Mūsų viešoji erdvė kenčia nuo negebėjimo atskirti faktų ir nuomonių. Nuomonių pliuralizmas – būtina kiekvienos demokratinės visuomenės sąlyga. Bet tai nereiškia, kad demokratinėje visuomenėje visos nuomonės turi būti vertinamos kaip savitos tiesos. Anaiptol. Demokratija veikia tik tuomet, kai gebame diskutuodami išsigryninti, ką reiškia sąvokos, koks mūsų žodžių santykis su tikrove ir kokios mūsų laisvių bei atsakomybių ribos.
Šis tekstas yra atsakas į ekonomistės, doc. dr. Aušros Maldeikienės komentarą „Laisvam mąstymui pavojingiausias yra tiesos monopolis“. Komentare reaguojama į mano praėjusios savaitės tekstą, kuriame bandžiau pademonstruoti, kad į poliarizaciją galima žiūrėti ne tik kaip į priežastį, nuo kurios konstatavimo turime pradėti sprendimų paiešką, bet ir kaip į pasekmę, kuri reikalauja gilesnių ir subtilesnių sprendimo būdų.
A. Maldeikienė kritiškai įvertina mano poliarizacijos kaip pasekmės sprendimo siūlymus ir teigia, kad tokie siūlymai yra pastangų monopolizuoti moralę pavyzdys. Pasistengsiu atsakyti į visus kritinius argumentus, tuo pat metu nurodydamas ir, mano manymu, autorės klaidingas prielaidas ar mąstymo prieštaringumą.
Pradėti turbūt dera nuo to, kad jau komentaro pavadinime ir jo įžangoje A. Maldeikienė teigia du skirtingus ir netgi prieštaringus dalykus. Pavadinime teigiama, kad pavojus yra tiesos monopolis, o įžangoje paskelbiama, kad bus kalbama apie moralės monopolį.
Kaip šiokį tokį filosofinį išsilavinimą turintis žmogus privalau pastebėti, kad čia painiojami obuoliai ir apelsinai. Nepaisant to, kad abi sąvokos yra labai svarbios filosofijai, tiesos sąvoka priklauso logikos sričiai, o moralė – etikai. Ambicijos monopolizuoti tiesą reikštų ambiciją diktuoti, kas yra tikra, o kas ne. Ambicijos monopolizuoti moralę reikštų diktavimą, kas yra gera, o kas ne.
Viskas, kas yra tikra, nebūtinai yra viskas, kas yra gera. O viskas, kas nėra tikra, nebūtinai yra bloga. Tad jau teksto pradžioje kyla rimtų klausimų, kuo esu kaltinamas – tikrovės ar etikos uzurpavimu.
Tolesnėje kritinėje analizėje A. Maldeikienė teisingai pastebi, kad „grįžimą prie bendros faktų erdvės“ aš sieju su „instituciniais riboženkliais“. Patvirtinu, kad man atrodo svarbi idėja atskirti, kas yra žiniasklaida, o kas nėra. Taip pat galiu patvirtinti, kad manau, jog mums reikia griežtesnių kontrolės sistemų, kurios ribotų melagingos ar sąmoningai klaidinančios informacijos sklaidą.
Ambicijos monopolizuoti tiesą reikštų ambiciją diktuoti, kas yra tikra, o kas ne. Ambicijos monopolizuoti moralę reikštų diktavimą, kas yra gera, o kas ne.
Man atrodo, kad visi galime sutarti, jog viešoji erdvė šiuo metu turi gerokai supainiotą žinių sklaidos, žurnalisto statuso ir visuomenės informavimo vaizdinį. Jei žurnalisto pažymėjimą gali turėti ir juo dangstytis tokie veikėjai kaip Antanas Kandrotas-Celofanas, kažkas negerai pačioje sistemoje.
Jei už šmeižtą ar neteisingos informacijos skleidimą ne kartą bausti kanalai prilyginami savo etikos kodeksus turintiems ir jais besivadovaujantiems portalams ar kanalams, vadinasi, riba tarp profesionalios žurnalistikos ir profesionalaus šmeižto yra per plona.
Kalba čia eina ne apie valstybės kontrolę ar galią, primetamą iš išorės, o apie profesionalų bendruomenės ir visuomenės poreikį skirti kokybišką, profesionalų, intelektualų darbą nuo manipuliacijos. Jei galime tokias skirtis įvesti ir darbo kokybę vertinti, pavyzdžiui, statybų sektoriuje ar klientų aptarnavime, tai kodėl žiniasklaida turėtų būti anarchiško, stichiško ar net apgaulingo veikimo vieta.
