Beveik 30 metų žydų mokyklai vadovavęs Miša Jakobas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ prisimena, kaip keitė sostinės žydų, kurių dauguma jau kalbėjo rusiškai, mąstyseną. „Likusių litvakų buvo nedaug. Sakiau, kad mes privalome pradėti vaikus visko mokyti lietuvių kalba. [...] Aš pats baigiau lietuvių mokyklą ir tuo džiaugiuosi“, – laidoje pasakoja mokinių su meile ir pagarba prisimenamas pedagogas, vaikystėje išgyvenęs nepriteklių.
1949 metų rugpjūčio 7 dieną Telšiuose Saros ir Chaimo Jakobų šeimoje gimsta pirmagimis Miša. Ateityje Miša Jakobas taps mokytoju, kurio vardą auklėtiniai tars labai pagarbiai net prabėgus dešimtmečiams.
Mažasis Miša Telšiuose su tėvais ir seneliais iš tėvo pusės gyvena apverktinomis sąlygomis: komunaliniame bute mediniame name be patogumų. Vėliau kas dvejus metus gimsta dar dvi sesutės – Zlata ir Sima.
„Gyvenome valdiškame komunaliniame name. Jis buvo medinis, vos gyvas. Gyvenome labai sunkiomis sąlygomis, be jokių patogumų, nes Telšiai, anais laikais po karo, buvo labai apleistas miestukas. Mes jį mylėjome, tai buvo mūsų miestukas, bet vandentiekio, kanalizacijos ir kitų patogumų ilgą laiką nebuvo. Praustuvas buvo pakabintas koridoriuje, tad praustis žiemą būdavo labai šalta. Tualetas buvo kieme. Į jį vaikščioti šaltuoju metų laiku taip pat būdavo labai šalta ir nejauku. Kaip minėjau, nebuvo kanalizacijos, tad įsivaizduokite, kokie kvapai lydėjo mano vaikystę ir net jaunystę“, – prisimindamas šypsosi Miša Jakobas.
Mes bijojome, kad gali susemti ir išvežti, kaip ir visus kitus. Turėdavome uždaryti langines, kad nematytų. Mes bijojome Stalino.
Mišos tėvas dirba vairuotoju, nes dar jaunystėje pamilo automobilius, kurių Smetonos laikais jų šeima turėjo ne vieną. O štai mama, kaip įprasta žydų šeimose, visą dėmesį ir globą skiria šeimai.
„Iš pradžių mama buvo namų šeimininkė, nes žydų šeimose dažniausiai yra priimta, kad žmona augina savo vaikus, rūpinasi jais ir tetuku, – pasakoja M. Jakobas. – Ir taip buvo labai ilgai. Aišku, kai mama nedirbo, sunkiau gyvenome, trūko pinigų. Tėvas vis ragino mamą eiti dirbti, susirasti darbą. Mama tuo klausimu nebuvo aktyvi. Jai labai patiko būti namuose, virti pietus ir rūpintis tiek vyru, tiek auginti ir auklėti mus, vaikus. Mes jautėme tą mamos šilumą, tėvas mums neturėjo laiko. Jis labai daug dirbo, važinėjo į Rygą, Klaipėdą.
Visus pinigus atiduodavo mamai ir sakydavo: „Tvarkyk visą ūkį.“ Jis neturėjo kada. Bet iš tikrųjų žydų moterys yra šeimininkės, tvarko visą ūkį ir reguliuoja, ar užteks pinigų, kokius pietus šiandien, rytoj išvirti, ką pataupyti, ką palikti rytdienai, kaip padaryti pietus, kad visi prisivalgytų, nes mėsos nebuvo, kiek nori, viskas buvo brangu.
Darydavo kugelį, kitus patiekalus iš turimų produktų. Prie sriubos išvirdavo kažkokios ryžių ar makaronų košės. Makaronus pati gamindavo – tais laikais nebuvo parduotuvėje. Labai skanūs makaronai, man jie labai patikdavo. Na, ir ūkininkavo gana gražiai, taupiai, bet vis tiek neužtekdavo pinigų. Vis tiek reikėdavo eiti vieniems pas kitus. Kaimynai vaikščiodavo ir skolindavosi. Pasiimdavo visus tris vaikus ir eidavo stoti į eilę, kad gautų manų kruopų, miltų ar net duonos. Niekada neužmiršiu, kaip sunkiai gyvenome. Bet tas gyvenimas nuolat, kiekvienais metais po truputį gerėjo. Sunkiai, bet gerėjo.“
Jūs neįsivaizduojate, kiek aš blioviau tą dieną. Mane tempte tempė į mokyklą, nes aš jos bijojau.
Tame pačiame name gyvena ir Mišos seneliai. Būtent iš jų vaikas daugiau sužino apie žydų tradicijas ir judaizmą.
