Leidykla „Briedis“ pristato Jurijaus Felštinskio ir Georgijaus Černiavskio knygą „Epochos pranašas George’as Orwellas“, kurioje atpasakotas pasaulinio garso britų rašytojo Erico Arthuro Blairo (1903–1950), geriau žinomo George’o Orwello slapyvardžiu, gyvenimas nuo gimimo Britų imperijai priklausiusioje Indijoje iki mirties Londone.
George’as Orwellas išsiskyrė originaliu mąstymu ir nepriklausomu charakteriu. Jis kritikavo britų imperializmą, sustabarėjusias konservatyvios visuomenės dogmas ir save priskyrė kairiųjų idėjų šalininkams, tačiau griežtai atmetė totalitarinį komunizmą, kruvinus bolševikų valdymo metodus ir Stalino režimą. 1936 m. Ispanijos pilietiniame kare Orwellas kovėsi respublikonų gretose, tačiau supratęs, kad vis daugiau įtakos įgauna Maskvos šalininkai, pasitraukė.
Antrojo pasaulinio karo metais britų radijuje dirbantis Orwellas su nerimu stebėjo, kaip jo gimtojoje šalyje vis labiau simpatizuojama totalitarinei SSRS. Stalinas Orwellui atrodė pats tikriausias civilizuotos žmonijos priešas, pražudęs ne tik galybę savų žmonių, bet ir sukūręs modelį, kurį jo šalininkai, jei tik gautų valdžią, neabejotinai pritaikytų Anglijoje.
1944 m. pasirodžiusioje apysakoje „Gyvulių ūkis“ Orwellas pasakoja alegorinę istoriją – bolševikų revoliucijos ir Stalino įsitvirtinimo valdžioje parodiją. Aprašoma, kaip gyvuliai sukyla prieš juos „išnaudojusį“ ūkininką, jį išvaro ir įveda savo tvarką. Iš pradžių jie vadovaujasi septyniais priesakais, tačiau vėliau, kai kiaulės su savo lyderiais galutinai užgrobia valdžią, tie šūkiai iš esmės „modernizuojami“.
Tas, kuris vaikščioja dviem kojomis, – priešas.
Tas, kuris vaikščioja keturiomis kojomis ar turi sparnus, – draugas.
Gyvūnas nenešioja drabužių.
Gyvūnas nemiega lovoje (vėliau pridėta: su paklodėmis).
Gyvūnas negeria alkoholio (vėliau pridėta: be saiko).
Gyvūnas nenužudys kito gyvūno (vėliau pridėta: be priežasties).
Visi gyvūnai lygūs (vėliau pridėta: bet kai kurie lygesni už kitus).
„Gyvulių ūkis“ buvo parašytas nepalankiu metu, kai Stalinas buvo sąjungininkas, todėl daugelis britų leidyklų atsisakė išleisti apysaką. 1944 m. birželį vienintelis autoriaus turimas rankraščio egzempliorius vos nepražuvo per Londono bombardavimą sparnuotosiomis bombomis V-1. Blairų šeima griuvėsiuose aptiko „apkramtytą“ popierinį gniužulą.
Knyga išleista tik 1945 m. rugpjūtį ir jos sėkmė buvo pribloškianti. Leidimai užsienio kalbomis buvo vilkinami dėl politinių priežasčių. Taip jau nutiko, kad pirmoji užsienio kalba, kuria Orwellas sutiko leisti be honoraro, buvo ukrainiečių. Negana to, jis pats iš dalies apmokėjo knygos išleidimą. Vertėjas skyrė knygą tiems ukrainiečiams, kuriems pavyko išgyventi Holodomorą ir Stalino valymus.
