Vieno veiksmo pjesės eskizas. Iš A. Camus „Kaligulos“ paraščių
1.
Taip ir girdžiu aidint salės palubėse: „Teatras – tai šilkverpis, kuris verpia šilką... Teatras – tai meilė, žmogiškumo užuovėja, kurioje gali pasislėpti nuo skersvėjų. Tą visi žino. Žmonės pasiilgo tikro meno! Aktorius – yra šviesa...“.
Taip taip, net akina. Iš čia, kur esu, gerai matosi – nieko tas teatras neverpia, jis tą šilką nebent išstena. Tik neaišku: tu, aktoriau, esi ta nenusakoma teatro dvasia ar?..
Teatras – narcizų prieglauda, labdaros organizacija, kuri dalina tuštybę, konformistų bažnyčia. Beje, niekas taip nelinkęs į konformizmą, išdavystę, šlykštybę, pažeminimą kaip menas. Menininkas išduos pirmas. Būk ramus. Istorija tą aiškiai liudija. Kas išžudė žydus? Menininkas. Kas dalino žemės palaimą? Menininkas Knutas. Kas viena ranka rašė eilutes vaikučiams, o kita skerdė? Žinoma, kad ne režisieriaus padėjėjas.
2.
Turi savyje nužudyti teatrą, aktorių, režisierių, menininką, kaip ir statybininką, bankininką, prezidentą, seimo narį – tada dar turi šansą jais tapti. Savyje nužudyti ir pasaulį, tada dar liks krislas vilties, jog pasaulis atgims. Viltis, kad tas šilkverpio išstumtas šilkas šildys, guos, priglaus, teiks paguodą. Kaip matai, esu aktorius – įkritau į scenos duobę darydamas apšilimą. Esu priverstas žudyti scenoje – toks scenarijus, esu Kaligula. Ir man už tai moka algą teatro administracija, kultūros ministerija, kuri apie teatrą nieko neišmano, greičiau pati yra teatras. Moka algą, kad žudyčiau scenoje, visiems matant, visi įkalčiai ant delno.
O žiūrovai už tai susimoka – perka bilietus. Idiotai... Kad pasižiūrėtų, kaip žudysiu aš, nes patys kažkodėl negali, nors mielai perkastų šalia sėdinčiajam gerklę, išdulkintų viens kitą čia pat iškrypėliškais būdais. Pasičepsėdami triaukštų savo artimojo slankstelius, kaulus. It traškučius prie eurovizijų ar krepšinio. Kas baisiausia – taip iš manęs atimama laisvė, atimta teisė to nedaryti arba nudobti kad ir tokį menkystą kaip tu, režisieriau... Bet scenarijuj to nėra.
Varlikovskiai, tvarkovskiai, lupovskiai... Nei varlių, nei tvarkos, nei lūpų, į kurias iš nevilties galėčiau dabar įsismelkti.
3.
Kliedesys kaip vyturys, virš derlingų mūs laukų? Gal, tik šiek tiek, nors ne, ne... Riebi, riebi žemė, tas tiesa, ir neatsitiktinai sukrešusio kraujo spalvos. O tu, režisieriau, tepi ją it paštetą ant scenos duoniuko ir rodai savo apgailėtiną dvasingumą lavonų akivaizdoje priešais epochos sieną, kai tuo metu skerdžiami vaikai, angelai, moterys abipus Dniepro.
Vaitkaus teatras, Koršunovo teatras, Nekrošiaus fortai, šmortai, čiortai, tumninas ir putninas... Kaip tie prakutę lietuviai apsitverinėja savo gardus ir irštvas su pirtimis, poniutėmis, vaikučiais, klapčiukais, aptarnaujančiu personalu, t. y. kretančiais kritikais, švenčia jubiliejus... Vergai nešioja režisierių urnas – kaip popiežius, lyg būtų ką pametę tuose dūsaujančiuose vyšnių soduose ir anose kareninose. Tokie ir panašūs dar baisesni už minėtus prakutėlius, nes meluoja, vaidina sumautus menininkus, kultūros nešėjus, dievo atašė.
O išties – stumdo padielkas, sielų protezus, dalina dvasingumo kramtomąją gumą ir gadina orą jums po nosimis... O jūs, žiūrovai, uostote ir leidžiate į kelnes iš pasitenkinimo. Bilietų pirkėjai, snobai ir pižonai! Viskas privatizuota. Kada įvyks nacionalizacija ir teatras išeis į gatvę, ką, gerbiami teatro mylėtojai? Taip ir girdžiu: „Iš kur tiek tulžies, pagiežos ir pykčio, ar gėlių neįteikė gimtadienio proga?“ O jūs pabandykit pasėdėti šioje vilkduobėje, per kokias 3 valandas išskersti pusę savo svitos, artimuosius, palaidoti seserį Druzilą.
