Demokratija kaip idėja mena senovės Graikijos laikus. Visgi paversti ją politine praktika nebuvo paprasta: tik pasibaigus Šaltajam karui valstybių, kurios laikomos demokratinėmis, skaičius pirmą kartą pranoko autoritarinius režimus.
Pastaruoju metu situacija keičiasi, ir ne į gera. Įvairūs tyrimai rodo, kad demokratija patiria spaudimą, o šalių, kurios yra autoritarinės, skaičius auga. 2023-iaisiais vos kiek daugiau nei ketvirtadalis iš aštuonių milijardų žmonių gyveno demokratinėse politinėse sistemose.
Vakarų pasaulis tebėra demokratijos bastionas, tačiau ir čia iššūkių netrūksta. Ekonominio augimo netolygumai, kariniai konfliktai, socialinės įtampos skaldo visuomenes ir verčia abejoti demokratijos ilgalaikiu tvarumu. Net imama svarstyti, ar demokratija apskritai pranašesnė už kitas sistemas.
Demokratinius ir autoritarinius režimus skiria daugybė dalykų, tačiau vienas esminių – atrodytų, elementarus. Demokratinės sistemos geba taikiai ir nuspėjamai perduoti valdžią iš vienų rankų į kitas. Paprastai tariant, rinkiminis procesas legitimuoja lyderius ir suteikia jiems galią, bet tik laikinai; atėjus naujam ciklui, valdžia atsinaujina arba pasikeičia.
Tai vienas didžiausių socialinių pasiekimų. Sutarti dėl taisyklių, kurios apibrėžtų valdžios perdavimą, ir sėkmingai tai realizuoti – ne juokų darbas. Būtent tuo demokratija skiriasi nuo autoritarinių sistemų, kurios dažniausiai yra priklausomos nuo vieno vado gyvybingumo arba rizikuoja kova dėl valdžios be jokių taisyklių.
Paversti taikų valdžios perdavimą veikiančiu principu prireikė laiko. Pirmasis Jungtinių Valstijų prezidentas George`as Washingtonas savo pavyzdžiu parodė, kad šalies vadovu nederėtų būti ilgiau nei dvi kadencijas. To nesilaikė tik keturiskart išrinktas Franklinas Delano Rooseveltas, po kurio dviejų kadencijų norma buvo įtvirtinta Konstitucijoje.
Ne veltui taikus valdžios perdavimas suformavo ir gražias tradicijas. Pavyzdžiui, pareigas baigiantis prezidentas Baltųjų rūmų Ovaliojo kabineto stalčiuje įprastai palieka laišką savo pasekėjui su patarimais ir palinkėjimais. Tai daryta, net jei tekdavo rašyti laišką tiesioginiam politiniam oponentui. Tuo demonstruota, kad valstybės interesas pranoksta asmenines ambicijas.
Deja, tradicija šlubuoja. Donaldas Trumpas atsisakė dalyvauti Joe Bideno inauguracijoje 2021 metais ir iki šiol nepagrįstai kvestionuoja rinkimų rezultatus. Netrūksta nuogąstavimų, kad po Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų lapkritį gali kilti neramumų. Kova, atrodytų, vyksta ne tarp konkurentų su skirtingomis vizijomis, o tarp priešų, pagal principą „viskas arba nieko“. Didžioji dalis amerikiečių tam nepritaria, tačiau yra dvipartinio modelio įkaitai.
Pozityvų pavyzdį, kaip dera elgtis tokioje situacijoje, neseniai parodė britai. Premjeras Rishi Sunakas, triuškinančiai pralaimėjęs rinkimus Keirui Starmeriui, neslėpė nusivylimo. Visgi atsisveikinimo kalboje akcentavo, kad su oponentu nesutaria politiniais klausimais, bet laiko jį geru šeimos žmogumi ir linki visokeriopos sėkmės.
Toks elementarus gestas išryškino svarbiausią demokratijos principą, kurio nedera pamiršti. Gebėjimas pripažinti pralaimėjimą yra ne silpnumo, o stiprumo požymis. Ir jis būtinas demokratijai išlikti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
