Kapinių sargas Juozas. Kapinėms dešimt metų? Kaip kapinėms, be abejo, labai mažai. Tiek šiais metais stukteli ir nekuriančio menininko Juozo Laivio Plungės rajone, Narvaišių kaime įkurtoms „Meno kūrinių kapinėms“ (MKK). Dabar Juozas tiesiog meno kūrinių kapinių sargas, o kaip jis pats sako – prižiūrėtojas. Garbingos pareigos. Neironizuoju. Vaikystėje pažinojau ir Krekenavos kapinių sargę. Sargę Vincę. Būta įspūdingo stoto ir manierų moters. Tuomet, dar sovietmečiu, rūkė befiltrę „Primą“, apgerdavo net daugelį vyrų ir prižiūrėjo kapines.
Kai kasdien bendrauji su mirusiaisiais, privalai turėti stuburą, kitaip perlauš, lenks savo pusėn, į šešėlių zoną. Kaip bežiūrėsi, kapinių sargas – tarpininkas tarp šio ir kito pasaulio, Charonas ir Cerberis vienu metu. Rimti reikalai. Juolab kai reikalų turi su mirusiais meno kūriniais, kurių artimieji, neslėpkime, paprastai esti ne iš pačių maloniausių.
Teisybės gėlė
Radioaktyvių atliekų, naminių gyvūnėlių, statybinių atliekų, karinės technikos, mamutų... O meno kūrinių kapinių tikrai trūko, jos tokios vienintelės pasaulyje, kuriose jau atgulę arti 100 velionių – nuo skulptūrų, vizijų iki vaidmenų. Šios kapinės greičiausiai irgi yra meno kūrinys, juo labiau laidojimo procesas.
Performansas, kurio metu meno kūrinio autorius bei artimasis nors tam tikra prasme ir susireikšmina, bet reikia pripažinti, kad egocentriškoje meno verslo ir fetišizavimo eroje pats aktas atlieka guodėjo, sanitaro vaidmenį. Tuo pačiu ir nužemina, nors greičiau įžemina, ir pamina visą sumautą visų nusipelniusių artistų genialumą ir pastato menininką į tą pačią visų mirtingųjų eilę.
Išties šios kapinės meno kūrinys yra tik tiems, kurie niekaip su jomis nėra susisaistę, nei emociškai, nei kūniškai, nėra ten gedėję. T. y., kritikams, žiūrovams, ekskursantams ir kitokiems žiopliams. Aš pats po man „svetimas“ kapines irgi vaikštau kaip po muziejų, kaip žiūrovas ir gėriuosi kapinių estetika. Sumaitotas automobilis man irgi yra meno kūrinys, jei jame jo „kūrimo“ metu nesėdėjau aš ar mano artimieji. Viskas yra santykis.
Mes, lietuviai, kapines labai mėgstame, į jas įėję kone susijaudiname, ištinka dvasinis orgazmas. Man panašiai. Teisybės gėlei (taip, „gėlei“, ne „dėlei“ – pirštai klaviatūra tą gėlę nuskynė savaime) reikia pasakyti, kad reiktų ir fizinių politinių, istorijos kapinių, kurios veiktų kaip atminties saugikliai, nes, kaip rodo realybė, mūsų atmintis labai jau trumpa, it alzheimeristų. Be atminties esame pasmerkti lipti ant tos pačios lentos su išlindusia surūdijusia vinimi.
Elektros kapinės – akumuliatoriai ir transformatorinės, šviesos – elektros lemputės, vasaros – ruduo, sapnų – sapnininkai. O jei nepalaidotume pastarųjų, šie imtų pildytis. Geriau jau sapnai nesipildytų. Meno kūriniai irgi geriau lai nesivaidena ir tesiilsi ramybėje. Jie turi tokią teisę. Nesivaidenti ir nelįsti į akis bei ausis.
