„Žino teises, bet pamiršta pareigas“ yra labai nuvalkiota klišė, kurią kiekvieną kartą išgirdęs, pagalvoju, negi ir vėl? Ji ne tik nuvalkiota, bet ir šiek tiek absurdiška. Tačiau visai neseniai ją pasitelkė net ir buvęs mūsų kariuomenės vadas, kalbėdamas apie šaukimo į kariuomenę problemas.
Antroji šio sakinio dalis apie pareigų pamiršimą išreiškia daliai bent šiek tiek vyresnių žmonių būdingą nusivylimą, kad jaunimas yra pagedęs. Esu tikras, kad nerasime pasaulyje vietos ar laikmečio, kur nebūtų įprasta padūsauti dėl niekam tikusio jaunimo. Dabartinių dūsautojų pirmtakai greičiausiai taip pat nebuvo patenkinti jų uolumu, o dabar jau jie patys perėmė estafetę paburbėti apie jaunąją kartą. Toks dūsavimas šiek tiek komiškas, bet suprantamas ir turbūt neišvengiamas.
Tačiau, ar kada pagalvojote, kam reikalinga pirmoji šios klišės dalis apie teises? Ar teisių žinojimas kažkaip prieštarauja pareigoms? Jeigu kalbame apie vaiko teises, žmogaus teises ar įstatymus, tai juose nėra jokio atleidimo nuo pareigų. Dokumentuose, kuriuose šios teisės yra surašytos, tikrai nerasime teisės neturėti pareigų. Tiesą sakant, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 30 straipsnyje pareigos yra netgi paminėtos: „Kiekvienas turi pareigas bendruomenei, kurioje vienintelėje yra galimas laisvas ir visokeriopas jo asmenybės vystymasis.“
„Žino teises, bet pamiršta pareigas“ yra labai nuvalkiota klišė, kurią kiekvieną kartą išgirdęs, pagalvoju, negi ir vėl? Ji ne tik nuvalkiota, bet ir šiek tiek absurdiška. Tačiau visai neseniai ją pasitelkė net ir buvęs mūsų kariuomenės vadas, kalbėdamas apie šaukimo į kariuomenę problemas.
Tad ar blogai, kad vaikai ir jauni žmonės žino savo teises? Man atrodo, kad tai yra labai gerai. Suaugusieji ne tik augina, ugdo ir rūpinasi vaikais, bet, deja, kartais naudoja prievartą prieš juos, išnaudoja ar aplaidžiai žiūri į pagrindinius jų poreikius. Kadangi vaikai yra priklausomi nuo suaugusiųjų, vaiko teisės bent jau sudaro sąlygas užkirsti kelią tokiam netinkamam elgesiui su jais. Jokio vaiko teisės neturėtų būti paminamos, taip pat ir žmogaus teisės yra gerbtinos ir labai svarbios šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje.
Tai galbūt nusivylusiems jaunąja kartą būtų kažkiek lengviau, jeigu jaunimas ne tik pareigų nevykdytų, bet ir savo teisių nežinotų? Tiesą sakant, sunku suprasti, kuo tai galėtų pagerinti situaciją? Nebent galvotume, kad nežinančius savo teisių žmones galima lengviau paveikti, juos išnaudoti ir jais manipuliuoti. Galbūt kai kuriuos tėvus, mokytojus ar kitus suaugusius, kurie jaučiasi bejėgiai ugdyti jaunų žmonių pareigos jausmą, vilioja perspektyva naudoti vienokią ar kitokią prievartą. Lygiai taip pat galiu įsivaizduoti, kad koks nors į darbuotojų išnaudojimą linkęs verslininkas labai džiaugtųsi, jei jo darbuotojai nežinotų savo teisių ir nebūtų linkę jų ginti.
Jeigu jau skundžiamės, kad jauni žmonės žino teises, bet ne pareigas, turėtume paklausti savęs, o kas už tai atsakingas? Kai kalbame apie vaikus ir paauglius, tai būtent suaugusieji – jų tėvai, mokytojai ir kiti ugdytojai – yra atsakingi už tai, kad jaunoji karta žinotų savo pareigas. Kitaip tariant, tie vyresnieji, kurie dūsauja dėl tik teises žinančią jaunąją kartą, ir yra atsakingi už tai. Todėl ši klišė yra ne tik paburbėjimas, bet ir tam tikra bejėgiškumo išraiška: „Aš jaučiuosi toks bejėgis, kad nieko negaliu padaryti, jog jauni žmonės žinotų pareigas. Na, nebent leistumėte man nepaisyti jų teisių“.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
