Bent sekundei, bent minutei sustokim ir įsiklausykim, kam skamba varpai. Ar tik ne mums – sotiems ir laimingiems, nelaimėliams, paskendusiems skurde ir nevilty, gulintiems ir kankinamiems ligų. Žinoma, be jokios abejonės, ir tiems, kurie sėdi Gedimino prospekto pradžioje ir jo pabaigoje ir tenai, aikštėje, kur vakarais praskrenda didelis būrys paukščių, grįžtančių į savo namus.
Esame pikti ir agresyvūs, pasiruošę rankomis išlupti visus akmenis prie Seimo ir sunaikinti viską aplinkui. O juk ne visi akmenys pasieks tuos blizgančius langus, kam nors nukris ant galvos, kam nors praskels nosį arba sudaužys akinius, veidą, išsilies visai nekaltas nekaltų LR piliečių kraujas. Beje, kaip pastebėjote, tų rūmų stiklai tikrai labai blizga ir per tas „didvyriškas akcijas“ galima pamatyti save, kokie mes „gražūs ir su šypsena veiduose“.
O ką turi mums pasiūlyti išmintingasis „dėdė“. Ogi nieko... Paklausti reikia tik savęs, kodėl lupu akmenį iš grindinio, kodėl aš čia ir ką aš čia veikiu. Kas manęs prašė ir kas sugundė. Kodėl aš, Lietuvos sūnus, Lietuvos mama ir jos duktė spjaudausi, siūlau pakart ir sutrypti valdžią.
Taip, ateikit, mitinguokit, išreikškit savo pastebėjimus, pageidavimus, nuogąstavimus. Tikrai išgirs, supras, padės, paaiškins ir išsiaiškins. Taip, JIE sėdi aukštai, aukštuose languose, kartais nepamato, nepastebi ir nemoka užjausti alkanų, sergančių ir nelaimėlių. Yra įvairių būdų, metodų susitarti, susikalbėti, kviesti į dialogą. Lietuva per 30 metų išaugino didžiulį būrį kritiškai mąstančių žmonių, išsirinkime juos ir tegu salėse, kabinetuose kalbasi iki išnaktų, iki galutinės Pergalės. Bet ar tam reikalingos geltonosios Dovydo žvaigždės, kartuvės ir verkti, kad mes gyvename getuose? Nemanyčiau ir vargu ar to reiktų.
Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės, broliai ir seserys, nes kito kelio kaip vakcinacija nėra. Nebūkime ir netapkime tamsuoliais.
Mielieji Lietuvos žmonės, tikiu jūsų protu bei neabejoju jūsų galia ir galimybėmis. Taip, galima nulenkti gatvių stulpus, nutraukti laidus, išlaužti Seimo tvoras, atsiras vadų ir politinių komisarų, kurie rėks: „Už LIETUVĄ, vyrai, už Lietuvą!“ O šalia stovės žemaitis ir lėta savo kalba, bet giliu mąstymu ištars: „Klausykitės, vyra, o a mums tuo rek? Enam, pasiprašysem, pasirukouti. Ir tvirtai tikiu, kad įleis, pasiūlys kavos, susėsit už apvalaus stalo i bus roda.“
Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės, broliai ir seserys, nes kito kelio kaip vakcinacija nėra. Nebūkime ir netapkime tamsuoliais. Yra mokslas, ir patraukime į šalį visas sąmokslo teorijas. Menu tuos laikus, kai mus, pokario vaikus, skiepijo nuo poliomielito. Drįstu priminti, kad buvo įvairių kalbų virtuvėse, nes šiaip tėvų burnos buvo užrakintos didelėm spynom, buvo įvairių „pasakų ir pasakojimų“, bet sveikas protas nugalėjo. Kitaip – kiek šiandien gatvėse matytumėm nelaimingų žmonių su iškraipytom galūnėm ir kančios perkreiptais veidais. Žinoma, kad galima parodyti įvairių filmų, reportažų, išlikusių gyvų mūsų piliečių pasakojimų ir t. t., pykti ant antivakserių, keiktis ir burnotis, vadinti vieni kitus avinais ir durniais.
Nepadės – jie šalia mūsų, jie greta, jie vis vien yra mūsiškiai ir gyvens su mumis. Bet nei jūs mums, nei mes jums neprivalome ką nors kam nors daryti prieš ŽMOGAUS valią. Bet aš nenoriu, kad jūs užkrėstumėt mane, nes nieko blogo vienas kitam nesame padarę. Pykit nepykit, bet paskiepytas pagal visus logikos dėsnius kol kas negali užkrėsti neskiepyto, o turbūt yra atvirkščiai.
Paklausti reikia tik savęs, kodėl lupu akmenį iš grindinio, kodėl aš čia ir ką aš čia veikiu. Kas manęs prašė ir kas sugundė. Kodėl aš, Lietuvos sūnus, Lietuvos mama ir jos duktė spjaudausi, siūlau pakart ir sutrypti valdžią.
Gali į antivakserius kreiptis Prezidentas, kad ir kiek įtikinamai jis kalbėtų, Premjerė su tikrai labai geležine logika, net SUTVĖRĖJAS, bet poslinkių ir pokyčių nebus ir nesulauksim. Šiuo atveju ir šviesa, ir tiesa nepašalins ir nenugalės tamsumos. Mes, kurie vakcinuoti, turim melstis, prašyti Dievo, kad nesusikirstų mūsų keliai. Eikit į kinus ir teatrus, parduotuves, barus ir restoranus pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais, o mes bandysim – antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais.
Lankykimės koncertų salėse, parodų rūmuose, teatruose porinėmis ir neporinėmis dienomis, o su miesto transportu – teks būti kartu, rizikuosime, nes esame priversti. Bet va, galima viskuo rizikuoti, dalyvauti lažybose, loterijose, burtuose ir ekstrasensų susibūrimuose, deja, corona kol kas laimi, net kol kas ir lygiosiomis sužaisti neįmanoma. Visada atsiranda žaidėjų, veikėjų, kurie viską supranta kitaip ir savaip.
Mielieji, būkite, gyvenkite, kurkite savo teorijas, tik nesirkite ir būkite laimingi. Tikrai nuoširdžiai vieni kitiems to palinkėkime. Tik išlikite orūs ir garbingi. Mylėkime savo kaimyną, gerbkime savo valstybę, nekvieskime žmonių ir neprovokuokime vieni kitų į artimą kovą. Galų gale juk nusipelnėme gyventi, jei ne geriau, tai bent ramiau. Taip, norėčiau, kad kaukes užsidėtumėm karnavale, taip, norėčiau, kad gertumėm alų „Corona“ ir keltumėm bokalus už gyvenimą. Norėčiau, kad apie izoliaciją kalbėtų ne medikai, bet elektrikai.
Gerbiamieji, būkite protingi. Mes turime tik vieną šalį, tik vieną Tėvynę ir niekas kitos mums neduos, o jei kam kiltų noras paprašyti kitos, tai mums ją atneš, bet bus kita šviesa ir kita tiesa. Telaimina mus visus DIEVAS ir padeda VYRIAUSYBĖ.
Šis mano laiškas yra mano širdies balsas, nes baisiai bijau šaukiančios, rėkiančios minios, nes vėliau ji tampa agresyvi. Aš nieko su savim negaliu padaryti, nes esu sūnus mamos, kuri išgyveno Lietuvos Holokaustą.