1947 m. Vakarų Vokietijoje, amerikiečių kontroliuojamoje zonoje, pasirodęs „Gyvulių ūkio“ ukrainietiškas vertimas „Gyvulių kolchozo“ pavadinimu sukėlė tikrą skandalą. Sovietai pareikalavo konfiskuoti tiražą, tačiau dalį pavyko išsaugoti. Išgelbėtos knygelės keliavo iš rankų į rankas. Tačiau tikrojo triumfo žygio „Gyvulių ūkis“ sulaukė po 1948 m., vis labiau įsibėgėjant Šaltajam karui. Kai 1952 m. ką tik karaliene tapusios Elžbietos II rūmų kurjeris knygyne ketino įsigyti „Gyvulių ūkio“ egzempliorių, jam su apgailestavimu buvo pranešta, kad knyga išparduota. Per didelius vargus vos vienas egzempliorius rastas kitur.
1949 m. pasirodžiusiame Orwello romane „1984“ tęsiama niūri totalitarizmo tema. Pagrindiniai herojai gyvena nuolat sekami ir stebimi „Didžiojo Brolio“. Čia, pasitelkus naujakalbę, melas vadinamas tiesa, o neapykanta – meile. Pralaimėjimai paskelbiami neregėtais laimėjimais, o piliečių vergovė – didžiausia laisve. Šioje sistemoje žmonės „apdorojami“, „perauklėjami“ ir galiausiai patys įtiki diegiamu melu. Sistema kuria mankurtus, galinčius be jokių dvejonių vykdyti pačius baisiausius įsakymus.
Vargu ar, rašydamas savo kūrinius – niūrias antiutopijas, epochos pranašu šioje knygoje vadinamas Orwellas pretendavo į tokį statusą. Orwello knygose vartojami posakiai tapo sparnuotomis frazėmis, tikrais kasdienės kalbos grynuoliais. Juos vartoja visi, nesvarbu, kokio būtų išsimokslinimo, kokios materialinės padėties ir kokių politinių pažiūrų. Jie vartojami daugybėje kontekstų, tapo milijonų žmonių, dažnai net negirdėjusių apie George’ą Orwellą, žinomais ir vartojamais terminais.
Rašytojo darbai kaip niekad aktualūs ir mūsų dienomis. Tik Stalino Sovietų Sąjungos vietą užėmė Putino valdoma Rusija. 2022 m. pavasarį Vilniuje viešėjęs garsus Rusijos žurnalistas ir opozicionierius Vladimiras Kara-Murza kalbėjo, kad „George’o Oerwello kūriniai materializavosi šiandienos Rusijoje, kur karo negalima vadinti karu, o „laisvė – tai vergija“. Po metų Kara-Murza nuteistas 25 metams nelaisvės už „valstybės išdavystę“, „prieš Rusijos kariuomenę nukreiptą šmeižtą“ ir bendradarbiavimą su „priešiškomis organizacijomis“.
Jurijus Felštinskis (g. 1956 m.) – iš Rusijos kilęs amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras, daugelio rusų ir sovietinės istorijos knygų autorius.
Georgijus Černiavskis (g. 1931 m.) – JAV gyvenantis ukrainiečių publicistas, istorijos mokslų daktaras.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Išleidus romaną, Orwellas imtas vadinti rašytoju, pranašaujančiu artimą ateitį. Tokių nuomonių buvo reiškiama daugelyje recenzijų, ir autorius manė, jog reikia leidėjui Warburgui padiktuoti paaiškinimą, kurį, Orwello reikalavimu, leidėjas paskelbė savo vardu: „Kai kurie „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtųjų“ recenzentai mano, kad autorius laikosi požiūrio, jog tai, kas parašyta, ar kažkas panašaus per artimiausius keturiasdešimt metų Vakaruose būtinai įvyks. Tai neteisinga. Atsižvelgdamas į tai, jog knyga galiausiai tėra parodija, manau, kad kažkas panašaus kaip „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtuosiuose“ gali nutikti. Pasaulis šiuo metu juda šia kryptimi, tokios tendencijos šaknys giliai slypi dabartinės pasaulio padėties politiniuose, socialiniuose ir ekonominiuose pagrinduose.“
Knygos, panašios į Orwello knygas, yra rūstus įspėjimas, ir bus gaila, jei skaitytojas įžūliai supras kūrinį „1984“ kaip eilinį stalinistinio barbarizmo aprašymą ir nepastebės, kad knyga aktuali ir mums.
