį ir taip graudu, ir taip graudu...
Į vieną didelį prekybos centrą atėjo turtingas tėvas ir jo sūnus. Tėvas nupirko sūnui puikų sportinį kostiumą, gerus sportinius batelius, firminę kepurę ir t. t. Tėvas paklausė sūnaus, kuo dar galiu tave nudžiuginti. Sūnus susimąstė ir tarė: „Tėveli, duok man savo šiltą ranką.“
Lietuvos sūnau, ilsėkis ramybėje, tapk geru prašytoju mums čia, kurie liekame šioje Žemėje. TAVO TĖVELIAI mylės tave amžinai, o tavo taurė visada stovės ant stalo šalia kitų.
