Matematikas, mokytojas Miša Jakobas, tapęs mokyklos direktoriumi, pirmiausia nusipirko naujus batus, sako, būtent batai parodo žmogaus statusą, o žmogaus ketinimus geriausiai atspindi akys. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ jis dalijasi žydų auklėjimo tradicijomis ir požiūriu į gyvenimą.
„Žmogaus siekis, tikslas, šeimos tikslas yra išmokyti vaikus, duoti jiems išsilavinimą. Tai brangiai kainuoja, tačiau visada mokiau: gerą mašiną nusipirkite vėliau, gerus kailinius – dar vėliau, investuokite į vaikų išsilavinimą. Kad pinigų visuomet trūks, tai yra faktas“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje išmintimi dalijasi M. Jakobas.
Miša Jakobas: vaikų laimė priklauso nuo jų išsilavinimo
Pusę amžiaus pedagogu dirbęs M. Jakobas šiandien didžiuojasi savo mokiniais, sako, kad dauguma jų užima gerą socialinę padėtį. Dirbdamas mokykloje, jis visada skatino mokinių tėvus padėti vaikams gauti tinkamą išsilavinimą.
„Būdamas direktoriumi kalbėjau tėvams apie tai, kad reikia daryti viską, kad vaikai turėtų išsilavinimą ir būtų laimingi. Jie bus laimingi tada, kai suras savo vietą gyvenime. Nebūtinai kalbu apie aukštąjį išsilavinimą, jei vaikas yra geras virėjas, tegul jis bus geras virėjas ir gyvens puikiai“, – aiškina jis.
Žydų šeimose profesijos pasirinkimas yra kruopščiai planuojamas, o tam pasitarnauja religinės tradicijos. Viena jų – šabas, kassavaitinių susitikimų metu atliekami religiniai ritualai, susirenkama aptarti naujienų ir šeimoje augančių vaikų pasiekimų.
„Šabas yra švenčiamas kiekvieno penktadienio vakarą, turi susirinkti visa šeima, tai didžiulė šventė. Šabatui yra ruošiamasi: kepama chala (žydiška duona – LRT.lt), kalbamos maldos, šventinama duona, vynas. Pokalbių metu yra apžvelgiami savaitės rezultatai. <...> Tavęs būtinai paklaus, kaip sekėsi mokykloje, ką naujo gali papasakoti, kaip gyvena mokytojai“, – pasakoja pedagogas.
Mišą mylėjo ne tik klasės draugai, bet ir mokytojai, mokslai jam sekėsi. Tačiau, pasak jo, pasitaikydavo ir tokių situacijų, kai pažymių knygelėje nuguldavo nebūtinai aukštas pažymys.
„Manęs nebardavo. Grįžtu prie to, kas, mano galva, yra svarbiausia: nebarkite už blogus pažymius, padėkite vaikui kitą kartą blogo pažymio negauti“, – prideda jis.
Žydiškas auklėjimas
Vaikystėje M. Jakobas svajojo tapti sunkvežimio vairuotoju, vairuotojas buvo ir jo tėvas. Tačiau tėvas jam numatė švaresnį ir, jo manymu, lengvesnį – mokytojo darbą.
„Tėvo autoritetas, ypač žydų šeimoje, turi strateginę, lemiamą reikšmę. Neklausyti tėvo ir daryti ką nors savaip yra didelė rizika“, – teigia pedagogas.
Auklėjimas yra sunkus procesas – pripažįsta pedagogas ir priduria, kad vaiką reikia barti tik su meile ir paskatinimu.
„Mes, žydai, sakome, kad yra toks terminas „žydų mama“. Tai įdomus posakis. Galvojame, kad žydų mama yra viskas: ji dėl tavęs padarys viską, kas yra įmanoma, pereis dėl tavęs per ugnį ir vandenį, kad tau būtų geriau. Žydų mamos giria savo vaikus ir moka tai daryti. Žydų tėvai pastebi trūkumus, tačiau viskas yra aptariama šeimos viduje: tu puikus vaikas, puikus mokinys, tačiau kodėl taip blogai pasielgei“, – pasakoja M. Jakobas.
Anot pedagogo, žydiškasis auklėjimas remiasi manymu, kad vaiko interesai turi būti aukščiau už tėvų interesus.
„Tėvams svarbu suprasti, kad vaikai yra brangesni nei jie patys. Vaikas yra viskas, jeigu gyveni nieko neatiduodamas, nieko nepadarydamas vaiko labui, tai manoma, kad gyvenimą nugyvenai veltui“, – tikina jis.
Vaikystė pokariu buvo nelengva, tačiau kai reikėjo palikti namus, tėvai rūpinosi jo išėjimu, kaip tai būdinga žydiškam auklėjimui.
„Svarbu nepaleisti vaiko į gyvenimą visiškai pliko, svarbu ruošti kraitį, kad ir nedidelį, kurį jis galėtų pasiimti kartu. <...> Mano kraitis buvo apverktinas, tačiau aš dirbau, man buvo kiek kitaip. Mano mama man padovanojo patalynės komplektą, einamuosius dalykus“, – pasakoja pedagogas.
Tapęs gimnazijos direktoriumi M. Jakobas pirmiausia nusipirko naujus batus – įprotį rūpintis batais jis perėmė iš savo močiutės.
„Mano senelė buvo labai graži moteris, ji vyriausiąjį anūką išmokė, kad žmogų labiausiai puošia plaukai ir batai. Tai mane lydi visą gyvenimą, tai pagavo ir mano mokiniai. Jie, pasitaikius progai, su geru humoru man visuomet prikaišiodavo: „Pasižiūrėkite, direktoriau, mano batai švarūs“, – su šypsena pasakoja buvęs mokyklos direktorius.
Anot jo, šios gimnazijos sėkmės paslaptis – žydų kultūra ir auklėjimas.
„Tai yra pedagoginis menas – būti ten, kur reikia būti, numatyti tai, ką reikia numatyti, užmerkti akis, kai nereikia nei matyti, nei girdėti, tačiau laiku būti ten, kur neišvengiama. Aš visuomet sakydavau: „Vaikai, kol jūs sugalvosite, aš jau sugalvojau.“ Man nieko nereikia sakyti – aš pažiūrėsiu tau į akis ir viską suprasiu: jei reikės, aš atsitrauksiu, jei reikės, aš pareikalausiu“, – priduria jis.
Kiekvieną rytą M. Jakobas moksleivius pasitikdavo prie mokyklos durų, o per pietų pertrauką kartu su jais sėdėdavo prie ilgo pietų stalo.
„Ką reiškia mylėti vaikus? Reikia mokėti rūpintis vaikais. Tu esi vadovas, tu atsakai už jų likimą. Tu turi matyti, kaip juos maitina, kas dedasi virtuvėje, o gal kuris nors iš mokinių pietų neatsinešė, o gal šeima neturi pinigų. Tu, direktoriau, paimk vaiką už parankės ir parūpink jam pietus. Mama visuomet man įsakydavo savo pietumis dalintis su tuo, kuris neturi ko valgyti“, – priduria jis.
Parengė Emilija Balcerytė
Visą laidą žiūrėkite čia:
