Vieni sako, karas tikrai bus. Kiti sako, kad nereikia gąsdinti žmonių ir kelti panikos. Tai ką daryti – kalbėti apie karo grėsmę ar geriau nereikia? Man atrodo, kad kalbėti reikia, tačiau svarbu, kaip.
Dauguma žmonių supranta, kad Rusijos agresijos grėsmė yra reali. Jei ne trumpuoju periodu, tai ilgesniuoju. Vien jau mūsų istorinė patirtis verčia tokią grėsmę vertinti labai rimtai. Taip pat mes matome, kad Vakarų parama Ukrainai yra sumažėjusi, ukrainiečiams vis sunkiau sekasi gintis, o Rusija ir toliau stengiasi didinti savo karo pajėgumus ir aštrina savo retoriką Vakarų šalių, įskaitant ir mus, atžvilgiu. Taigi, tiesiog kartoti, kad karas bus, yra mažai prasmės, nes žmonės ir patys tai girdi bei mato. Iš tikrųjų tai netgi destruktyvu, nes tikrai prisideda prie baimės kurstymo ir netgi skatina fatalistines nuotaikas.
Tai kaipgi tuomet apie tai kalbėti? Atsakymą pasufleruoti gali krizių psichologija. Kai bendruomenė, o šiuo atveju visa visuomenė, susiduria su krize, labai svarbu, kad lyderiai kalbėtų: 1) apie tai, kas jau yra daroma, kad krizė būtų suvaldyta; 2) kas bus daroma artimiausiu metu; 3) ką kiekvienas žmogus gali daryti, kad padėtų sau ir aplinkiniams. Tai krizinėse situacijose leidžia išvengti panikos ir paskatina konstruktyvius veiksmus.
Kitaip tariant, jeigu manome, kad grėsmės yra realios, turime kalbėti apie tai, kaip joms pasiruošti. Ką dėl to daro ir darys valdžios institucijos, kaip galime ruoštis kiekvienas iš mūsų. Kas tai bebūtų – būtinų daiktų ir produktų pasiruošimas, aiškus savo vaidmens žinojimas atėjus dienai X, galbūt, jeigu manome tai esant reikalinga, netgi apkasų ar įtvirtinimų ruošimas.
Kai kažko bijome, bet galime imtis konkrečių veiksmų, baimė mažėja. Be to, realiai ruošiamės grėsmei, o ne tik tuščiai sukamės savo nerimo mintyse ir vis labiau įsibaiminame bei jaučiamės bejėgiai. Tiesą sakant, tik prasidėjus plataus masto invazijai dauguma tėvynainių būtent taip ir darė – rinko daiktus labdarai, rūpinosi karo pabėgėlių priėmimu ir apgyvendinimu. Tokiu būdu jie ne tik rūpinosi praktine pagalba, bet šiais veiksmais galėjo sumažinti savo baimę.
Todėl, jeigu tikrai rūpi ruoštis karo grėsmei, nekalbėkime apie ją tuščiai. Neseniai paskelbti Pilietinės galios indekso tyrimo rezultatai rodo, kad net 59 proc. apklaustųjų atsakė nežinantys, koks būtų jų vaidmuo valstybės gynimo planuose, iškilus karo grėsmei. Tačiau beveik 70 proc. teigė norintys žinoti savo vaidmenį, o 46 proc. asmeniškai norėtų dalyvauti mokymuose ar pratybose, skirtose pasirengti ekstremaliosioms situacijoms, įskaitant karo grėsmę.
Aišku, gali būti ir kitų motyvų, kodėl kalbama apie karo grėsmę, nesiūlant jokių konkrečių veiksmų. Kažkam galbūt gali atrodyti, kad tai būdas mobilizuoti savo rinkėjus. Kažkam gal tai būdas tiesiog padidinti savo ekspertinį reikšmingumą ar populiarumą. Bet jeigu tikslas – pasiruošti deramai sutikti grėsmės, tuomet apie tai ir kalbėkime.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