Meno kūrinių dauginimasis
Kas gali būti gražiau nei pripažinti, kad susimoviau: svajonė, mintis, idėja neišsipildė, neįgavo tinkamo kūno, lūkesčiai buvo tušti, pralaimėjau ir visa tai ramiai palaidoti? Šiaip ar taip – tai susitaikymo aktas, egoizmo tirpdymas rūgšties vonioje, tam tikras dzenbudistinis aktas. Visa ideologija aiškiai išdėstyta MKK nuostatuose.
Mes, lietuviai, kapines labai mėgstame, į jas įėję kone susijaudiname, ištinka dvasinis orgazmas. Man panašiai.
Abejočiau tik dėl šio punkto: „Tikime į kūrinių pomirtinį gyvenimą ir nenuspėjamas prisikėlimo galimybes“. Ginčyčiausi ir nesuteikčiau tam pagrindo vien dėl sanitarinių priežasčių. Klausimas, žinoma, atviras, bet... O ir šiaip, laidojimo aktas labai natūralus, juolab kad meno kūriniai dauginasi kaip invaziniai ispaniški šliužai arionai, drozofilos ir demografinė krizė jiems negresia. Paradoksalu, Lietuvoje gyventojų mažėjant, mano duomenimis menininkų ir meno kūrinių tik daugėja. Dar didesnė problema, šie linkę dūlėti labai lėtai.
Mes gyvename kapinėse, miestai – ne kas kita, o kapinės, ant kaulų, idėjų, pastatų griuvėsių, istorijos lavonų tarpsta mūsų gyvenimai ir iš jų mintame etc. Nekalbant, kad muziejai, archyvai, galerijos – ne kas kita, o kūrinių, artefaktų kapinės – tik pernelyg oficiozinės, fasadinės, besiekshibicionuojančios ir tik edukacijomis, atvirų muziejų dienomis stengiamės joms suteikti žaismingumo, grąžinti „žmogišką veidą“.
Čia suka lizdus „požemių paukščiai“
Turiu pasakyti, jog sargo Juozo klientas esu ir aš. Pasiūlė, mielai sutikau ir nutariau palaidoti savo esė knygą „Požemių paukščiai“ bei jos rankraštį. Sutarėme kremuoti, paminklas taip pat jau pagamintas. Kapinių sargas Juozas labai nuoseklus, preciziškas, konstruktyvus, be didelių emocijų – toks ir turi būti sargas. Ruošiuosi pačiam procesui, lyginu kaklaraištį, blizginu batus.
Kodėl tai darau? Noriu tam kūriniui suteikti galimybę gyventi atskirą gyvenimą, nes iki šiol jam tas gyvenimas nesiklostė? Yra tiesos. Štai jums ir autoriaus pernelyg dideli lūkesčiai ir pretenzijos. Verk, autoriau, mėlynom rašalo ašarom, graužk savo tuštybės š(l)eivikaulį. Visgi, savo vaiką pakišti po velėna – ne juokas. Noriu, kad knyga galop mane paliktų ir bambagyslė būtų nukirpta.
Kita priežastis – knyga farširuota krienais – jų nuotraukomis, „požemių paukščiais“. Tiek dieną, tiek naktį jie klykia, puola kaip tie Alfredo Hitchcocko kirai, ir prašosi gražinami atgal, po žeme. Suprantama.
Mano lova – tavo lova
Visai neseniai sužinojau, jog kapinių sargas Juozas yra miegojęs mano jaunystės lovoje Jonavoje, kur tuomet gyvenau. Ar čia padoru? Kapinių sargas miega tavo lovoje ir tai sužinai po ketvirčio amžiaus! Pasirodo, jis yra mokęsis su mano broliu D. visiukuose (dabar Gedimino technikos universitetas)...