„Mes visi buvome išgąsdinti. Lietuvių tautybės žmonės bijojo eiti į bažnyčią. O mes Telšiuose sinagogų jau nebeturėjome. Viskas buvo atliekama namuose. Mes netgi macą Velykoms kepdavome namuose. Senelis tą darydavo. Visos tradicijos buvo laikytos paslapčia. Rizikos buvo nemažai. Mes bijojome, kad gali susemti ir išvežti, kaip ir visus kitus. Turėdavome uždaryti langines, kad nematytų. Mes bijojome Stalino. Stalinas, kaip mes vadinome, tas ūsočius, dar buvo gyvas ir apie langus vaikščiodavo tie visokie, kaip mes sakydavome, su antpečiais. Mes būtinai turėdavome uždengti langus ir uždaryti langines“, – prisimena buvęs ilgametis Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius.
1956 metais Vengrijoje kyla revoliucija, prasidėjusi nuo studentų demonstracijos. Savotišką revoliuciją išgyvena ir laidos herojus – berniukui laikas praverti mokyklos duris. Mišai baugu, nes nemoka nei skaityti, nei rašyti.
Ji ten centus kainavo, bet ir tų centų nebuvo. Negalėjau lankyti muzikos mokyklos, nors labai norėjau.
„Rugsėjo 1-oji, nuskusta galva plikai. Jūs neįsivaizduojate, kiek aš blioviau tą dieną. Mane tempte tempė į mokyklą, nes aš jos bijojau, – juokiasi pašnekovas. – Aš nieko nemokėjau. Manęs neruošė mokyklai. Nors dar tokios mados nebuvo ruošti vaikus mokyklai, bet tikrai buvo berniukų ir mergaičių, kurie buvo paruošti. Man mokykla buvo kažkoks siaubas.
Labai sunkiai mokiausi. Nežinau, kodėl, galbūt man tų metų dar trūko. Bet paskui įvyko stebuklas. O tas stebuklas yra knyga. Aš nuėjau į biblioteką, pradėjau skaityti. Iš pradžių garsiai skaičiau. Išlavėjau, pradėjau aiškiau kalbėti, pasakoti, rašyti be klaidų. Su matematika tėvas dar truputį padėjo, jis neblogai ją mokėjo. Įvyko stebuklas – tapau geru mokiniu.“
Miša mamos mylimas ir lepinamas, tačiau vis tiek svajonės – mokytis muzikos mokykloje – įgyvendinti negali. Skurdžiai gyvenanti šeima nepajėgi leisti sūnaus papildomai mokytis.
„Ta skriauda liko man visam gyvenimui. Manau, kad aš turėjau ir tebeturiu neblogą muzikinę klausą. Bet už muzikos mokyklą reikėjo mokėti. Ji ten centus kainavo, bet ir tų centų nebuvo. Negalėjau lankyti muzikos mokyklos, nors labai norėjau. Ir atsitiko kai kas labai įdomaus. Vasarą stoviu prie namų Telšiuose ir švilpauju populiarią melodiją. Buvau baigęs dvi klases. Kitoje gatvės pusėje praėjo Klaipėdos dramos teatro artistas Aleksandras Žadeikis. Kaip tik Klaipėdos dramos teatras gastroliavo Telšiuose.
Chebra ateidavo pirmadienį ir pasakodavo įspūdžius, kas ką lydėjo, kaip ten kas buvo – visokių istorijų. O aš sėdėdavau, žiopsodavau ir klausydavausi.
Jis sustoja ir pereina gatvę į mano namo pusę. Galvojau, kad jis mane nuves į miliciją, nes gatvėje švilpauju, o tai buvo nepriimtina, nemandagu ir net neleistina. Jis sako: „Kur gyveni?“ – „Čia“, – sakau. Klausia: „Ar yra kas nors iš tėvų?“ Atsakiau, kad yra mama. „Eime“, – sako. Galvojau, kad aš ten pasibaigsiu. Jis užlipo laiptais ir mamai sako: „[...] Darykit viską, kad jis lankytų muzikos mokyklą, nes aš žinau ir jaučiu, jog jis turi labai gerą klausą.“ Mama padėkojo, visa kita, bet į muzikos mokyklą aš taip ir nenuėjau“, – nuoskaudos neslepia Vytauto Didžiojo universiteto licėjaus „Sokratus“ mokytojų mentorius.
Miša patiria grūdinančias gyvenimo pamokas. Ir patiria jas iš žmogaus, iš kurio mažiausiai to tikėtumeisi – iš mokytojos. Pretekstu tampa 1958 metais kilę neramumai Plungėje. Ten žydų tautybės vyras apkaltinamas pagrobęs septynmetę mergaitę neva tam, kad panaudotų jos kraują religinėms apeigoms. Netrukus išsiaiškinama, kad gandą paskleidusi moteris tai padarė be jokios logiškos priežasties.
„Plungėje jau virė košė, viskas burbuliavo, nes dingo tas vaikas. O čia Velykos, tie stereotipai, tas žydiškas kraujas turi būti ir panašiai. Kažkokios nesąmonės, na, bet nieko nepadarysi, – atsidūsta M. Jakobas. – Atgarsiai atėjo iki Telšių. Prieš prasidedant pamokoms vienas bendraklasis man ir mano pusbroliui, mes mokėmės vienoje klasėje, amžinatilsis jau jam, sako: „Va, Plungėje žydai pavogė vaiką, jo kraują dės į macus, daužo namų stiklus, vyksta pogromai.“ Pasisakėme mokytojai. Mokytoja sako: „O ką, ar ne teisybė?“
Pašokome iš suolo ir išbėgome iš pamokų. Vieną dieną nėjome į mokyklą. Mokykla buvo kitoje gatvės pusėje. Visi draugai eina į mokyklą, o aš stoviu prie namų durų. Jie ateina pas mokytoją ir klausia, kodėl Miša neina į mokyklą, kas čia atsitiko, kokia jam privilegija? Vieną dieną taip, kitą ir apie tai, kad neinu į mokyklą, sužinojo direktorius. Mama pasakė, kad (mokytoja – LRT.lt) turi ateiti pas mus į namus ir atsiprašyti. Direktorius sužinojo, kur čia šuo pakastas, kas čia įvyko, ir liepė mokytojai ateiti atsiprašyti.“
Kai eidavau pro bendrabutį, tai išlįsdavo panelės pro langą. Įgijau pasitikėjimo.
Tai vienintelis atvejis, kai įžeisti tautiniai jausmai išprovokuoja Mišą maištui. Daugiau tėvai dėl sūnaus elgesio problemų neturi. Drausmina ir griežta tėvo ranka.
„Gana griežtai auklėjo, ypač tėvas buvo griežtas. Bet kaip jam neatsakysi ir bet kaip jam nepadarysi. Svarbiausia buvo laikytis žodžio. Jei 13 valandą visa šeima susirenka pietauti, vadinasi, turi viską mesti – draugus, futbolą, žaidimus – ir eiti pietauti. Labai daug reikalaudavo. Pavyzdžiui, kad mokytumėmės. Ypač aš. Man sakė, kad jei nesimokysiu, pateksiu į sovietų armiją, o ten iš manęs darys žmogų. Sako: „Aš nenoriu, kad tu tarnautum, aš už tave atitarnavau“, – tėvo žodžius prisimena pedagogas.
Miša visaip vengia eiti į šokius. Drovus vaikinas, net ir tėvų paragintas, nedrįsta eiti ten, kur jaunimas vakaroja. Jis įsitikinęs, kad šokti nemoka, tad net ir neketina bandyti.
„Visi mano draugai žydukai ir bendraklasiai lėkdavo į mokyklos šokius. Mokyklos šokiai tuomet buvo madingas reikalas. Aš tai nežinau, ką jie šokdavo, nes neidavau. Chebra ateidavo pirmadienį ir pasakodavo įspūdžius, kas ką lydėjo, kaip ten kas buvo – visokių istorijų. O aš sėdėdavau, žiopsodavau ir klausydavausi, – pasakoja Miša. – Panelės klausdavo, kodėl neateinu į šokius. Ir tėvai ragindavo, kad aš eičiau. Jie nedrausdavo, nes žinojo, kad viskas su manimi bus gerai. Buvau įsitikinęs, kad nemoku šokti. Kaip ir mano tėvas. Jis nėra sušokęs nė vieno šokio.“
Aš, aišku, jau pradėjau draugauti, į šokius eiti, chebros atsirado. Buvau ant sparnų.
Miša, baigęs vidurinę, laimingas, kad pagaliau pradės savarankišką studento gyvenimą. Vaikinas nusprendžia, kad bus mokytojas. Studijas renkasi arčiau namų, Šiauliuose, nes paskaičiuoja, kad į Vilnių per brangu važiuoti.
Šiauliuose Miša pasikeičia, išlaisvėja, išdrąsėja. Net į merginas pradeda žvalgytis. Ir tai iš karto neigiamai veikia jaunuolio mokslus.
„Vis tiek gamta daro savo. Aš jau toliau nuo namų, nėra tokios griežtos tėvo rankos. Ir aš atsipalaidavau, atlaisvėjau. Kai eidavau pro bendrabutį, tai išlįsdavo panelės pro langą. Įgijau pasitikėjimo. Prisimenu kaip šiandien, Pedagoginio instituto bendrabučių komendantė tarė: „Šitam bendrabučio kambario neduoti“, – juokiasi M. Jakobas. – Aš, aišku, jau pradėjau draugauti, į šokius eiti, chebros atsirado. Buvau ant sparnų.
