Skiriu tiems milijonams, kurie išėjo pro kaminą virsdami dūmais, ir tik saujelei išlikusiems.
Dar kartą apie karą, kurio neišgydoma liga yra Holokaustas. Jo sukrėtimas trunka amžinai ir niekada nepraeina.
Negalime prikelti nekaltų aukų, sumažinti slegiantį skausmą, galime tik išsaugoti žuvusiųjų atminimą.
Aušvicas tada tapo ta siaubinga vieta ir, matyt, Dievas nusprendė čia nesilankyti. Aušvicas buvo pasaulis, kuriame klausimas, kas nutiko broliui, tėvui, mamai ar vaikui, sulaukdavo sadistiško juoko ir šiukštaus atsakymo: „Jie truputį kosėja, nes prarijo per daug dujų.“
Negalime prikelti nekaltų aukų, sumažinti slegiantį skausmą, galime tik išsaugoti žuvusiųjų atminimą.
Aušvicas – tai pasaulis, kuriame mirtis buvo tokia įprasta, jog virto, kad ir kaip groteskiškai skambėtų, kasdieniu paprastu reiškiniu. Žmonių kančios prarado bet kokią prasmę. Žemė čia buvo užnuodyta nuo daugybės pūvančių žmonių, kuriuos be perstojo žudė dujomis ar automatų šūviais, kūnų. O paskui tuos kūnus degino, nes siekė, kad net jų atminimas būtų ištrintas iš mūsų istorinės atminties.
„Staiga pravirko kūdikis, tikriausia su nekeistais vystyklais ir nemaitintas nuo pat atvykimo į stovyklą dienos, o gal nuo tos akimirkos, kai jo mama įlipo į tą prakeiktą traukinį. Vaikas klykė nepaliaujamai. Vienas iš koloną lydinčių sargybinių, pagiringas arba tiesiog blogos nuotaikos, griebė už kūdikio ir išplėšė jį motinai iš rankų. Mes tik pamatėme, kaip jis įsiūbavo vaiką ir su žvėrišką jėga trenkė į pakelyje stovinčio sunkvežimio kabiną. Tikriausiai visa stovykla išgirdo tą siaubingą trakštelėjimą.“ (Ellie Midwood, „Mergina dryžuota suknele“).
Aušvicas – tai pasaulis, kuriame mirtis buvo tokia įprasta, jog virto, kad ir kaip groteskiškai skambėtų, kasdieniu paprastu reiškiniu.
1,1 mln. Aušvice nužudytų žmonių, 200 tūkst. vaikų, netekusių galimybės užaugti, juoktis, džiaugtis ir gyventi.
„Tai buvo tuščių ir mirusių žydų konfiskuotų vaikiškų vežimėlių procesija. Juos eilėmis po penkis stūmė iš Aušvico link traukinių stoties. O savo akimis viską stebėjęs kalinys teigė, kad kolonai prariedėti prireikė valandos.“ (Laurence Rees, „Aušvicas“).
Vaikščiojantys lavonai, kuriems mirtis buvo geistinas išsivadavimas. Čia buvo ta vieta, iš kurios išeiti buvo galima tik pro kaminą. Čia buvo šaipomasi ir tyčiojamasi tiek iš žmogaus dvasios, tiek iš kūno silpnumo, tiek iš žmoniškumo.
Osvencime buvo pamintas ir sulygintas su vietos žeme bet koks žmogaus orumas.
„Ak, jūs esate stalius! Kaip nuostabu! Būtent to mes ir ieškojome. O, jūs siuvėja? Puiku! Panašu, kad šiandieną mums sekasi. Tokių profesijų mums ir reikia. Ateikite pas mane po dušo, pavaišinsiu šilta sriuba ir kava bei pasistengsiu, kad jus paskirtų dirbti pagal specialybę.“ Naujai atvykusiems buvo leista pasižiūrėti į rūkstančius krematoriumo kaminus ir pamojuoti dūmais kylantiems giminaičiams.
Osvencime buvo pamintas ir sulygintas su vietos žeme bet koks žmogaus orumas.
Ir dar viena ištrauka iš Eddy de Wind knygos „Galutinė stotis – Aušvicas“. Rašytojas dalijasi tikrais savo tėvo, kuris netyčia išgyveno pragaro siaubą ir liko šlovinti gyvenimą, prisiminimais.
„Buvo pagalvota apie viską, net apie nuotekas. Nuo griovio, kuriame zonderkomandos vyrai sumesdavo nelaimėlių kūnus jau po krematoriumo, buvo iškasta keliolikos metrų tranšėja, vedanti link nedidelės daubos. Galiu patikinti, pats savo akimis mačiau, kaip prie laužo dirbęs vyras, nusileidęs į daubą, mirkė duoną tekančioje išsilydžiusių riebalų masėje. Matyt, baisiai buvo alkanas.“ (p. 198)
Žiauru? Taip. Bet tegu bus žiauri praeitis negu dar žiauresnė ateitis.
Netrukus pas Aušvico aukas iškeliaus paskutinis stovyklą išgyvenęs asmuo. Šioje Žemėje nebeliks nė vieno savo kailiu patyrusio tą 20-o amžiaus tragediją. Ir kai tai įvyks, kils pavojus, kad Aušvicas, Holokaustas, getai, masinės žudynės susilies su tolima praeitimi ir taps tik vienu iš daugelio klaikių istorijos puslapių.
Dieve, būk toms aukoms gailestingu ir geru prašytoju.
