Vieno išminčiaus žymus ir gabus žurnalistas paklausė, kada švietimas Lietuvoje užims deramą vietą, aiškią poziciją, kokiu keliu eiti rytoj, ką daryti, kad kas nors pasikeistų. Išminčius padėkojo žurnalistui už labai platų, aktualų ir svarbų klausimą, o pagalvojęs tarė: „Negi jūs norite, kad aš savo atsakymu sugadinčiau tokį puikų jūsų klausimą.“
Mielas skaitytojau, pacituosiu kelis vienos kolegės, patyrusios mokytojos, sakinius: „Nemiegu naktimis, kaip reikia suspėti baigti ugdymo programas, paruošti gimnazistus egzaminams. Krūvos pamokų dingo per begalę bandomųjų egzaminų, o tos pamokos mieste yra apie nieką. Birželis iš viso lėks per kaminą, beveik kasdien egzaminai.“
Man atrodo, kad jau tuo būtų galima užbaigti mano straipsnį ir dėti tašką, o jau minėtas išminčius tikrai suprastų ir neprieštarautų. Bet tikrai nepasiduosiu ir dar ką nors parašysiu.
Labai įdėmiai išklausiau visą gerbiamų Jonės Kučinskaitės ir Gintaro Sarafino spaudos konferenciją. Buvo graudu klausytis, bet, deja, buvo drąsiai įvardytos tamsios mūsų Lietuvos švietimo problemos. Nežinau, ar padėkojo ministerija, bet aš tai nuoširdžiai tarsiu ačiū. Tad paskatintas pranešėjų minčių, skaudžių išvadų ir griežto pasisakymo pabandysiu ir aš kai ką parašyti.
Jau rytoj privalome suprasti, kad mūsų valstybei reikalingi išsilavinę žmonės, kad išsilavinęs žmogus yra vertybė. Jau rytoj ugdymo įstaigų vadovai, bendruomenės turi ir privalo suprasti, kad mokykloje reikia ne būti, o dirbti, gyventi, o galimai ir arti.
Jau rytoj būtina įsidėmėti ir ištransliuoti tėvams žinią apie tai, kad siekis kurti darnią mokyklą yra darbas ir vadovo talentas. O vaikai, kurie tokiai mokyklai priklauso, pamažu ir patys tampa talentingi. Mūsų vaikai mokyklose privalo gyventi, mokytis ir kurti jausdamiesi laimingi. Jau rytoj privalome išmokti galvoti ne apie save, o apie tuos, kurie geromis akimis žiūri į mus.
Jau rytoj ugdymo įstaigų vadovai, bendruomenės turi ir privalo suprasti, kad mokykloje reikia ne būti, o dirbti, gyventi, o galimai ir arti.
Jau rytoj nepavarkite nuo kasdienybės ir pradėkite tikėti, kad jūsų darbai atneš sėkmę.
Jau rytoj tapkite drąsūs, jau rytoj eikite savuoju keliu, kad jau poryt jums pasakytų: „Direktoriau, mokytojau, aš taip jūsų pasiilgau.“
Noriu užbaigti šią dalį labai gerbiamo pedagogo a. a. direktoriaus Bronislovo Burgio išakyta mintimi: „Mokykla – ne cirkas, kad būtų įdomu. Mokykloje turi būti sunku, o įdomumas antroje vietoje. Mokiniai ir jų tėvai dažnai nori, kad mokykloje būtų lengva, paprasta, prašmatnu. Tai neteisingas požiūris.“
Tad kas trukdo ugdymo įstaigai pasirinkti akademinę kryptį, aptarti tą nelengvą, bet įdomų kelią su mokyklos bendruomene? Tada tokią akademinę valtį irkluoti, irkluoti, irkluoti ir, matyt, prakaituoti, prakaituoti, prakaituoti. Garantuoju, atsiras protingų, kurie norės tilpti tokioje valtyje ir ją irkluoti.
Apie ugdymo turinį. Nekartą buvo išsakyta, kad kurdami naujus vadovėlius nesukištume į juos visų pasaulio atradimų, teoremų ir stebuklų. Rašytume vadovėlius ne į plotį, o į gylį, kad bent mūsų mergytės ir berniukai ką nors išlaikytų savo jaunose galvytėse, kad 2 + 2 ÷ 2 nėra 2... Kam reikalingos mokyklose diferencialinės lygtys, lošimų, statistikos ir tikimybių teorijos. Štai kažkas panoro, ėmė ir atsitempė į aštuntą klasę kūgius ir visokius šoninius paviršius. O ką daryti su statiniu, kuris yra prieš 30 laipsnių kampą, – ne visiems aišku.
Te statistika, tikimybių ir lošimų teorijomis rūpinasi VU, VDU, KTU universitetų matematikos katedros. Tada mano kolegė tikrai naktims ramiai ir skaniai miegos. Tada ir mokslo metai taps trumpesni. Bet juk jau rytoj galima tiems, kurie gerai mokėsi, puikiai lankė mokyklą ir ruošė namų darbus, padėkoti už pastangas ir tarti, kad ta jaunuolė ar jaunuolis yra laisvi. Te eina duonutę užsidirbti, griovių pakasti ar asfaltą kloti. Pagaliau suprastų, kad gyvenimas nėra vien tik poilsio stovykla ir cirkas su magijos triukais.
Te statistika, tikimybių ir lošimų teorijomis rūpinasi VU, VDU, KTU universitetų matematikos katedros. Tada mano kolegė tikrai naktims ramiai ir skaniai miegos.