Romanas buvo rašomas tuo metu, kai sociologai jau pradėjo mokslinį totalitarizmo nagrinėjimą. Taigi atsirado ir Friedricho Hayeko knyga „Kelias į vergiją“, kurioje pirmąkart terorizmas nagrinėjamas kaip mokslinė kategorija. Orwellas pritarė šios knygos svarbiausioms išvadoms: žmogaus asmenybės absoliučios vertybės neigimo pavojus; šios vertybės matavimai, atsižvelgiant į tam tikrą kolektyvo valią; bet kokios griežtai centralizuotos sistemos nepajėgumas, pirmiausia ekonominiu požiūriu, taip pat ir dėl valstybės vadovaujamo planinės raidos siekio. Skaitydamas Hayeko knygą, Orwellas vis atrasdavo savo minčių patvirtinimą: planinėje visuomenėje nėra ekonominio efektyvumo, nėra vietos teisėtumui; ekonomikos kontrolė susijusi su viso žmonių gyvenimo kontrole; bendražmogiškoji moralė išnyksta, ir valdžioje atsiduria žmonės, nepripažįstantys dorovės normų.
Netrukus po Orwello mirties pasirodė Ericho Frommo veikalas „Bėgimas nuo laisvės“, kuriame į totalitarizmą žvelgiama socialinio psichologo akimis. Daugelis Frommo minčių buvo paveiktos Orwello romano, konkrečiai, masių pasirengimo prisitaikyti prie totalitarizmo sąlygomis visuotinai privalomų elgesio šablonų analizė. „Tikrų mąstymo, jausmo ir noro aktų falsifikavimas galiausiai sukelia tikros asmenybės pavertimą pseudoasmenybe“, – konstatavo Frommas. Ši išvada aiškiai siejasi su Orwello kūrinio, kuriam po daugelio metų Frommas parašė nuoširdų ir aistringą pabaigos žodį, pagrindinėmis idėjomis: „Jis nori mus įspėti ir pažadinti. Jis dar tikisi, bet kitaip nei Vakarų visuomenės ankstyvųjų utopijų autoriai, jo viltis – tai nevilties viltis. Ją galima realizuoti pripažinus, kaip mus moko „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtuosiuose“, pavojų, su kuriuo šiandien susiduria visa žmonija, robotų visuomenės pavojų, praradusių individualumo, meilės, kritinio mąstymo pėdsakus ir to nesuprantančių dėl „dvimintystės“. Knygos, panašios į Orwello knygas, yra rūstus įspėjimas, ir bus gaila, jei skaitytojas įžūliai supras kūrinį „1984“ kaip eilinį stalinistinio barbarizmo aprašymą ir nepastebės, kad knyga aktuali ir mums.“
1951 m. JAV Orwello romaną publikavusi leidykla išleido klasikiniu tapusį Hannos Arendt veikalą „Totalitarizmo ištakos“. Kaip prievartos karalystės modelį Arendt nagrinėjo nacių konclagerį, bet tai tebuvo fonas gerokai platesnėms išvadoms ir apibendrinimams. Analizuodama „totalitarinę asmenybę“, Arendt teigė, kad tai – „anatomizuotas žmogus“, netekęs savo kvalifikacijos ir asmeninių savybių, tapęs neatskiriama imlios visokioms manipuliacijoms minios dalimi. Totalitariniai judėjimai – tai dezintegruotų masių, atitrūkusių nuo socialinio pagrindo, virtusių iš tradicinių grandžių išmuštais marginalais, judėjimai. Kaip tik remiantis tokiais „nenuoramomis“, pasak Arendt, formuojama totalitarinė sistema.