4.
Dėjau ant jūsų Auksinį scenos kryžių, kuriuo va dabar bandau išsukti medvaržtį (et, minkštas metalas), išlupti lentą dvi ir iš duobės ištrūkti. Dėjau ir ant to rožyno priešais teatrą, ant tų mūzų – trigalvės hidros, rūtos šakelių, laivelių ant uždangų, tepastimpa ir tas genijus Raineris Maria Rilke, kuris mat užsilenkė įsidūręs pirštelį rožės spygliu. O koks opumas!
Menininkai inkščia kaip prieglaudų šunys, iš savigailos, iš šykštumo, pavydo. Teatrui reikia ne „pagauti kampą“, o eiti už kampo. Ten paprastai vyksta sakraliausi dalykai, pilstomi svaigiausi gėrimai, o pats geriausias grimas yra šešėlis.
Vergai jūs, teatralai. Aš, beje, taip pat. Skirtumas tik tas, kad aš tai suvokiu, esu duobėje, esu įkalintas, bet galiu išjudinti scenos pastolius, aš esu tas valdžios kvapas ir pats suvokiu juo esąs. Ar užuodi galios kvapą? Išplėsk šnerves it žiurkinas – uodžiantis patelę. Teatras ir yra ta rujojanti patelė, kuri turi būti išbarškinta ant šios skaisčios juodos scenos, kuri matote yra šventa, nes „pašventino“ metropolitai stanislavskiai ar kiti čyrvų bartukai.
5.
Tokia mano priedermė – sunaikinti save, savo draugus ir prisiplakėlius, duobę paversti scena. Kuomet pajusi esąs niekas – tik tada suprasi, kad dvi rūke šokančios gervės, karvė – į pasaulį kojomis į priekį stumianti naują gyvybę, yra pats tikriausias teatras. O tu trauki tą gyvybę dviem rankom už gličių kojų, kurios slidžios it sąžinė, trauki į šią pasaulio skerdyklą. O tos skerdyklos akcininkai esame visi mes be išimties.
O ar matei, kaip vėžys žnyplėmis doroja maitą? O koks subtilumas, kokia atida, koks švelnumas! Žnyple užgauna kūną kaip kūdikis lūpomis motinos spenelį. Ar matei, režisieriau, kurmio palengva stumiamą žemės kauburėlį? Ir šį vaizdą stebintį berniuką? Čia yra teatras.
Tai va, klausyk, aš esu tas berniukas, ašarojantis. Jau stoviu ant to kauburėlio, jis vis kyla, virsta kalnu, o prie manęs artėja dangaus kūnai, naikintuvai, palydovai ir ozono skylė su visa jos tuštybe.
6.
Teatras – tai ne pramogų arena ar psichologo kušetė, o kušys, kuriame puotauja tuštybės pakirkšnutės. O tas šviesulys, tas prožektoriaus apšviestas blynas... Koks melas... Yra mano paguoda. Jis yra mano kapitalas, pinigas, relaniumo tabletė. Pažiūrėkit, pažiūrėkit, kaip jums tokia scenos ruletė, vilties ežeras, kuriame aš skęstu, kol jūsų akys juo irstosi it valtelėmis. Tai beprotybės maniežas, kuriuo jūs visi bėgate ratu kaip žiurkės – mama, tete, palmė, košė... Kokia visa tai chuinia.
Žiūrove, o kas tau darosi? Stojies po kiekvieno spektaklio kaip lėlė Timba Limba, vanjka vstanjka, ploji... Sunkus tavo darbas, sunkus. Sukyli vis kaip mėšlagrybis? Beje, mėšlagrybis sendamas suvirškina pats save – tą byloja mikologai. Nesisėdi? Ištinka kosminė erekcija? A, taip, ir man čia duobėj nesisėdi. O tu sėskis, sėskis, jau kadai gavai neigiamą pažymį, buvai išplūstas to austro Peterio Handkes, tad ramiai šlapinkis po savimi ir uosk kaip garuoja tavo paties cukrus ir geras gyvenimas.
7.
Koktu klausytis? Taip ir girdžiu aidint salės palubėse: „Pagalvok, kaip žmonėms, žiūrovams jaustis?“ O kas nors paklausė, kaip jaučiuosi aš, žmogus dugne, susisukęs į suglamžytą teatro uždangą?
Štai jums ir pasakaitė, kas neskaitė, gal pakartoti pasakaitę? „Teatras – tai šilkverpis, kuris verpia šilką... Teatras – tai meilė, žmogiškumo užuovėja, kurioje gali pasislėpti nuo skersvėjų. Tą visi žino. Žmonės pasiilgo tikro meno! Aktorius – yra šviesa...“. Tai ar paduosit kas ranką ir akinius nuo saulės?
2024-2025 m.