A. Maldeikienė pastebi, kad poliarizacija sąmoningai užsiimančius, ją skatinančius politikus aš siūlau atriboti, neįgalinti ir dekonstruoti. Tai, vėlgi, kažkodėl perskaitoma kaip kvietimas cenzūruoti ar ostrakizuoti, nors mano tekste leidžiama suprasti, kad tas atribojimas, neįgalinimas ir dekonstravimas turėtų būti pilietinio veikimo ir valstybinio mąstymo forma, kuri reiškiasi, pavyzdžiui, atribojimu nuo valstybiškai svarbių ministerijų ar institucijų, dekonstravimu kaip nuolatine konstruktyvia kritika ir melo įvardijimais.
Jei už šmeižtą ar neteisingos informacijos skleidimą ne kartą bausti kanalai prilyginami savo etikos kodeksus turintiems ir jais besivadovaujantiems portalams ar kanalams, vadinasi, riba tarp profesionalios žurnalistikos ir profesionalaus šmeižto yra per plona.
Autorė kaltina mane „manipuliavimu visuomenės emocijomis“ ir čia jau galime sutarti dėl nesutarimo, nes pamatuoti tas emocijas perskaičius tekstą man sunku. Tačiau man atrodo, kad gebėdamas tekste apsieiti ne tik be konkrečių epitetų, bet netgi be konkrečių pavardžių ar situacijų aš kaip tik stengiuosi kalbėti apie principus, normas ir dėstyti savo argumentaciją be emocinio užtaiso ir ad hominem pareiškimų.
Vėliau A. Maldeikienė pareiškia, kad tekste „autorius lyg kalbėtų Dievo vardu“, ir pabrėžia, kad dalyvaudamas ir akademiniame, ir žurnalistiniame lauke negaliu imtis moralinio arbitro vaidmens. Savaime suprantama – būtent todėl aš ir nedarau jokių moralinių sprendinių, aiškindamas, kad kažkas yra geras, geresnis ar blogiausias, blogesnis, o siūlau kalbėti apie poliarizacijos įveikos principus, vardindamas numanomas situacijas ir numanomus veiksmus. Paprastai sakant, teoretizuodamas.
Jokiu būdu nenorėjau sudaryti įspūdžio, kad privaloma ar būtina elgtis pagal mano išdėstytus siūlymus ir, man atrodo, mano rašymo tonas leidžia skaitytojui suprasti, kad tai yra mano svarstymai ir siūlymai, kurie tik menka žyme prisideda prie bendros diskusijos apie poliarizacijos problemą.
Priminusi man, kad turiu filosofo diplomą, A. Maldeikienė apeliuoja į Pierre’o Bourdieu ir jo simbolinės galios teoriją. Visiškai sutikdamas su tuo, kas perteikta kalbant apie P. Bourdieu filosofines idėjas, ir pripažindamas, kad reputacija ir dėmesio valdymas yra labai svarbūs galios aspektai, niekaip nesuprantu, kaip autorė iš to sugeba padaryti išvadą, kad mano reikalavimas grįžti prie bendros faktų erdvės reiškia „kad būtent mes, žiniasklaida, turėtume spręsti, kas yra tiesa, o kas ne“.
Mano komentare nebuvo jokių panašių teiginių, kurie deklaruotų, kad tik žiniasklaida gali nuspręsti, kas yra faktualu, o kas ne. Žiniasklaida yra tikrovės agentas ir ji (tikėkimės) turi visuomenės informavimo misiją. Kaip tekste pabrėžia pati A. Maldeikienė, aš kalbu apie kontrolės mechanizmus, kurie griežčiau atskirtų etiškus ir profesionalius žiniasklaidos lauko atstovus nuo tų, kurie savo darbais ir veiksmais įrodė klaidinantys.
Ar tokia skirtis jau yra nuosprendis tam, kad tik žiniasklaida lems, kas yra tiesa, o kas ne? Nemanau. Tai tiesiog atskirs tuos, kurie išties užsiima visuomenės informavimu ir platesnio viešojo diskurso kūrimu, nuo tų, kurie tokiu vardu naudojasi net ir vieną po kitos pralaimėdami šmeižto ir melo bylas teisinėje sistemoje.
Žiniasklaida yra tikrovės agentas ir ji (tikėkimės) turi visuomenės informavimo misiją.