Vienokiu ar kitokiu mastu ir detalumu romane reiškiamos mintys, kurios vėliau pasaulyje buvo plėtojamos politologinėje, psichologinėje ir filosofinėje literatūroje apie totalitarizmą. Į 9-ojo dešimtmečio pabaigą, kai ėmė griūti Sovietų Sąjunga – svarbiausia totalitarizmo tvirtovė Žemėje, – Orwello knyga buvo išleista daugiau kaip 60 kalbų, ne mažesniu kaip 10 mln. egzempliorių tiražu. 1984-uosius UNESCO paskelbė George’o Orwello metais. 2009 m. Londono laikraštis „Times“ šią knygą įtraukė į 60 geriausių knygų, išleistų per pastaruosius 60 metų, sąrašą (jis pradėtas rengti 1949 m., ir Orwello knyga sąraše pažymėta pirmąja). Amerikiečių žurnalas „Newsweek“ šį kūrinį pažymėjo antruoju iš šimto geriausių visų laikų knygų sudarytame sąraše (pirmoje vietoje buvo L. Tolstojaus romanas „Karas ir taika“; paskutinėje – W. Churchillio „Antrasis pasaulinis karas“).
Romano likimas Rusijoje – atskira intriguojanti istorija. Pačioje 7-ojo dešimtmečio pabaigoje atsirado bevardis vertimas. Knyga buvo platinama mašinraščio kopijomis (kartais fotokopijomis), skaitytojams buvo skolinama labai trumpam. Kaip šia proga pastebėjo vienas iš šiuolaikinių autorių, „yra kažkas labai simptomiška, kad ištisa rusų skaitytojų karta gaudavo „1984“ vienai nakčiai. Tuo paros metu Orwello romanas atstodavo miegą ir kartais darėsi nuo jo neatskiriamas. Vienas iš to meto disidentų V. Sokirka prisimena: „Pats šią knygą perskaičiau labai seniai, atrodo, 1969 metais, tarp daugelio kitų „samizdato“ literatūros kūrinių. Prisimenu, visai nenustebau, kad šią fantastiką tenka skaityti kaip kažką neleistina. Nors joje rašoma apie supertotalitarinę santvarką ateities Anglijoje, man ji atrodė pirmiausia stalinistinės praeities parodija. Be vargo atpažįstamos detalės, pati gyvenimo baimėje atmosfera, tik sutirštinta iki fantastikos. Beje, aš jau tada turėjau dingstį spręsti, kad romanas galėjo būti parašytas iš dalies ir remiantis pačios Anglijos tikrove. Bet štai kai kurie mano pažįstami, niekaip nesusiję su žmogaus teisių gynimo judėjimu, lojalūs sovietų piliečiai neabejotinai buvo įsitikinę, kad tai parodija ar net paskvilis kaip tik apie mus.“
Romano likimas Rusijoje – atskira intriguojanti istorija. Pačioje 7-ojo dešimtmečio pabaigoje atsirado bevardis vertimas. Knyga buvo platinama mašinraščio kopijomis (kartais fotokopijomis), skaitytojams buvo skolinama labai trumpam.
O štai V. Novodvorskajos atsiminimai: „Orwellas buvo „samizdato“ lobis. Kai 8-ojo dešimtmečio pradžioje pirmąkart pamačiau jo kūrinį, tai buvo griozdiškas foliantas, įrištas į naudotą, apšiurusį kartoną, kopijuotas ant papirosinio popieriaus. Vertimai buvo prasti, aiškiai namų darbo. Kur „teleekranas“, kur „telekranas“, kur netgi „teleskrinas“. Bet buvo suprantama, kad tai – telekamera, neužsimerkianti akis, stebėtojas. Mums, vienodiems ir vienišiems, buvo suprantama…
Visa tai buvo skirta mums, „sovietiniams pacientams“. Angliškas dokumentas su sausoku publicistiniu tikslumu ir baisaus košmariško sapno ryškumu fiksavo mūsų buities elementus: alkaną ir apnuogintą šalį (maisto niekada nebuvo apsčiai, baldai visada buvo apšiurę ir išklibę, kambariai – nekūrenami, kava – šlykšti, liftai netvarkingi, o žiemos nesibaigiančios).“
Per kratas aptiktos Orwello knygos buvo konfiskuojamos, o kad taptų „daiktiniais įrodymais“ teisiant disidentus, siunčiamos ekspertizei. Štai vienos tokios „ekspertizės“, atliktos Glavlito (sovietinės cenzūros) Leningrado skyriaus, rezultatai: „George’o Orwello knyga „1984“ – fantastinis romanas politine tema. Tamsiais tonais vaizduojama pasaulio ateitis, jo skirstymas į tris dideles supervalstybes, viena iš kurių „Eurazija“ yra Rusijos praryta Europa. Aprašo šias tris dėl teritorijų, turinčių daug naudingųjų iškasenų, besivaržančias supervalstybes draskančius prieštaravimus. Kuriamas žvėriško ir negailestingo moterų ir vaikų naikinimo paveikslas vykstant karams. Knyga SSRS nebuvo išleista, neteikiama platinti.“
Esama duomenų, kad mažu tiražu knyga „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji“ buvo išleista sovietų vadovybei su grifu „tarnybiniam naudojimui“. Kas atliko „tarnybinį“ vertimą, nėra žinoma.
