Pasaulis išgyvena prognozuotą, bet staigų ir sudėtingą lūžio etapą. Aštuonis dešimtmečius tarptautine teise ir demokratinėmis vertybėmis grįstą pasaulio tvarką kūrusios Jungtinės Valstijos dabar Donaldo Trumpo administracijos rankomis tampa jos ardytojomis. Lietuvos užsienio politikos formuotojai ir sprendimų priėmėjai šiame procese atrodo pasimetę ir gyvenantys savo iliuzijose.
„Baigėsi ilga ir tamsi baimės, netikrumo, vienatvės naktis. Jūs įsiliejate į stiprią ir augančią NATO šeimą. Mūsų sąjunga yra pasiryžusi ginti savo nares. Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“, – 2002 metų lapkričio 23 dieną Vilniuje, Rotušės aikštėje, deklaravo 43-asis JAV prezidentas Georgas Walkeris Bushas.
Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, 45-asis ir 47-asis JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo valia apgręžė ilgus metus amerikiečių formuotą politiką. „Mane riboja tik mano paties protas. Tai vienintelis dalykas, kuris gali mane sustabdyti“, – komentuodamas grasinimus užimti Danijai priklausiančią Grenlandiją sakė dabartinis JAV vadovas.
Jei pirmąją D. Trumpo kadenciją jo užsienio politikus sprendimus dar ribojo ir saugojo valstybės sekretorių kaip Rexas Tillersonas ar Mike‘as Pompeo, gynybos sekretorių kaip Jimas Mattisas, vidaus reikalų sekretorių kaip Johnas F. Kelly ar patarėjų kaip Johnas Boltonas politinis racionalumas, tai dabartinė administracija yra tik D. Trumpo pritarėjai.
Aštuonis dešimtmečius tarptautine teise ir demokratinėmis vertybėmis grįstą pasaulio tvarką kūrusios Jungtinės Valstijos dabar Donaldo Trumpo administracijos rankomis tampa jos ardytojomis.
Ši pritarėjų ir netgi kurstytojų kompanija nestabdo D. Trumpo ambicijos karinės galios ir JAV globalių saugumo interesų uždanga pridengti tarptautinę teisę, dvišalius susitarimus ir net NATO sutarties pirmąjį straipsnį pažeidžiančius sprendimus.
Nuo pat antrosios savo kadencijos pradžios JAV lyderis demonstravo paniekinamą požiūrį į Europos Sąjungos valstybes ir laisvės bei išlikimo kovą tęsiančią Ukrainą, asmeniškai žemindamas jos lyderį Volodymyrą Zelenskį. Tokių pačių pykčio, melo ir tikrovės iškraipymo protrūkių sulaukia ir kiti Europos lyderiai, bandę tęsti JAV norinčio tapti diktatoriumi D. Trumpo tenkinimo ir raminimo procesą.
Panašu, kad Grenlandijos klausimas ir tik stiprėjantis agresijos tonas pažadino net ir tokius „geruosius policininkus“ bandžiusius žaisti šalių vadovus kaip Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris ar Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Aštuonių valstybių koalicija išreiškė palaikymą JAV politinę agresiją patiriančiai Danijai, kuri siūlė visus įmanomus diplomatinius sutarimo variantus, bet gavo tik šaltą Vašingtono atsaką, kad vienintelis tenkinantis rezultatas – visiškas paklusnumas ir Grenlandijos perleidimas neaiškiems Trumpo administracijos interesams.
Davose pasakyta ir aplodismentų sulaukusi Kanados ministro pirmininko Marko Carney kalba yra tik paskutinis lūžio taškas, kintančiame buvusių JAV sąjungininkų mentalitete. M. Carney konstatavo, kad bandymas tenkinti didžiųjų galių užgaidas nebėra tinkama politika. Vyksta ne geopolitiniai pokyčiai, o brutalus geopolitinių taisyklių laužymas ir naujų ribų įvedimas.
Panašu, kad Grenlandijos klausimas ir tik stiprėjantis agresijos tonas pažadino net ir tokius „geruosius policininkus“ bandžiusius žaisti šalių vadovus kaip Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris ar Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
JAV prezidentas savo pasaulėžiūra ir logika niekuo nesiskiria nuo Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino. Jų mąstymo formulė paprasta – didžiosios karinės galios, disponuojančios pasaulį ne vieną kartą sunaikinti galinčiu atominio ginklo kiekiu, – turi teisę apsibrėžti ir valdyti savo interesų zonas. Jei tose zonose yra suverenios valstybės ar tautos, santykius su kuriomis apibrėžia sutartys ar tarptautinės teisės normos – jos keliauja į šiukšlyną.
Šioje naujojoje pasaulio galios žaidimų aikštelėje vidutinės ar mažos valstybės, neturinčios panašių saugumo ar naikinimo galimybių, yra pasmerktos būti suvalgytos. M. Carney siūlymas paprastas ir racionalus – metas tokioms valstybėms burtis ir ginti tą tvarką, kuri užtikrina jų suverenumą.
Vakarų pasaulio valstybės, neapgindamos Danijos nuo JAV agresijos, pademonstruotų, kad jokių ribų nėra. NATO ne tik palaidojamas, bet ir nebelieka alternatyvų, kitokioms gynybinėms sistemoms, kurios turėtų ginti demokratijas jau ne tik nuo Rusijos ar Kinijos, bet ir nuo dabartinės JAV administracijos išpuolių.
Europoje ir likusiame demokratiniame pasaulyje vyksta aiškus lūžis ir suvokimas, kad Amerika nebėra ta valstybė, kuri gins nuo demokratijos priešų. Anaiptol. Dabartinis JAV lyderis organizuoja Taikos tarybą, kurioje kvietimus jau turi tiek Rusijos, tiek Baltarusijos diktatoriai, Vengrijos autokratas Viktoras Orbanas ir kiti galios politikos žaidėjai, pasirengę taiką traktuoti kaip ribų nusibraižymą savo interesų zonose.
Vakarų pasaulio valstybės, neapgindamos Danijos nuo JAV agresijos, pademonstruotų, kad jokių ribų nėra.
Tokia JAV yra ne mūsų saugumo garantas, o pavojus mūsų saugumui. D. Trumpo egocentrizmo, narcisizmo, antidemokratiškumo ir finansinės naudos principai atvedė JAV prie tokio laiptelio, kai buvusiems sąjungininkams nebepavyksta išlaviruoti ir išlaikyti pragmatiškus ryšius. Tenka stoti į atvirą kovą su galia, kuri grasina ir visos Europos likimui.
Ką šioje situacijoje kalba ir daro Lietuvos užsienio politikos formuotojai? Prezidentas Gitanas Nausėda Davose kaip visada vengė konkrečių atsakymų ir kalbėjo apie „susitarimą dėl bendros atsakomybės už saugumą“. Lyg negirdėdamas ir nematydamas, kad JAV savo NATO partnerių netraktuoja kaip lygiaverčių sąjungininkų, o prezidentas Trumpas aiškiai pareiškė, kad nėra jokių kitų alternatyvų, kaip tik visiškas Grenlandijos kontroliavimas.
Prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė aiškino, kad „mums rinktis tarp JAV ir Danijos būtų pats blogiausias diplomatinis sprendimas“. Kalbėjo taip, lyg mes dar turėtume laisvės ir erdvės šį klausimą svarstyti kaip nors kitaip nei NATO sutarties pažeidinėjimą ir aljanso naikinimą pačių amerikiečių rankomis.
Reiktų priminti gerbiamai patarėjai, kad pasirinkimas čia ne tarp simpatijų ar antipatijų, skirtingų kultūrų ar dar kokių estetinių kategorijų, o tarp principų, kurie užtikrina mažųjų valstybių ir sąjungininkų teises ir tarp principo, kuris suteikia galimybę Rusijai jau ryt pareikšti, kad jos saugumui yra būtinas Baltijos valstybių aneksavimas. Ir kitokių alternatyvų nėra.
Visišką atotrūkį nuo tikrovės pademonstravo krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas, trečiadienį pareikšdamas, kad Grenlandiją aneksuoti norinčio D. Trumpo tikslas yra NATO stiprinimas. Nežinau, kaip ministras R. Kaunas kolegoms Danijoje paaiškins savo teiginius, kad jų teritorijos aneksavimas yra prielaida aljanso stiprėjimui. Viešas skaldymas, žeminimas ir melas, grasinimai ir tikrovės iškraipymas, kuriuo užsiima D. Trumpas ne stiprina, o žudo ir taip jau sunkiai bekvėpuojančią transatlantinę partnerystę.
Deja, bet praėjus dvidešimt ketveriems metams G. W. Busho pareiškimas apie Lietuvos priešus, kurie taps ir Amerikos priešais, tėra graži iliuzija. D. Trumpo Amerika mūsų priešus pavertė savo draugais. Amerikos interesų gynimas ir meilikavimas jos lyderio užgaidoms tampa pavojumi mūsų pačių išlikimui.
Viešas skaldymas, žeminimas ir melas, grasinimai ir tikrovės iškraipymas, kuriuo užsiima D. Trumpas ne stiprina, o žudo ir taip jau sunkiai bekvėpuojančią transatlantinę partnerystę.
Vienintelis principas, kuris gali išsaugoti mūsų nepriklausomybę, yra tas, kurį Davose aiškiai įvardijo Kanados lyderis M. Carney. Ginti demokratinius principus, išsaugoti tarptautinės teisės dvasią, ruoštis griežtai ir nevienareikšmiškai atsakyti į visų galios žaidėjų bandymus palaužti be Amerikos likusio laisvojo pasaulio valią.
Didžiausia Europos problema šiuo metu yra perdėtas ir nuolat jos priešų kurstomas nepasitikėjimas savo galia. Europa pajėgi save apginti ir nuo karinių Rusijos grasinimų, ir nuo ekonominio JAV spaudimo. Amerikos pačios sukurtas ir puoselėtas strateginis būtinumas vis dar reikšmingas, bet jis kasdien nyksta.
Taip, Europos gynybinei nepriklausomybei reikės ir diplomatinio lankstumo, ir staigaus persigrupavimo, ir prioritetų, kurie neatneš politinio populiarumo. Gal net rizikingų prekybos sutarčių su Kinija (kokią jau pasirašė JAV spaudimo sulaukusi Kanada). Bet Europa turi savo jėgą ir gali ją išlaisvinti taip, kad visiems agresoriams skaudėtų.
Metas atsitokėti ir to nesuprantantiems ar bijantiems sau tai garsiai pasakyti Lietuvos užsienio politikos lyderiams. Mūsų saugumo garantas yra tokių valstybių kaip Danija draugystė ir ištikimybė principams, o ne ekonominės naudos ar galios kriterijams.
Stokime į Danijos ir kitų demokratijos sąjungininkų pusę ir aiškiai pasakykime – savo draugus išduodanti Amerika mums nėra draugė.
