Norėčiau pasidalinti įžvalgomis apie lietuviškąjį švietimą. Būsiu atviras ir pareikšiu ganėtinai drąsią išvadą: mūsų lietuviškas švietimas buksuoja, bet dar nėra beviltiškai įklimpęs. Atsakingai galiu tarti, kad privalome susikaupti, išmintingai ir atvirai žvelgti į klaidas ir ryžtingai eiti į priekį, į ateitį. Būkime atviri vieni kitiems, bet kas apčiuopiamo yra pasiekta švietimo srityje, tenka diplomatiškai nutylėti. Kokie yra faktai ir šiandieninė realybė?
Mūsų vaikų įgytos žinios – labai paviršutiniškos. Jauna visuomenė nemoka ir nėra išmokyta giliai mąstyti, kritiškai galvoti, logiškai spręsti ir kūrybiškai kurti. Nemaža dalis vaikų blogai jaučiasi mūsų mokyklose, yra problemų su socialiniais įgūdžiais, jie tiesiog blogai jaučiasi klasėse per pamokas ir pertraukas. Privalome pripažinti, kad mūsų pedagogai yra abejingi iškilusioms vaikų problemoms ir netgi ašaroms.
Turime suprasti paprastą tiesą – nėra blogų mokinių, mokyklose tiesiog jie blogai jaučiasi. O juk pagaliau laikas gilinti pedagogines ir psichologines žinias, išmokti pažvelgti į vaiko akis, nes jos pasako labai daug. Taigi, pirmiausia turime išvaryti abejingumą iš mokyklos erdvių. Didžiausia blogybė yra ta, kad mokome į plotį, o ne gylį. Perdėta programų vykdymo skuba ir terminai neleidžia net minutei sustoti, permąstyti išmoktą medžiagą ir bent iš dalies įprasminti ir suvokti tas žinias, kurias moksleivis gavo per pamokas.
Dažnai dalykas dėstomas be jokios sistemos, o dar dažniau – pamoka neturi nei tikslo, neaišku, ko joje bus siekiama. Vadinasi, pats laikas sustoti, susiaurinti ugdymo turinį ir pagaliau surasti laiko įgytoms žinioms įtvirtinti.
Būtina ugdymo turinio dalį deleguoti aukštosioms mokykloms, nes turima patirtis, kai studentai net iki antrojo kurso neturi ką veikti, nėra apkrauti, o juk jau studentai yra fiziškai stipresni.
Mūsų mokyklose per pamokas yra sprendžiamos paprastos, eilinės ir nelabai įdomios problemos, kurios neskatina vaikų mąstyti ir atsakinėti tiksliai bei logiškai. Mokytojams būtina profesionaliau ruoštis pamokoms, apgalvoti kiekvieną uždavinį, klausimą ir labai atsakingai diferencijuoti pamoką.
Vadinasi, jau mokykloje vaikai nemokomi sunkiai dirbti, tai vestų į atradimų džiaugsmą ir tiesą.
Nepamiršti, kad klasėje sėdi įvairių gabumų vaikai, o mokytojams lengviausia ruoštis darbui su vidutinybėms. Gaila, bet taip dar būna. Šiandien mokiniai nepakeliami „nuo suolo“, neišklausoma jų logika, atsakymai, tenka konstatuoti, kad į klausimus „kodėl“, jie nesugeba rasti atsakymo ir nemoka rasti priežastinių ryšių. Teiginiai, ypač teoremos skelbiamos be jokių įrodymų, net neaptariamos. O juk yra įvairių kelių aptarti vieną ar kitą tiesą.
Svarbi pastaba, štai, kaip kalba ukrainiečių ir baltarusių vaikai apie mūsų mokyklas: čia lengva mokytis, nereikalaujama įrodymų, loginio pagrindimo, jūsų uždavinius ypač lengva spręsti, neužduodama namų darbų. Vadinasi, jau mokykloje vaikai nemokomi sunkiai dirbti, tai vestų į atradimų džiaugsmą ir tiesą.
