Spalio viduryje Berlyne įvyko Vokietijos, JAV, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės lyderių susitikimas dėl Ukrainos ateities ir jos pasiūlyto taikos plano. Kaip įprasta, susitikimą lydėjo viešųjų ryšių akcija: spaudos konferencijos ir pranešimai, įrašai socialiniuose tinkluose, nuotraukos.
Štai kaip vieną susitikimo nuotraukų pakomentavo Rytų studijų centro Varšuvoje direktoriaus pavaduotojas Jakubas Jakóbowskis: „Jeigu čia nematote problemos, esate problemos dalis.“
Ši citata gerai atspindi Lenkijos politikų, ekspertų ir apžvalgininkų nuotaikas. Lenkija daugiau nei du dešimtmečius nuosekliai investuoja į savo gynybą, didina kariuomenės pajėgumus, o šiuo metu išleidžia vieną didžiausių bendrojo vidaus produkto dalių gynybai visoje NATO. Lenkija buvo viena pirmųjų atėjusių į pagalbą Ukrainai ir yra viena didžiausių karinės paramos tiekėjų, sukūrė ir administruoja Vakarų paramos Ukrainai logistiką. Nepaisant to, Vakarai, pirmiausia Vokietija ir JAV, nenori to įvertinti ir labiau įtraukti Lenkijos į sprendimų dėl Europos saugumo priėmimo procesą.
Anot buvusio Estijos prezidento Toomaso Hendriko Ilveso, būtent Vokietijos kancleris Olafas Scholzas griežtai prieštaravo Lenkijos pakvietimui į minėtą susitikimą. Jonathanas Eyalas iš Jungtinės Karalystės Karališkojo jungtinių tarnybų instituto pakomentavo, kad „labiausiai gluminantis viso šio reikalo elementas tas, kad greičiausiai nė vienam iš susitikime dalyvaujančių lyderių nešovė į galvą, kad tokios šalys kaip Lenkija turi būti prisėdusios prie jų stalo diskusijai apie Ukrainos ateitį“.
Tad J. Jakóbowskio citatą galima perskaityti ir kaip Lenkijos frustracijos išraišką. Kadenciją baigiančiam JAV prezidentui Joe Bidenui Lenkija liko ten pat, kur ji buvo, kai įstojo į NATO 1999 m. Tai valstybė, su kuria aptariami jau priimti sprendimai, bet nesikonsultuojama jų priėmimo procese. Verta paminėti, kad tokio Vakarų valstybių mąstymo nesugebėjo pakeisti net premjeras Donaldas Tuskas, kuris dėl savo patirties, kontaktų ir reikšmės turėjo po aštuonerių metų dešiniųjų euroskeptikų valdžios neva sugrąžinti Lenkiją į Europos sprendimų priėmimo epicentrą. Už tai D. Tuskas gavo pelnytos kritikos, bet niekas negalėjo pasakyti, kaipgi Lenkija galėtų į tą epicentrą patekti.
Ir po mažiau nei mėnesio JAV prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trumpas. Kaip ir likusi Europa, didžioji dalis Lenkijos viešosios nuomonės yra lengvoje panikoje, bet politikai ir ekspertai išlaiko ramybę. Lenkija ne tik daug investuoja į gynybą, bet ir daug naujos karinės technikos užsakė JAV karinei pramonei, be to, Lenkijoje yra dislokuota 10 tūkst. JAV karių. Lapkričio 13 d. Redzikove buvo atidaryta JAV „Aegis Shore“ antiraketinė bazė. Be to, Lenkija planuoja naudoti amerikietišką technologiją atominių elektrinių statyboje. Lenkijos ir JAV santykiai tokie gilūs, kad juos būtų labai sunku nutraukti dėl vieno JAV prezidento kaprizų.