Romanui pasirodyti SSRS atėjo laikas 1989 m. Jo ištraukos sumirgėjo laikraštyje „Literaturnaja gazeta“, paskui leidyklos VEM ir „Progres“ išleido atskiru tomu (kartu su „Gyvulių ūkiu“). Tai, kas Vakarų skaitytojui atrodė perdėta ar tiesiog karikatūra, Rusijoje buvo suprantama kaip tiesioginis sovietų stalinistinės tikrovės perteikimas (o Vokietijoje – kaip nacistinės gyventojų žydų genocido sistemos, „arijų dvasios“ propagandos ir naujosios viešpačių rasės ugdymo atspindys).
Pasirodžius romanui, daugelis skirtingų pažiūrų ir krypčių kritikų ir apžvalgininkų vis tikino, kad Orwellas buvo savotiškas pranašas, kad, nepaisant vienos pačių šlykščiausių ir brandžių totalitarizmo formų – nacistinio režimo Vokietijoje, totalitarinė sistema buvo visiškai išsaugota SSRS, paskui susiformavo daugelyje į sovietų įtakos sferą patekusių Rytų Europos šalių, Kinijoje ir gretimose šalyse – Šiaurės Korėjoje, Šiaurės Vietname. Atsižvelgiant į tai, kad brandžios totalitarizmo formos turėjo ideologinį pagrindą – marksizmo-leninizmo dogmatiką, preparuotą pritaikant diktatorių poreikiams, sociologai ir kritikai Orwellą vadino ne tik antikomunistu, bet ir antisocialistu.
Iš tikrųjų Orwellas toks nebuvo. Jis toliau laikė save socialistu, nors jo socializmas buvo savotiškas, neatitiko tų kanonų, kuriais rėmėsi bet koks socializmo mokymas – asmeninės nuosavybės ir laisvosios rinkos nebuvimas. Be to, Orwellas matė socialistų partijų, įskaitant vieną iš galingiausių – Didžiosios Britanijos leiboristų partiją, – ydas: lyderių karjerizmą, jų veržimąsi į valdžią, biurokratizmą, graužiantį šias partijas iš vidaus, tam tikrą korumpuotumą. Socialisto etiketė, kurios Orwellas neatsisakė iki savo dienų galo, buvo tik savotiška tradicija, labiau artinanti jį prie konservatorių nei prie leiboristų. Ne veltui jis pats keletą kartų „apsiriko“, vadindamas save toriu, kaip vadinti konservatorių pirmtakai. „Knygos veiksmo vieta, – 1949 m. birželio 16 d. rašė Orwellas, – pasirinkta turint tikslą pabrėžti, kad anglosaksų rasės iš prigimties geresnės nei visokios kitos ir kad totalitarizmas, jei su juo nekovojama, gali įsigalėti visur… Mano naujausias romanas NĖRA ataka prieš socializmą ar Didžiosios Britanijos leiboristų partiją… bet [yra] demonstravimas tos būklės, į kurią gali įstumti centralizuota ekonomika ir kuri jau iš dalies buvo sukurta, įsigalėjus komunizmui ir fašizmui.“
Per kratas aptiktos Orwello knygos buvo konfiskuojamos, o kad taptų „daiktiniais įrodymais“ teisiant disidentus, siunčiamos ekspertizei.