Vėliau A. Maldeikienė kažkodėl staiga įtraukia į mano komentaro aptarimą LRT valdysenos bei kritikos jai klausimus, teigdama, kad aš juos redukuoju iki moralinių dramų. Tiesa sakant, nelabai ką turiu atsakyti į šią kritiką, nes joje autorė tiesiog išsigalvoja mano vertinimus ir net apskritai kontrabanda atgabena į diskursą diskusijų dėl LRT klausimą, kurio aš, nuoširdžiai prisipažinsiu, net neturėjau galvoje rašydamas tekstą. Jokie ten išsakyti teiginiai nėra nei apmąstyti, nei užrašyti galvojant apie konkrečias vienos ar kitos organizacijos problemas.
Galiausiai autorė padaro išvadą, kad būtent mano pateikti siūlymai „realiai siūlo moralinio sprendimo monopolizavimą“. Ir čia reikėtų grįžti prie teksto pradžios, kur užfiksavome, kad A. Maldeikienė sąmoningai ar ne painioja tiesos ir moralės sąvokas.
Teigdama, jog mano siūlymai grįžti prie „bendros faktų erdvės“ implikuoja kažkokio moralinio instituto, iškylančio virš kitų galvų, kūrimą ar jo įkūnijimą žiniasklaidoje, autorė dar kartą supainioja tiesą ir moralę. Prisiminkime ir pasikartokime – faktai nebūna nei geri, nei gražūs, gėris ir grožis nebūna faktiniai.
Reikalavimai atskirti viešosios erdvės dalyvius, kurie pateikia patikrintus faktus ar bent jau sąžiningai taiso pateiktą klaidingą informaciją, nuo tų, kurie kaip informaciją pateikia melagienas ar sąmoningus faktų iškraipymus, susiję ne su moraline viršenybe, o su tikrove.
Mano siūlymų esmė paprasta (ir čia A. Maldekienė beveik nesuklydo) – tiesa yra monopoliška. Ji skleidžiasi kritinio mąstymo, tikrinimo, išbandymo sąlygomis, bet kai ji paskelbiama tiesa, tuomet ji išties yra monopoliška. Teiginys „A. Maldeikienė yra buvusi Europos Parlamento narė“ nuo teiginio „A. Maldeikienė yra buvusi astronautė“ skiriasi ir tas skirtumas yra patikrinamas bei įrodomas. Vienas teiginys yra teisingas ir jo tiesa yra monopolis, kitas yra melagingas ir į tiesą negali pretenduoti.
Moralinis monopolis gi būtų teiginys, kad „A. Maldeikienė yra sąžiningiausias žmogus“. Arba „P. Gritėnas yra šauniausias komentatorius“. Į tokius, tikiuosi, nei aš, nei mano aptariama autorė nepretenduojame. O štai faktai, taip pat viliuosi, rūpi mums abiem.
Būtent todėl turėtume būti suinteresuoti, kad lengviau būtų veikti tiems viešosios erdvės dalyviams, kurie pateikia tiesą, o ne melą. Ir kad būtų kontroliuojami. O jei nekeičia savo veikimo būdo, ir baudžiami tie, kurie šmeižia, niekina ar klaidina. Tam šiuo metu trūksta tiek institucinės galios, tiek valios.
Todėl, kai A. Maldeikienė pateikia tris savo siūlymus, privalau pakelti nuostabos antakį, kad ji visuomeniniam transliuotojui pirmiausia kelia moralinius, o ne faktinius reikalavimus. Aiškina, kokia turėtų būti laikysena ir elgsena, o ne kokie konkretūs veikimo principai tų, kurie turi įtaką, visų pirma tam, ką mes laikome tikrove.
„Skaidrumo ir kuklumo“, „pripažinti savo galios faktą“ ir „apmąstyti savo vaidmenį poliarizacijos lauke“. Tikrai neblogi reikalavimai, su kuriais sunku nesutikti. Bet atkreipčiau dėmesį, kad šie reikalavimai neturės jokios prasmės, jei LRT bus priversta veikti politinio spaudimo iškraipyti faktus ar pateikti juos politikams naudingoje šviesoje sąlygomis.
Į moralės monopolį negalime pretenduoti niekas. Bet štai pasiklysti tarp dviejų tiesų ir teigti, kad ne viskas taip vienareikšmiška, o faktai tėra kažkieno nuomonės – yra rizikos.
