Kalbėdami apie istorinius įvykius dažnai akcentuojame žodį „minėjimas“. Žymiai rečiau kviečiama permąstyti, ką tie istoriniai įvykiai sako apie dabarties visuomenes ir jų pasirinkimus. Ar Vasario 16-oji išties yra toks istorijoje nutolęs ir sunkiai dabartyje įvertinamas įvykis? O gal tai labai aktualus priminimas, kad Lietuvos valstybė neatsiejama nuo tam tikros politinės ir moralinės krypties?
Pastaraisiais metais Lietuvoje akcentuojama užsienio politikos takoskyra tarp vertybinės ir pragmatinės krypties nėra jokia naujiena. Panašias valstybingumo dilemas sprendė įvairių istorinių etapų dalyviai, panašias interpretacijas galima rasti tų laikų liudytojų aprašymuose.
Nubrėžti aiškią skirtį tarp šių dviejų krypčių nėra taip lengva, nes priklausomai nuo aplinkybių abiejų pusių atstovai gali teigti, kad jų politiniai ir moraliniai pasirinkimai atitinka ir kitos krypties keliamus uždavinius. Pragmatikai gali teigti, kad jų požiūris ilgalaikėje perspektyvoje pildo ir vertybininkų tikslus, vertybininkai gali sakyti, kad jų vertybinė pozicija yra tikrasis pragmatizmas.
Bet, visgi, egzistuoja gana aiški skirtis. Pragmatinė užsienio politika diktuoja būtinybę balansuoti politinius pasirinkimus, ieškoti kompromiso, nuolat atsižvelgti į aplinkinių ir ypač didesnių valstybių politiką, bandyti saugoti valstybingumą ieškant politinio sprendimų populiarumo ir ekonominės ar socialinės naudos.
Vertybinė užsienio politika diktuoja sprendimus, kurie orientuoti į ilgalaikį valstybingumo projektą ir gali būti ekonomiškai nenaudingi, politiškai nepopuliarūs, prieštaraujantys didžiųjų galių interesams, bet priimami tikint, kad jie geriausiai išreiškia demokratines valstybių suverenumo, tautų apsisprendimo teisės, laisvės ir teisingumo idėjas.
Pragmatinė politika yra laikiška, aktuali, valstybės gyvenimą suprantanti kaip kasdienius sprendimus, kurie turi gerinti būklę čia ir dabar. Vertybinė politika orientuota į antlaikiškumą ir supranta valstybę kaip istorinį projektą, kuris reikalauja aukoti dabarties gerovę ar patogumą tam, kad būtų sustiprinta pati idėja, pagrindžianti valstybės egzistavimą.
1918-ųjų vasario 16-osios fone šios dvi idėjos ryškiai konkuravo ir tuometinėje Lietuvos Taryboje. Tarp revoliucijos ištiktos Rusijos ir rytų fronte laimėjusios, bet vakaruose vis sunkiau spaudžiamos ir viduje yrančios Vokietijos bandžiusi išlaviruoti taryba turėjo didelių pagundų rinktis protektorato vaidmenį.
Minėdami Vasario 16-ąją neturėtume pamiršti ir kitos datos – 1917 metų gruodžio 11-osios, kai paskelbta deklaracija nutraukianti valstybės ryšius su Rusijos imperija, tvirtinanti nepriklausomybę, bet pripažįstanti „ypatingus ryšius su Vokietija“. Jei ši deklaracija ir būtų likusi Lietuvos Tarybos veiklos pagrindu, nepriklausomybės atkūrimas būtų tapęs tiesiog naujo protektorato paskelbimu.
Bet švenčiame mes ne gruodžio 11-ąją, Vasario 16-ąją. Signataras, teisininkas, istorikas, o vėliau – nepriklausomos Lietuvos diplomatas ir net užsienio reikalų ministras Petras Klimas savo dienoraštyje rašė apie tą vidinį skilimą, kuris vos neįvyko dėl to, kad tarybos pirmininkas Antanas Smetona akivaizdžiai protegavo kompromisinį ir vokiečių okupacinei valdžiai naudingą variantą.
„Kilo klausimas, ar eiti į tą posėdį, kol nėra išpildytos mūsų sąlygos <...> Daug kas pyksta ant Lietuvos Tarybos, atseit ji pardavusi Lietuvą vokiečiams – susisaistė su jais muitų, geležinkelių, kariuomenės ir pinigine konvencijomis. Ypač šėlsta prieš Antaną Smetoną ir jo šalininkus“, – savo dienoraštyje rašė P. Klimas.
Jausdamas savo pragmatinės politikos nepopuliarumą ir suprasdamas, kad išlaviruoti išsaugant vokiečių palankumą bus labai sunku A. Smetona pasitraukė iš Tarybos pirmininko pareigų, užleisdamas vietą vėliau „tautos patriarcho“ statusą gavusiam daktarui Jonui Basanavičiui. Šis simbolinis politinis įvykis reiškė aiškų pasirinkimą – nepriklausomybės paskelbimas turi būti vertybinės politikos išraiška. Tautos valios išreiškimo, o ne kompromiso aktas.
Mūsų visų labui reikia viltis, kad Lietuvos politikų mintyse ir poelgiuose dar liko, jei ne Vasario 16-osios dvasios, tai bent jau laisvės intuicijos.
Dabartyje gali būti sunku patikėti, bet didžiausią spaudimą rinktis nuo vokiečių nepriklausomą kelią darė būtent Tarybos kairiųjų pažiūrų politikai, socialdemokratai. Signatarų Stepono Kairio, Mykolo Biržiškos, Stanislovo Narutavičiaus, Jono Vileišio dėka nepriklausomybės atkūrimo procesas buvo paspartintas ir įgyvendinamas vertybinės politikos gairėmis.
Lietuvą istorinės aplinkybės visada įstumdavo į sudėtingų politinių ir moralinių pasirinkimų kryžkeles. Didžiausia sėkmė ir valstybingumo sustiprinimas nutikdavo tada, kai pasirinkdavome būtent vertybinį kelią.
Ar tai būtų pasirinkimas tarp gruodžio 11-osios deklaracijos ir visiškos nepriklausomybės paskelbimo, ar tarp „perestroikos“ ir galutinio Sąjūdžio tikslo įgyvendinimo, stojimo į Europos Sąjungą ir NATO ir „trečiojo kelio“ pozicijos. Vertybinės politikos kryptis visada diktuodavo žymiai aiškesnes ir tikslesnes užduotis, kurios sustiprindavo ir Lietuvos išlikimo klausimą.
Tai nereiškia, kad užsienio politika visada turi būti tik idealistinė, reikalaujanti tokio pasaulio vaizdinio, kuris visiškai atitiktų mūsų principus. Bet nusisukti nuo vertybinio kelio, pradėti eiti į kompromisus su diktatoriais, diktatūromis ar tais, kurie atvirai grasina mūsų valstybingumui, reikštų paminti tuos pamatinius principus, kuriuos savyje įkūnija ir Vasario 16-oji.
Mūsų visų labui reikia viltis, kad Lietuvos politikų mintyse ir poelgiuose dar liko, jei ne Vasario 16-osios dvasios, tai bent jau laisvės intuicijos. Užtektinai sveiko proto nepradėti žaisti galios žaidimų ten, kur mes niekada neturėsime pakankamai jėgos išlaikyti balansą. Mūsų jėga – tikėjimas laisve.