Maždaug toks buvo ir Sonios Brownell pateiktas Orwello pažiūrų apibūdinimas. Atsakymas į klausimą, ar jis buvo revoliucionierius, nors stengėsi išsaugoti tam tikrus praeities elementus. „Jis buvo konservatyvus sukilėlis… Jis norėjo pakeisti tikrovę, bet manė, kad ne bet koks pakeitimas yra į gera.“
Po romano pasirodymo ir ypač netrukus rašytojui mirus, pačios įvairiausios partijos ir socialinės grupės, pradedant tomis, kurios oponavo komunistams iš kairės (tarp jų buvo Trockio IV Internacionalo šalininkai) ir baigiant visokiausiomis dešiniosiomis – konservatoriais – Didžiojoje Britanijoje, dešiniausia dalimi respublikonų – JAV, antikomunistais visame pasaulyje, – reiškė tvirtą įsitikinimą, kad jei Orwellas būtų gyvas, būtinai stotų į jų gretas. Tačiau tai niekaip nebūtų galėję nutikti. Dėl originalaus mąstymo, nepriklausomo charakterio, atmetantis bet kokias partijų programose, manifestuose, doktrinose ir šūkiuose neišvengiamas dogmas, Orwellas netiko nė vienai politinei organizacijai.
Tačiau „Gyvulių ūkyje“ ir ypač romane „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji“ vartojami pasakymai tapo sparnuotais, tikrais kasdienės kalbos grynuoliais. Juos vartoja visi, nesvarbu, kokio būtų išsimokslinimo, kokių pažiūrų, kokios materialinės padėties ir politinių pažiūrų. Tai tarsi melodijos, kurios ima gyventi savą gyvenimą, įgyja begalę prasminių variacijų. Jie vartojami daugybėje kontekstų, darosi milijonų žmonių, dažnai net negirdėjusių apie George’ą Orwellą, pažįstamais ir vartojamais terminais.
Orwellas romane, kaip ir alegorinėje apysakoje, įspėjo apie totalitarizmo pavojų. Kartu jis matė realiai besiformuojančias totalitarines sistemas Europoje ir Azijoje ir neatmetė galimybės, kad tokių gali atsirasti ir tradiciškai demokratinėse šalyse. Juk niekas negalėjo numanyti, kad Vokietijoje su pusę amžiaus besiformavusiomis parlamentinėmis institucijomis į valdžią gali ateiti nuožmūs veikėjai ir išgamos, kurie paskelbs, kad vokiečiai yra viešpačių rasė, o žydai ir čigonai turi būti išnaikinti, ir kurie savo tikslu numatys nacistinės „naujosios tvarkos“ įvedimą bent jau Europos žemyne. Taigi rašytojo įspėjimas buvo visai vietoje. Jis nerimaudamas stebėjo staigų valstybės mechanizmų sustiprinimą Jungtinėse Valstijose, po karo tapusiose dominuojančia galia pasaulyje. Neatsitiktinai romane pavaizduota totalitarinė valstybė, įskaitant Ameriką, o jos valiuta – doleris.
2012 m. pasirodė vertingas laikraščio „New York Times“ apžvalgininko Davido Ungerio veikalas „Ypatingosios padėties valstybė“, kuriame lyginami dabartiniai valstybės mechanizmai JAV su aprašytaisiais Orwello romane. Autorius, suprantama, nemano, kad Jungtinės Valstijos jau priartėjo prie Orwello modelio, bet pateikia nemalonų nuolatinio specialiųjų tarnybų aparato didėjimą. O šis aparatas „palaiko nuolatinę ypatingosios padėties būseną Amerikoje. Tos įstaigos „atkakliai ieško“ priešų, kad pateisintų savo didžiulius biudžetus, kartu silpnindamos konstitucines garantijas. Priešai pasikeitė, o įstaigos ir politika – ne.“