Jau Vilniaus dailės akademijoje Juozo magistrinio darbo tema buvo „Kelionė“, kuriame nagrinėjo kūno kaip transporto priemonės temą, o darbo dalis – kelionė pėsčiomis geležinkelio bėgiais iš Vilniaus į Plungę, kurios metu būsimas sargas Juozas fotografavo kilometražo stulpelius. 2001-aisiais per dvi savaites įveikė 307 kilometrus. Tuomet mano lova buvo pakeliui. Ir gerai. Išties garbė – jei tavo lovoje yra miegojęs kapinių sargas.
Tiesiog eiti. Prasmingesnio dalyko nesugalvosi – ir jokios ironijos. J. yra minėjęs, jog traukinių mašinistai būsimą meno kūrinių sargą ir nemenininką tuomet jau atpažindavo, susimojuodavo, o nutrintos kojos švytėjo kaip šviesoforai, pervažų signalai ir šlagbaumai.
Kažkokios neaiškios liaudies išmintis byloja: „Eidamas žuoliais niekada nepasiklysi“. Gal ir taip, bet kas yra jais ėjęs, puikiai žino, kad klibinkščiuoti žuoliais yra kančia, jie visiškai neatitinka žmogaus žingsnio. Na, nelygu koks žmogaus ūgis, fiziologija, bet kojoms jie nesutverti. Nebent keliautum kojomis į priekį. Kapinių sargo kelias žuoliais grįstas.
Literatūrinės kapinės „Žodžio teritorija“
Beje, su kapinių sargu Juozu turiu vilties pasirašyti ketinimų protokolą ir bendradarbiavimo sutartį. O šis tekstas tebus diplomatinis žingsnis. Ketinu įsteigti ir literatūrines kapines. Jų reikia kaip šikt. Kadai taip kaimynas Vytautas Skripka yra kalbėjęs apie arklį. Taip jam arklio reikėjo. Tad nedelsdamas kapines ir patentuoju. Galiu išsitarti, jog jos bus Anykščių rajone, Troškūnų seniūnijoje, Gerkiškių kaime. Išsamiau – vėliau.
Tiesa, ne apie tai ši daina. Suprantu, tai reiškia, jog gviešiuosi dalies „numirėlių“ rinkos ir galiu būti paduotas į teismą. Tiesa, pelno nesigviešiu, nes visos paslaugos nemokamos. Bet kokiu atveju, verslą reikia daryti iš numirėlių ir vaikų – niekad neprašausi. Arba ūkininkauti – vos rimčiau užkūrus traktorius ūkininkams nuostolius vis tiek kas nors kompensuos.
Taip vogčia viliuosi dalį literatūros pasaulio išvaduoti nuo romanų, eilėraščių pertekliaus, iliuzijų, idėjų, kurios neduoda kvėpuoti rašytojui, poetui, o labiausiai jo giminėms. Anykščiai juk rašytojų kraštas, tai kaip be kapinių? Suprantu, kad jau pati knyga yra kapas, bet kartais geriau, kai tas kapas toliau nuo skaitytojų akių, ir galop liktų „neperskaitytas“. Sumažėtų darbo premijų komisijoms, kritikams, o gal ir premijų... Greičiausiai bus daug nepatenkintų, bet nieko tokio, per 15 metų veiklos kultūros kapinyne priešų įsigijau dviems gyvenimams į priekį. Kažką dariau gerai. Esu patenkintas – aš priešų neturiu.
///
Žmonės, apsidairykit aplink. Visur tyko stebuklai, net kai tie stebuklai yra kapinės. Kapinės – savaime yra išsipildymas ir atpildas, jos išpildys visus jūsų norus. Už jas nėra ir geresnio kurorto. Poilsis, ramybė, ošiantys medžiai, gėlės, ožkos, avys, o gal ir jūra, nuo akmens iki akmens nuplazdantis drugys, tarp įrašo raidžių įstrigusi sraigė... Rojaus prieangis – ne kitaip. Kas tos jūsų Palangos, Šventosios, Birštonai? Reikia tik valios, nusiteikimo bei žinoma, tiesos gėlės.