Taigi Lenkijos valdantieji ir dalis ekspertų paradoksaliai D. Trumpo išrinkimą mato kaip galimybę. Kadangi jis nori, kad Europa imtųsi didesnio vaidmens už savo saugumą, tikėtina, kad būtent Lenkija būtų viena iš Europos šalių, per kurią JAV projektuotų savo galią žemyne. Tam tikrus šios politikos požymius buvo galima pastebėti pirmosios D. Trumpo kadencijos pabaigoje, kai jis buvo nusprendęs dalį JAV kariuomenės iš Vokietijos perkelti į Lenkiją.
Kadangi jis nori, kad Europa imtųsi didesnio vaidmens už savo saugumą, tikėtina, kad būtent Lenkija būtų viena iš Europos šalių, per kurią JAV projektuotų savo galią žemyne.
Ne tik D. Trumpo, bet ir JAV viešosios nuomonės požiūriu Lenkija yra sąjungininkė, rimtai traktuojanti savo įsipareigojimus gynybai, todėl pigiau ir efektyviau kliautis ja, nei laukti, kol Vakarų ir Pietų Europa eilinį kartą bandys deklaracijas apie Europos strateginę autonomiją paversti realybe. Tokiu atveju Lenkija pagaliau išsikovotų išsvajotą vietą prie Europos sprendimų stalo. Panašią perspektyvą nupiešė buvęs Lenkijos Tarptautinių santykių instituto direktorius Sławomiras Dębskis, kuris ragina Lenkijos politikus nepramiegoti atsiradusios progos.
Bet vis dėlto D. Trumpas yra neprognozuojamas, ir tos staigmenos gali būti labai nemalonios. O gal, nepaisant visko, jis mes Europą ir paliks jai tik JAV branduolinį skydą? Todėl reikia turėti planą B, kurį irgi galima įskaityti Lenkijos veiksmuose ir retorikoje. Čia iškyla Europos ginklavimosi svarba. Žvelgiant iš Lenkijos perspektyvos, jo nebegali pavežti tradicinis vokiečių-prancūzų Europos Unijos variklis: Vokietija yra gilioje krizėje, o Prancūzija nerealizuoja savo potencialo.
Todėl Europos saugumu turės rūpintis lyderiaujančių šalių koalicija, kuriai dėl įdirbio gynybos politikoje turėtų priklausyti ir Lenkija. Ne veltui po D. Trumpo pergalės Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis savitu stiliumi pareiškė, kad „kai trūksta gerų idėjų ateičiai kitose Europos šalyse, Lenkija galėtų būti Vakarų intelektualiniu centru“. Šalia to Lenkijos diplomatija pradėjo tarptautinę viešųjų ryšių kampaniją siekiant parodyti, kad būtent ji yra didžiausia paramos davėja Ukrainai.
Politologas Piotras Oleksy teigia, kad neseniai vykusiame Europos politinės bendruomenės susitikime Budapešte susiformavo neformali Lenkijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos koalicija, koordinuosianti Europos politiką JAV atžvilgiu. Vokietijos Marshallo fondo Rytų programos direktorius Michałas Baranowskis tvirtina, kad ekspertai iš Vakarų vysto idėją, kaip NATO viduje galėtų susiformuoti Lenkijos, Švedijos, Suomijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės koalicija Europos gynybai stiprinti. Anot M. Baranowskio, tokiai koalicijai reikalinga Vokietija, bet iki naujų Bundestago rinkimų jos prisijungimas mažai tikėtinas.
Bet nereikia manyti, kad Lenkijos bandymai stiprinti savo pozicijas Europoje nesusidurs su kliūtimis. Verta priminti, kad Europos Komisija šių metų kovą iš 500 mln. eurų, skirtų Europos pramonės pajėgumams gaminti tankų ir artilerijos pabūklus didinti, Lenkijos koncernams skyrė tik 0,42 proc., o Vokietijos koncernai gavo beveik 20 proc. nuo visų lėšų.
