Lietuvos politikoje įsivyrauja valdančiųjų toleruojamas skaldymo ir kiršinimo motyvas. Žmonių emocijomis žaidžiama surandant, išskiriant, apkaltinant socialines grupes, kurios nėra potencialios populistinių jėgų rinkėjos. Iš pradžių tai buvo „elitas“, po to „ne tie kultūrininkai“, o dabar „jaunimas“. Visi jie „nupirkti“ arba „nežino, ką daro“.
18 Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokinių yra vilties žiburys nykioje Lietuvos politinėje padangėje. Tikrą pilietiškumą pademonstravę jauni žmonės, kurie atėjo išreikšti savo pozicijos dėl valstybėje chaosą keliančio melagio, smurtautojo ir antisemito šou, sulaukė politinio spaudimo iš tų, kurie, neabejoju, per įvairias oficialias šventes ragina juos mylėti ir rūpintis valstybe.
Grasinimų, kad jauni žmonės ir jų tėvai sulauks atsakomybės, būta jau Vilniuje vykusių protestų metu. Tuomet „Nemuno aušros“ gaujos atstovai norėjo paspausti Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kurią taip didžiavosi baigęs juokingiausias visų laikų Lietuvos ministras.
Dabar, važinėjantis po regionus, kaip niekada akivaizdžiai pasirodė, kad jauni mažesnių miestų ir miestelių žmonės yra aktyvi ir melui netolerantiška visuomenės dalis. Būtent jos spaudimas, skanduotės, ironiški komentarai ir politinis aktyvumas labiausiai erzina gaujos vadą. Erzina tiek, kad net nesislepiant grasinama susidoroti, persekiojama ir rajonų bei mokyklų valdžia spaudžiama riboti minties ir žodžio laisvę.
Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Mickevičienė, kuri fašistinių tendencijų neslepiančiai politinei gaujai žadėjo, kad „su renginyje dalyvavusiais mokiniais planuojami pokalbiai etikos ir pilietiškumo ugdymo kontekste – bus aptariamos vertybės, pagarba kitai nuomonei, konstruktyvaus dialogo ir diskusijos kultūra viešojoje erdvėje“, turėtų pati maldauti pamokų tų gimnazistų.
Vaizdžiai sakant, Lietuvą bandoma paversti populistine gerontokratija, kurioje seneliai ir tėvai spręstų, kokios yra valstybės ateities gairės ir prioritetai.
O už pagarbą kitai nuomonei, konstruktyvaus dialogo ir diskusijos kultūrą kovoti pati nueitų į susitikimą su melagiu, smurtautoju ir antisemitu ir pasakytų jam, kad jo elgesys ir kalbos daro gėdą valstybei. Gal taip administracijos direktorė išpirktų tą viešą gėdą, kurią užsidirbo žadėdama spausti gimnazijos vadovus ir mokytojus bei moksleivius, kurių vienintelė nuodėmė – drąsa išsakyti savo poziciją.
Rašydamas apie jaunimo politikos būklę ne kartą konstatavau, kad jauni žmonės turi per mažai galimybių ir paskatinimo įsitraukti į realų politinį diskursą. Esamos politinės jaunimo organizacijos, su visa pagarba aktyviems ir perspektyviems jų nariams, dažniausiai užsiima butaforine institucine veikla. Daro tai, kas simuliuoja realią veiklą, bet iš tikrųjų taikstosi su suaugusiųjų jiems primestu vaidmeniu.
Tokia vieša ir aktyvi propagandos bei politinio spaudimo kampanija prieš politiškai aktyvius moksleivius ir studentus yra galimybė sukilti ir ne tik pastatyti melagius populistus į jų vietą, bet ir įgauti stipresnį balsą sprendžiant valstybės ateities klausimus.
Demografiniai rodikliai leidžia prognozuoti, kad būsime vis labiau senstanti visuomenė, kurioje ir proporcingumo, ir įtakos prasme jaunimui bus tik sunkiau išsikovoti, kad jų interesai būtų apginti. Be to, per pastaruosius Seimo rinkimus 18–29 metų Lietuvos piliečiai buvo mažiausiai aktyvūs rinkėjai – 35,69 proc.
Dalyvavimo rinkimuose, žinoma, negalima tapatinti su politiniu aktyvumu, bet toks menkas jaunų rinkėjų skaičius šį tą pasako apie bendrą požiūrį į politinį valstybės gyvenimą. Daugelis ateitį lemiančių sprendimų Lietuvoje priimami tų, kuriems, tikėtina, teks gerokai mažiau gyvenimo toje ateityje.
Pridėkime prie šių tendencijų tai, kad dabar susiduriame su atviru kurstymu apskritai jaunimą eliminuoti iš politinio gyvenimo, o jų politiškumą apriboti iki pamokų ar paskaitų lankymo. Vaizdžiai sakant, Lietuvą bandoma paversti populistine gerontokratija, kurioje seneliai ir tėvai spręstų, kokios yra valstybės ateities gairės ir prioritetai.
Akivaizdoje tokio politinio ir socialinio persekiojimo, viešo įžeidinėjimo ir grasinimų turime išreikšti paramą, paskatinti ir apginti jaunus žmones.
„Tureto sindromo“ dainoje „Egzistentas“ ironiškai apibūdinama būtent tokia būklė, kai priešintis norintis jaunimas, potencialūs rezistentai, praranda valią, pavargsta ir tampa egzistentais, kurių tapatybę apibrėžia tik įrašas jų pase.
Jei bus susitaikyta su šiomis tendencijomis elgtis su jaunimu kaip su bevaliais objektais, o ne politiniais subjektais (o tam prieštaravimo viešai neišreiškė nei premjerė, nei prezidentas), užauginsime būrį egzistentų, kurių abejingumu, pasyvumu, išorine ar vidine emigracija iš Lietuvos galėsime tik stebėtis.
Akivaizdoje tokio politinio ir socialinio persekiojimo, viešo įžeidinėjimo ir grasinimų turime išreikšti paramą, paskatinti ir apginti jaunus žmones. Suteikti jiems galimybę protestuoti. Ir daryti tai ne tik tais klausimais, kurie mums patinka. Reikia atsiverti aršaus ir rezistencinio protesto galimybei. Jaunimo užduodamų nepatogių klausimų fone permąstyti savo pažiūras.
Lietuvos politikoje mažai valios išgirsti jaunų žmonių balsą, bet tai gali ir privalo padaryti mokyklos ir universitetai – apgindami jų laisvę ir padėdami sužadinti susidomėjimą savo valstybės ateitimi ir jos politiniu gyvenimu.
„Turime išnaudoti galimybę išsižioti ir savo balsais tylą užgožti. Ačiū kiekvienai, nestokojančiai drąsos. Ačiū kiekvienam, dar turinčiam jėgos“, – dainuojama „Egzistente“. Tai turėtų būti mūsų žodžiai tiems 18 gimnazistų, kurie tapo jaunimo rezistencijos simboliu.
Tai turėtų būti ir žodžiai tiems, kurie nori įsijungti į valstybės gyvenimą ir priminti, kad bent jau jaunesnei kartai norisi kokybiškos ir moralios politikos. Tokios, kurioje melagiai, smurtautojai ir populistai pasodinami į jiems priklausančią vietą.
Jaunime, sukilk.