Apie mokytojo prestižą. Tai tikrai ne masinio išpardavimo produktas. Prestižą reikia užsidirbti savo veikla, gerumu ir asmeninėmis dvasinėmis vertybėmis. Manau, kad jokie projektai bei, tarkim, perspektyviniai planai prestižui jokios galios ir svertų neturi. Mylėk mokinį, ištiesk jam savo šiltą ranką, nusišypsok jam, kai jis gerai paruoš namų darbus, džiaukis už gražiai nupieštą gėlę ir tada, mokytojau, tavo prestižui nebus ribų.
Apie patyčias ir agresiją. Trečdalį amžiaus gyvename laisvoje ir demokratinėje šalyje, o mūsų vaikai vis dar verkia, kad yra skriaudžiami, kad patiria patyčias pamokose, koridoriuose ir po pamoku. Tai vienam nepatiko šukuosena, tai kitam pasenęs mobilusis telefonas, tai kojinės ne tos spalvos. Ir nors gali staugti iš nevilties ir rautis plaukus, agresija užvaldžiusi priešakines pozicijas. Vieni rėkia gyvuliškais balsais, kiti verkia koridoriaus kampe, o mokytojai skaičiuoja dienas iki pensijos ir valandas iki pamokų pabaigos.
Iš kur visa tai? Ir ką daryti? Na, mokytojai tikrai nemoko skriausti silpnesnio arba brutaliai elgtis per pamokas. Drįstu teigti, kad viskas atkeliauja iš vaikus supančios aplinkos. Namuose – neapykanta kitaip mąstančiam, kitaip kalbančiam, nėra jokio supratimo apie toleranciją, pakantumą ar pagalbą artimam arba tiesiog ŽMOGUI. „Ne, to klasioko į gimimo dieną nekviesiu, jo senelė rusė arba jis man neatneš dovanos, o jo tėvelio mašina sena ir surūdijusi.“ O dar ginčai šeimoje, tėvo nepagrįstas pyktis, triukšmas ir barniai. Prie viso to dar nevaldomi socialiniai tinklai, mužikiška kalba televizijos ekranuose, kur pasakojama apie muštynes. Neliko žodžio „negalima“. Koncertų salėse suaugusių žiūrovų prašoma išjungti telefonus – jie neklauso, prašoma nefilmuoti – neklauso, prašoma neploti tarp muzikinio kūrinio dalių – vis tiek jie daro savo. Išvada labai paprasta – tokie augina ir auklėja tokius.
Prestižą reikia užsidirbti savo veikla, gerumu ir asmeninėmis dvasinėmis vertybėmis. Manau, kad jokie projektai bei, tarkim, perspektyviniai planai prestižui jokios galios ir svertų neturi.
Ką daryti? Mieli kolegos, nors truputį gyventi mokykla. Saugokit savo mokinius – vaikus. Jiems reikalingas jūsų dėmesys, jūsų šiltas žvilgsnis ir šilta ranka. Prieikite, pabendraukite, paklauskite, pabūkite jų erdvėse. Net ir didžiausi neklaužados elgsis kitaip, pajutę, kad jūs visai arti. Direktoriau, o juk švietimo lyderis B. Burgis vaikščiodavo po gimnaziją tarsi koks sodininkas, tikrindamas, kaip auga jo sodinukai, kaip jie prigijo, o gal koks pumpuras jau skleidžiasi, gal ką paremti arba papurenti, o gal samanos ar kokia bjaurastis užpuolė.
Direktoriau, pamėgink. Žinau, esi užimtas, tave pjauna savivaldybė. Tačiau pabūk vieną kitą minutę su savo auklėtiniais ir pasikelk vienu ar kitu aukštu aukščiau. Atnešk savo ugdytiniams truputį saulės, meilės ir šviesos. Būk geras, pasidalyk.
Mokinius būtina supažindinti su naujais moksliniais pasiekimais ir atradimais, jiems prieinama ir suprantama kalba. Kitaip tariant, būtina pabėgti nuo vadovėlio.
Uždaviniai švietimui – žvilgsnis į ateitį. Vien siaurai suvokti švietimą nebegalima, nes vien tik baigti mokyklą tampa per siaura. Šiandieną švietimo sistema privalo keistis, mokytis reikia visą gyvenimą, ugdymas turi tapti visavertis. Mokinius būtina supažindinti su naujais moksliniais pasiekimais ir atradimais, jiems prieinama ir suprantama kalba. Kitaip tariant, būtina pabėgti nuo vadovėlio. Taip pat formuoti įgūdžius darbui komandoje, kurti mokyklose inovatyvias laboratorijas, o mokslo darbuotojai turėtų tapti dažnais svečiais ugdymo įstaigose.
Mokinį privalu paruošti taip, kad išėjęs iš mokyklos jis galėtų save realizuoti ir pasiekti savo tikslų. Šiandieną svarbu išmokyti vaiką suprasti, kaip veikia pasaulio dėsniai, aplinka, kaip „sukasi planetos“, kur slepiasi loginiai ir moksliniai ryšiai, kaip jie sąveikauja. Jokiu būdu negalima praleisti pro ausis vaikų klaidų, iškraipytų, niekuo nepagrįstų faktų, kurie atnešami per visokias melagienas. Tapkite tikrais profesionalais.
Mokytojau, šiandieną nusišypsok sau, o rytoj jau tegul tau šypsosi Dievas.