D. Tuskas pareiškė, kad greitu metu bus suorganizuotas prezidento Andrzejaus Dudos, kuris palaiko gerus asmeninius santykius su D. Trumpu, vizitas JAV. Taip pat artimiausiu metu planuojama Varšuvoje suorganizuoti susitikimą su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu ir NATO vadovu Marku Rutte (Vokietijos nepakvietimas nėra atsitiktinis), Londone ar Varšuvoje surengti Jungtinės Karalystės ir Lenkijos premjerų susitikimą, o Stokholme – regioninį Skandinavijos ir Baltijos šalių lyderių susitikimą. Taigi Lenkija vienu metu bando realizuoti tiek planą A (gilinti bendradarbiavimą su JAV), tiek planą B (stiprinti Europos gynybą).
Už šių diplomatinių manevrų Europoje ir JAV slypi sena Lenkijos saugumo politikos diskusija, kuri, labai tikėtina, sugrįš per Lenkijos prezidento rinkimus ateinantį pavasarį: kiek kiaušinių dėti į JAV krepšį, o kiek į Europos krepšį?
Lenkija gali tapti viena iš kertinių JAV partnerių Europoje ir / arba viena iš Europos gynybos politikos lyderių, o tai, be abejonės, turės pasekmių ir Lietuvos saugumo politikai.
Opozicinė „Teisės ir Teisingumo“ (PiS) partija mano, kad negalima kliautis Europa saugumo reikaluose, per bendrą Europos Unijos gynybos politiką gali pralįsti ir Europos federalizacijos bandymai. Todėl kliautis reikia tik JAV, o po D. Trumpo pergalės geriausiai Lenkijos saugumo interesus tarptautinėje arenoje galėtų atstovauti PiS kandidatas prezidento rinkimuose. Juo greičiausiai taps buvęs Lenkijos švietimo ir mokslo ministras Przemysławas Czarnekas, kuris jau spėjo užsitarnauti „Lenkijos Trumpo“ reputaciją dėl savo ideologiškai angažuotų sprendimų vadovaujant švietimo ir mokslo ministerijai ir storžieviškų pasisakymų apie seksualines mažumas, politinius oponentus, migrantus.
Kitokią Lenkijos gynybos viziją turės P. Czarneko pagrindinis konkurentas iš valdančiosios partijos „Piliečių platforma“, kuriuo greičiausiai bus dabartinis Varšuvos meras Rafałas Trzaskowskis. Jis laikysis pozicijos, kad Lenkija turi dalyti kiaušinius tarp JAV ir Europos krepšių. Kol kas apklausos rodo, kad R. Trzaskowskis yra favoritas, bet pergalė nėra garantuota. Jam gali trukdyti Lenkijos visuomenės kontekste pernelyg progresyvios pažiūros, o D. Trumpo pergalė irgi nepadės.
Opozicija teigia, kad P. Czarnekas lengviau rastų bendrą kalbą su nauju JAV prezidentu nei „kairuoliškas“ R. Trzaskowskis. Tokias nuomones galima išgirsti ir tarp valdančiųjų, todėl pastarosiomis savaitėmis vis garsiau kalbama apie R. Sikorskį kaip potencialų „Piliečių platformos“ kandidatą prezidento rinkimuose. Jis jau pradėjo savo kampaniją dėl partijos nominacijos tapti kandidatu.
Reziumuojant – D. Trumpo pergalė gali smarkiai paveikti Lietuvos strateginės partnerės Lenkijos poziciją Europoje, o per tai – ir Lietuvos kaimynystę. Lenkija gali tapti viena iš kertinių JAV partnerių Europoje ir / arba viena iš Europos gynybos politikos lyderių, o tai, be abejonės, turės pasekmių ir Lietuvos saugumo politikai. Negalima atmesti ir pesimistinio scenarijaus, kad Lenkijos diplomatiniai manevrai nepavyks ir viso Vidurio Europos regiono saugumas sumažės. Teoriškai įmanomas ir kitas variantas: mūsų regiono saugumo architektūra keisis pagal Lietuvos ir jos suburtos koalicijos pateiktą viziją. Tik pradžioje būtų gerai sužinoti, ar toks dalykas bent jau egzistuoja.