Turime prisipažinti, kad jaunosios kartos auklėjimu pradėjo rūpintis socialiniai tinklai. Pedagogai palengva nusišalino, perleido iniciatyvą arba dar blogiau – jie nustumti į užribį. Klasėje dingo gyvas ir įtikinamas mokytojo žodis, atrodo, kad auklėjimo valandėlės, kuriose reiktų diskutuoti su vaikais apie meilę ir pagarbą Tėvynei, tėvams, savo miestui net namui ar kaimynui, dingo iš auklėjamųjų planų.
Atsitiko taip, kad švietimas pradėjo nebeatitikti visuomenės poreikių ir laikotarpio reikalavimų.
Moksleiviams matematika pradėjo kelti siaubą, fizika – baimę, o prieš chemiją tiesiog pakėlėm rankas... Pasekmės žiaurios: girdžiu, kaip mokinukai taria – nekenčiu mokyklos. Gyvename ypatingomis sąlygomis. Pandemija ir karas jau pakeitė pasaulį, pakeitė ir pakeis mūsų mąstymą ir gyvenimo dėsnius, teks iš naujo vertinti XXI amžiaus moksleivio dvasines ir moralines vertybes.
Teks grįžti prie istorinių tiesų, kad karas nėra vien tik kompiuterinis žaidimas, kai už nušautą žmogų skiriami premijiniai taškai...Neturime teisės užmerkti akis prieš agresiją ir patyčias, privalome išaukštinti Žmogų, jo vertybes ir pagarbą jam. Privalome auklėti taip, kad yra amoralu taikytis į beginklį žmogų.
Moksleiviams matematika pradėjo kelti siaubą, fizika – baimę, o prieš chemiją tiesiog pakėlėm rankas... Pasekmės žiaurios: girdžiu, kaip mokinukai taria – nekenčiu mokyklos.
Lietuvą po kelių dešimtmečių kurs, statys ir puoselės tie, kurie šiandien ruošiasi į pirmas klases. Jie gimė pačiu laiku ir laikas pradėti iš naujo ir pakreipti švietimą kita vaga. Kas bus tas strategas, kuris gebės būti kelrodžiu, suburs strateginę komandą ir tars: „Mes žinome.“ Taigi, ką turėtume daryti?
Pirmiausia keisti ugdymo turinį. Geriau mažiau, bet giliau ir rimčiau. Palikime tikimybių teoriją, integralus ir diferencialus, sudėtingus anglų kalbos tekstus ir testus, ilgas chemijos formules ir genetikos teorijos pagrindus aukštosioms mokykloms.
Skirkime daugiau profesionalaus dėmesio gimtajai kalbai. Pradėkime galvoti, kaip įtvirtinti socialinius įgūdžius ir dvasines vertybes. Pagaliau išmokime kurti laisvą ir kūrybingą jauną žmogų. Lietuvai reikalingi plačiai mąstantys ir strategiškai galvojantys piliečiai, kurie kurs Lietuvą po kelių dešimtmečių. Laikas mokyklose padėti strategijos, kaip ugdymo dalyko, pagrindus, bet ar tikrai pedagogų žinios yra gilios ir tvirtos, ar mokytojų cechas suvokia, kaip reikia ugdyti Lietuvos ateities kūrėją?
Ar išmokysime mokinį surasti tiesą, būti atkaklų jos ieškant, ar bus įskiepijami lyderystės pagrindai ir greita reakcija įvertinti aplinką ir drąsiai priimti inovacijas? Galiausiai – ar mokytojai supranta ypač reikšmingą poreikį mokytis visą gyvenimą ir sugebės ištransliuoti itin svarbią nuostatą, kad mokslas yra gero gyvenimo ir gerovės šaltinis? Kaip sakė imperatorius Markas Aurelijus: „Protas, kuris tave išgelbėjo vakar, išgelbės ir rytoj.“
