Kalbant apie krašto apsaugą Lietuvoje vyrauja dvi prieštaringos pozicijos. Vienoje pusėje – įsipareigojimai didinti finansavimą ir pripažinimas, kad Rusijos ir jos sąjungininkės Baltarusijos grėsmė yra reali. Kitoje pusėje – visiškas abejingumas antivalstybinei retorikai, veiklai ir siūlymams atnaujinti diplomatinius ir net ekonominius santykius su mums grasinančiais režimais.
Nuo plataus masto Rusijos karinės invazijos į Ukrainą pradžios Lietuvos politinėje valdžioje ir institucijose tvyrojo daugiau mažiau vienodas supratimas, kad tai yra ne atskiras dvišalis konfliktas, o imperinės, kraugeriškos Rusijos politikos įgyvendinimo planas. Šio plano tolesni žingsniai – Baltijos valstybių grąžinimas į Rusijos įtakos zoną, jei reikės, net ir išbandant NATO 5-ojo straipsnio patikimumą.
Toks supratimas ir bendras politinių lyderių sutarimas leido bent jau krašto apsaugos klausimais Lietuvoje turėti bendrą ir daugiau mažiau konstruktyvią poziciją. Biudžeto dalis krašto apsaugai turėjo būti ženkliai didinama – ir prezidento Gitano Nausėdos bei socialdemokratų politine valia ji pasiekė 5,38 procento bendrojo vidaus produkto.
Skelbiant šį reikšmingą žingsnį labai svarbu buvo įsipareigoti visuomenei ir toliau aiškiai bei drąsiai kalbėti apie valstybei kylančias grėsmes. Paaiškinti sprendimų svarbą ir neišvengiamybę. Nuo pat karo Ukrainoje pradžios prasivėrusi takoskyra tarp tų, kurie mato galimas grėsmes, ir tų, kurie sąmoningai ar nesąmoningai pasirengia jų nematyti, jas neigti ar nureikšminti, galėjo būti sumažinta.
Bet čia visu gražumu pasirodė didžioji šios prezidento palaimintos koalicijos problema – bandymas išlaviruoti tarp dviejų galimybių su savimi už rankos vedantis destruktyvia ir net antivalstybine retorika pasižyminčią politinę jėgą.
„Nemuno aušros“ lyderis ir jo politinė gauja nuosekliai žaidžia dvigubą žaidimą. Viena koja būna valdžioje ir naudojasi įvairiomis jos teikiamomis privilegijomis, skiria sau lojalius asmenis į svarbias pozicijas ministerijose, departamentuose ir tarnybose, o kita koja – sėdi nuolatiniame valstybės menkinimo ir jos pamatinių institucijų žeminimo procese.
Šios politinės gaujos lyderis atviru tekstu abejoja Konstitucinio Teismo reikalingumu, žemina kariuomenės vadą ir nuolat kelia abejones dėl karinių projektų finansavimo skaidrumo, reikalingumo ar grėsmių valstybei tikrumo.
Tiek prezidentas, tiek valdančiosios koalicijos daugumą turintys socialdemokratai toleruoja ir kartais net patys paskatina tokį veikimą, legitimuodami antivalstybinius pasisakymus, smurtinius veiksmus prieš protestuojančius piliečius ar šmeižtą ir melą prieš politinius oponentus ir kitus viešosios erdvės dalyvius.
Lietuvai toliau patiriant hibridines atakas, kurias migracijos ar siunčiamų helio balionų būdu organizuoja priešiškas Lukašenkos režimas, socialdemokratų garbės pirmininkas aiškina apie būtinybę atnaujinti baltarusiškų trąšų gabenimą per Lietuvą. Sako, kad tai būtų naudinga Ukrainai, nors net neužsimena, ar to iš mūsų prašytų pati Ukraina.
Tas pats Vytenis Povilas Andriukaitis dėl šnipinėjimo prieš Lietuvą nuteistą ir Sausio 13-osios faktų neigimu pasižymėjusį buvusį partijos kolegą vadina politiniu kaliniu, tokiu būdu suabejodamas visa Lietuvos teisine sistema.
Kol mūsų tarnybos ir jų pareigūnai deda pastangas, kad Lukašenkos režimo nusikaltimai sukeltų kuo mažiau chaoso mūsų valstybėje, politinių lyderių lygmeniu pradedama rimtais veidais aiškinti apie galimą bendradarbiavimo atnaujinimą ir galimas naudas leidžiant Baltarusijai naudotis Lietuvos teritorija ar mūsų vežėjų paslaugomis.