Mokslus buvau apleidęs, kontrolinių darbų buvau neparašęs. Bet Šiauliuose gyveno tėvo pusbrolis, jis buvo technikumo dėstytojas. Jis sužinojo, kas čia vyksta su manimi, pasakė tėvui. Jis pats mane suėmė į rankas ir sakė: „Nustok, pradėk mokytis ir perrašyk visus kontrolinius darbus. Su matematika nejuokaujame.“ Na, ir kažkaip susitvarkiau ir gana sėkmingai mokiausi.“
Turėjo būti taip, kad į ją rodytų pirštu ir sakytų, jog čia yra mokykla, atsakomybė, čia dirba direktorius, vedantis vaikus į mokslo aukštumas.
1974 metų pradžioje miršta Antanas Sniečkus, beveik keturiasdešimt metų vadovavęs Lietuvos komunistų partijai. Jis vienintelis sovietinių respublikų lyderis, likęs valdžioje Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo valdymo laikais. O Miša tuo metu persikelia į Vilnių, kur pradeda dirbti 21-ojoje vidurinėje mokykloje.
Miša nuolat girdi, kad jis niekuomet netaps mokyklos direktoriumi, nes nepriklauso komunistų partijai, o ir dar žydas. Tačiau papūtus laisvės vėjams, situacija keičiasi. 1989 metais jis pradeda dirbti kuriamoje Šolomo Aleichemo mokykloje, taip pavadintoje rašytojo ir moderniosios jidiš literatūros pradininko garbei.
Žydai turi gerą charakterį, gerą būdą daryti viską gerai. Mes tiesiog taip buvome išauklėti.
„Mes jau alsavome laisve. Kai prisimenu tuos metus, apima didelis džiaugsmas. Vilniuje gyveno 10–12 tūkstančių žydų. Jie pradėjo burtis į draugijas, pradėjo galvoti apie tai, kad, na, Vilnius toks žydiškos kultūros miestas, tai gal reikia darželį, gal reikia mokyklą kurti. Aš irgi įsitraukiau į tą veiklą, į tą kultūros draugiją. Ta veikla man buvo įdomi. Buvo nemažas būrys žydų mokytojų, buvo netgi žydų mokslo organizacija, kuri vadinasi „Bildung“. Išvertus iš vokiečių kalbos tai reiškia „Išsilavinimas“. Man patiko būti tenai. Bendruomenė vis galvojo, kas čia galėtų vadovauti, būti (žydų mokyklos – LRT.lt) direktoriumi?“ – prisiminimais dalinasi pašnekovas.
1991 metais Miša Jakobas tampa mokyklos direktoriumi. Per porą metų laidos herojaus vadovaujama mokykla sostinėje tampa prestižinė. Į ją savo vaikus nori leisti ir ne žydų tautybės žmonės.
Sakiau, kad mes privalome pradėti vaikus visko mokyti lietuvių kalba. Kiek mane peikė, kiek kritikavo, bet aš nekreipiau dėmesio.
„Žydai turi gerą charakterį, gerą būdą daryti viską gerai. Mes tiesiog taip buvome išauklėti. Tokia buvo aplinka. Atgręžiau į pokarį, kai tėvai sakė: „Tu negali blogai mokytis, tu negali būti blogas mokinys, tu negali būti blogas vaikas, tu negali būti blogas kaimynui, tu negali būti chuliganas, nes tada kentėsi.“ „Aš tave įspėjau, – taip sakydavo tėvas, – tu turi būti vienas iš geresnių.“ Tapau mokytoju – turėjau būti vienas iš geresnių. Tapau direktoriumi – mokyklą turėjau sukurti vieną iš geresnių. Turėjo būti taip, kad į ją rodytų pirštu ir sakytų, jog čia yra mokykla, atsakomybė, čia dirba direktorius, vedantis vaikus į mokslo aukštumas. Tą ir dariau, nes to norėjau.
Man tas darbas patiko. Gal aš norėjau būti direktoriumi – tai irgi turi labai daug reikšmės. Man sekėsi, nes manimi patikėjo mokyklos bendruomenė. Reikėjo paveikti Vilniaus žydų, kurių dauguma jau kalbėjo rusiškai, mąstyseną. Likusių litvakų buvo nedaug. Sakiau, kad mes privalome pradėti vaikus visko mokyti lietuvių kalba. Kiek mane peikė, kiek kritikavo, bet aš nekreipiau dėmesio. Pirmiausia dėl to, kad aš pats gerai rusiškai nelabai moku, – juokiasi Miša. – Na, moku, bet aš pats baigiau lietuvių mokyklą ir tuo džiaugiuosi. [...]“
Visas pasakojimas apie Mišą Jakobą – laidos „Gimę tą pačią dieną“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
