Šios savaitės pagrindinė tema Lietuvos politikoje yra, be abejo, ką tik įvykę Seimo rinkimai. Dominuoja dvi tarpusavyje susijusios potemės: socialdemokratų pergalė ir konservatorių sutriuškinimas.
Kodėl nugalėjo socialdemokratai yra gan aišku: rinkėjai, kaip jau įprasta, nubaudė valdančiąją partiją ir, cituojant kolegą Mažvydą Jastramskį, socialdemokratai „yra tikroji sociologinė vidurio Lietuva tarp dešinės ir žemaitaičių su valstiečiais. Ar dabar yra prasmės kalbėti apie didmiesčius vs. regionus, kai LSDP ima Kauną ir net dalį Vilniaus?“
Bet atsakymas į klausimą, kodėl pralaimėjo TS-LKD, yra mažiau aiškus. Daugelis apžvalgininkų sutinka, kad jiems teko sugerti žmonių nepasitenkinimą valdžia, kuria šį kartą buvo konservatoriai. Tačiau čia verta priminti kitos kolegės Dovilės Jakniūnaitės pastebėjimą: konservatorių sutriuškinimo įspūdis yra daugiausia nulemtas lietuviškos rinkimų sistemos, ypač vienmandačių apygardų.
Tai, kad socialdemokratai turi beveik dvigubai daugiau Seimo narių, nereiškia, kad jie yra dvigubai populiaresni už konservatorius. Tad atsakymas, kodėl konservatoriai pralaimėjo, turėtų būti labiau niuansuotas ir atsispirti nuo tos pačios lietuviškos rinkimų sistemos.
2020 m. antrajame Seimo rinkimų ture dažnoje vienmandatėje kovėsi konservatorių ir valstiečių žaliųjų kandidatai. Didžiąją dalį tų kovų, netgi ir už Vilniaus ar Kauno, laimėjo konservatoriai, nes rinkėjai irgi baudė valdžią. Tik tada ją įkūnijo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ir čia turbūt yra pirma konservatorių klaida: jie padarė išvadą, kad tose vienmandatėse apygardose žmonės balsavo už juos, nors jie iš tiesų balsavo prieš Skvernelį ir Karbauskį (ypač tas pasakytina apie regionus), o vienintelis būdas tą padaryti buvo dėti kryžiuką prie konservatorių kandidato. Per pastaruosius ketverius metus konservatoriai labai mažai padarė, kad 2024 m. tie žmonės dėtų kryžiuką ten pat.
Palyginimui, galima prisiminti 2019 m. parlamento rinkimus Jungtinėje Karalystėje. Tuomet britų konservatoriai irgi laimėjo triuškinamai, įskaitant ir tose apylinkėse, kurios tradiciškai priklausė kairiesiems leiboristams. Konservatoriai suprato, kad tai yra veikiau atsitiktinumas, ir svarstė, kaip pasinaudoti pergale, bent dalį tų apygardų palenkiant į savo pusę ilgesniu laikotarpiu. Taip gimė „Susilyginimo“ planas (angl. leveling up), kuris numatė tų apylinkių reindustralizaciją per žaliąją energetiką. Planas nepavyko dėl labai nekompetentingos britų konservatorių lyderystės. Bet grįžtant į mūsų parapiją, Lietuvos konservatoriai net nebandė kažko panašaus sugalvoti ir įgyvendinti.
O kaip galima būtų paaiškinti Vilniaus ir Kauno bent dalinį nusisukimą nuo konservatorių? Čia reikia grįžti į 2019 m. prezidento rinkimus. Nors Ingrida Šimonytė jų nelaimėjo, bet tarp jos palaikytojų, ypač tarp Vilniaus ir Kauno inteligentų, išsilavinusių, pasiturinčių, nuomonės formuotojų susiformavo lūkestis, kad kai jau I. Šimonytė su konservatoriais perims valdžią, ateis kompetentingi žmonės, kurie pagaliau išjudins stringančias reformas ir suteiks valstybei proveržį. Čia ne Skvernelio keliukas, Narkevičiaus kotletai, čia bus tie, kurie moka – kaip sako britai – get things done, sutvarkyti reikalus.
Ir kas paaiškėjo po ketverių metų? Kad konservatoriai viešojo valdymo ir reformų požiūriu nelabai skiriasi nuo socdemų ar Skvernelio: kai kurie dalykai pavyko, o kai kurie nelabai. Pandemijos valdymas ilgainiui supanašėjo į tai, ką prieš tai darė „valstiečiai“. Švietimo krizė pagilėjo, mokesčių reforma įstrigo, ne ką pavyko padaryti ir su socialine nelygybe. Šalia viso to iškilo konservatorių talentas susikurti krizes „lygioje vietoje“.
Ir kas paaiškėjo po ketverių metų? Kad konservatoriai viešojo valdymo ir reformų požiūriu nelabai skiriasi nuo socdemų ar Skvernelio: kai kurie dalykai pavyko, o kai kurie nelabai.
Prisiminkime „čekiukų“ skandalą: situaciją galima buvo greitai išspręsti pakeitus du tris Vyriausybės ministrus, bet vietoj to gavome melodramą, prilygstančią Lotynų Amerikos serialams. Tikėtina, kad buvę konservatorių rinkėjai Vilniuje ir Kaune pradėjo žvalgytis po kitas partijas, pirmiausia Liberalų sąjūdį, Skvernelio demokratus, galbūt netgi socialdemokratus.
Tačiau vargu ar šie nusivylę rinkėjai ras daugiau kompetencijos kitose partijose. Naujoji Seimo dauguma neturi jokios valdymo ar reformų vizijos, net nepradėjusi darbo jau susikompromitavo dėl Vilijos Blinkevičiūtės „negaliu atsakyti, ar būsiu premjere“ apgavystės. Ar tai reiškia, kad 2028 m. nusivylę rinkėjai balsuos prieš socdemus ir iškels ant bangos konservatorius? Nebūtinai. Tam yra daug priežasčių, bet dabar galima iškelti vieną, mažiau aptartą viešojoje erdvėje.
Naujojo Seimo kadencijoje našta konservatoriams gali tapti Vilniaus meras Valdas Benkunskas, kurio darbas, diplomatiškai tariant, yra labai neįspūdingas. Užtenka priminti daugybę nesibaigiančių statybų, prastą viešąjį transportą, stringančią socialinę infrastruktūrą, niokojamą paveldą. Tai gali dar labiau sustiprinti nusivylimą konservatorių nekompetencija tarp Vilniaus rinkėjų ir po ketverių metų atverti kelią kitos politinės jėgos pergalei.