Dabartinė valdžia akivaizdžiai nebematė prasmės tęsti ir vienos iš Baltarusijos opozicijos lyderių Svetlanos Cichanouskajos globos. Nors S. Cichanouskajos komandos veikimas neatnešė norimų rezultatų pačioje Baltarusijoje, tarptautine prasme tai buvo aiškus signalas, kad Lietuva palaiko baltarusių opoziciją ir yra pasirengusi kitokios Baltarusijos galimybei.
S. Cichanouskajos pasitraukimas iš Lietuvos yra ir simbolinis ženklas, demonstruojantis, kad mintyse susitaikoma su ciniška realistine pozicija, jog Lukašenkos režimas negali būti paveiktas ar nuverstas. Ne veltui šis faktas daugiausiai džiaugsmo sukėlė būtent toje pusėje, kurioje raginama „draugauti, o ne kariauti“.
S. Cichanouskajos pasitraukimas iš Lietuvos yra ir simbolinis ženklas, demonstruojantis, kad mintyse susitaikoma su ciniška realistine pozicija, jog Lukašenkos režimas negali būti paveiktas ar nuverstas.
Nenuostabu, kad nuolatinis blaškymasis tarp dviejų pozicijų, dviejų laikysenų ir dvejopos retorikos atvedė Lietuvos kariuomenę į viešumo spąstus Kapčiamiestyje. Visuomenė, kurioje nebuvo rimtai komunikuojama apie grėsmę valstybei ir net atvirkščiai – nuolat kartojama, kad kitoje politinėje pusėje yra kažkokie karo kurstytojai ar perdėtų grėsmių deklaruotojai, staiga susidūrė su realybe.
Realybe, kad mūsų valstybė – pavojingiausioje situacijoje, kokioje yra buvusi per pastaruosius tris laisvės dešimtmečius. Bet pavojai pripažįstami tik biudžeto tvirtinimo faktu, o ne politine veikla ir atsakomybe. Dalis visuomenės gyvena valdančiosios koalicijos palaimintu raminimu, tikrovės neigimu ar net prie koalicijos prilipusio veikėjo kurstomomis priešiškomis nuotaikomis.
Ir kai ši valdančioji dauguma ateina su poligono projektu, savaime suprantama, kad dalis gal net ir ją palaikiusios visuomenės nustemba. Nei temomis, nei retorika jai nebuvo kalbėta apie tokio lygio pavojų, kokį staiga nuoširdžiai ir emocingai prabilęs socialdemokratų krašto apsaugos ministras deklaruoja dabar. Pirmą kartą nuoširdžiai kreipėsi ir prezidentas. Net premjerė pakalbėjo apie nuvažiavimą. Jei reikės.
Oficialiose kalbos, šventėse ir susitikimuose su užsienio partneriais skaitome kalbas apie pasirengimą potencialiems karo veiksmams prieš Lietuvą, bet vidaus politikoje raminame ir sakome – ateitis yra užtikrinta. Dar baisiau – toleruojame priešiškos propagandos naratyvų sklaidą ir žmones, kurie kryptingai kursto visuomenės baimes, skleisdami melą ar kurstydami neapykantą.
Norime stiprinti valstybingumą ir pilietiškumą, o toleruojame antivalstybinę veiklą, kalbas ir valstybę niekinančius, atskirą užsienio politiką vystančius veikėjus valdančiojoje koalicijoje.
Norime stiprinti valstybingumą ir pilietiškumą, o toleruojame antivalstybinę veiklą, kalbas ir valstybę niekinančius, atskirą užsienio politiką vystančius veikėjus valdančiojoje koalicijoje. Leidžiame jiems išnaudoti valstybės institucijas tam, kad būtų susidorota su nepatinkančiomis organizacijomis, jų vadovais, būtų legitimuojama kišimosi į žodžio laisvę, persekiojimo ir politinio spaudimo praktika.
Kalbame apie hibridinius Lukašenkos režimo išpuolius, dirbtinai sukeltą migracijos krizę, pavojų Lietuvos piliečiams, bandymus verbuoti šnipinėti, o tuo pat metu valdančiosios koalicijos politikai tvirtina, kad būtina atnaujinti Lukašenkos režimo trąšų gabenimą per Lietuvą.
Kapčiamiestis buvo tik viena iš progų, kai tokia dviveidė prezidento ir socialdemokratų politika atsigręžė prieš jų pačių valią. Tokių problemų tik daugės, jei galiausiai nebus suprasta, kad negali apsaugoti valstybės užantyje laikydamas destruktyvius partnerius ir toleruodamas melą bei pykčio kurstymą tada, kai jis tau politiškai parankus.
Arba apsispręsime bent jau krašto apsaugos klausimais laikytis vienos pozicijos, arba savo rankomis kursime dvi tikroves, kuriose paskęs valstybės interesas.
