Gegužė – ne tik permainingų orų, pavasarinių žiedų sprogimo, bet ir paraiškų rengimo metas. O ar žinote, kas išlaiko menus šiandien? – klausiu studentų.
Padėsiu:
Nacionaliniu lygmeniu – tiesiogiai Finansų ministerija;
Valstybiniu lygmeniu – tiesiogiai Kultūros ministerija;
Bendruomeniniu lygmeniu – Lietuvos kultūros taryba ir panašios „rankos atstumo“ įstaigos konkursų pagrindu.
Taip Marijos žemėje tarsi ir veikia „rankos atstumo“ principas, kai vyriausybės neva nesikiša (tiesiogiai) į menų rėmimą. Principą taip pavadino britų mokslininkai, jie tą principą ir taiko, vyriausybės valią patikėdami ekspertų taryboms.
Beje, kodėl čia staiga apie tą Mariją? Prancūzijoje viduramžiais dažnai būdavo naudojamos virvelėmis valdomos marionetės, vaizduojant Biblijos įvykius, o Mergelė Marija yra populiarus lėlių personažas. Prancūziškai marionetė reiškia „mažoji Marija“, o tiksliau – Marytė. Istorikas Liudas Jovaiša sako, kad „Katalikų bažnyčios kontrreforma pabrėžė kitokius dalykus nei protestantai. Todėl Bažnyčia aukštino Mariją kaip dorybių simbolį. XVIII a. – katalikybės aukso amžius. Ar tik nebūsime grįžę į tuos laikus?
Lietuvos krikštu panteistinė lietuvių religija buvo pakeista krikščionybe. Kuo ji siejasi su menais? Na, galbūt tuo, kad dažnas menų fundatorius būdavo kulto tarnas, tačiau ne mažiau svarbus buvo ir kilmingųjų vaidmuo – pvz., dar 16 amžiuje atvykusi Bona Sforza su savo valakų reforma. Pasak istoriko Manvydo Vitkūno, puikiai išsilavinusi Bona iš Italijos atsivežė ne tik įspūdingą kraitį, bet ir novatoriškų idėjų. Karalienė rūpinosi miestų plėtra, siuntė gabius bajoraičius mokytis į užsienį. Paskui Boną iš Italijos į Lietuvą atvyko gabių italų architektų ir menininkų, paskatinusių mūsų krašte Renesanso procesus. Įdomus faktas – Bona fundavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto antkapį Vilniaus katedroje, rūpinosi Valdovų rūmų rekonstravimu.
Diskutuotina tik tai, ar Marijos Žemėje finansuojant menus galiojo „ištiestos rankos ilgis“ ir tada – XVI a.? Ar tai buvo viso labo „politikų piršto ilgis“, kaip kad lėlių teatre? Kaip mes visi žinome, marionetė yra lėlė, kontroliuojama iš viršaus naudojant virveles. Marionetės lėlininkas vadinamas marionetininku. Virvelių rišimo metodai skiriasi priklausomai nuo teatro pobūdžio ar tikslo.
Kaip viešosios politikos principas, britų importuotas Lietuvon „rankos atstumo“ principas paprastai taikomas menų paramai?
Kreipdamiesi dėl paramos, esame veikiami labai riboto rėmėjų skaičiaus, ir tolydžio visi susiduriame su įvairiais „virvelių“ trumpinimais. Dar blogiau, kai pasklidus įvairiems gandams apie optimizaciją, matome ketinimus eilinį kartą sužaisti Krylovo pasakėčią. „Štai kartą Gulbė, Lydeka, Vėžys/Vežimą kaupiną sumanė pavėžėti,/ Ir greit jie įsikinkė visi trys!/ Iš kailio nerias, o vežimas stovi vietoj!“
Vis dėlto „rankos ilgio“ principas nėra vienintelis galimas viešosios paramos menui būdas. Įvairiais laikotarpiais ir įvairiose kultūrose valstybė atlieka keturis alternatyvius vaidmenis: pagalbininko, globėjo, architekto ir inžinieriaus. Šio principo veikimo aspektai Lietuvoje per paskaitas aptariami ir tarp mano studentų, įskaitant menininko statusą, organizacijos statusą ir ekonominį vaidmenį. Taip pat atsižvelgiama į Vakarų visuomenių vaidmenį. Tik studentų galvose kažkodėl vizualizuojasi tokie vaizdai – blogieji Rytai ir gerieji Vakarai.
Atlikau tyrimą ir pakviečiau 30 studentų atsakyti į 10 klausimų apie paramą menams ir jos sistemą mūsų šalyje. Tyrime dalyvavo trys skirtingos auditorijos: būsimi menininkai, būsimi meno vadybininkai ir būsimi kultūros įstaigų vadovai bei politikai.
Pakomentuosiu tris klausimus, į kuriuos atsakė studentai:
1. Kas turėtų išlaikyti menus?
2. Ar kiekvienoje šalyje turi būti kultūros ministerija?
3. Ką žinote apie kultūros politiką sovietmečiu?
Studentų atsakymai parodė, kad jaunoji karta ne tik nesigaudo Vakarų šalių menų rėmimo mechanizmuose, bet nelabai težino ir apie „rankos atstumo“ principą, o jų supratimas apie totalitarinius režimus dar labiau miglotas. Tai paskatino mane pasidomėti, kuri referentinė grupė yra išklausiusi kursą apie kultūros politiką kaip privalomą dalyką. Jis menininkams galėtų padėti siekti tinkamos paramos ir užtikrintų didesnį jų teisių įtvirtinimą.
Studentai atsakė žiną, kad kai kurios šalys ugdo kultūrą be kultūros ministerijų. Jei sukursime tvirtą teisinį pagrindą, mums nereikės jokių bet kokio ilgio politinių „virvelių“, sako jie. Atsakydami jie taip pat pabrėžė paramos menams „stabilumą“ sovietmečiu. Kalbant apie sovietinius laikus, daugelis studentų paminėjo propagandą, komunistų partiją ir cenzūrą. Tačiau, priklausomai nuo specializacijos, jų žinios skyrėsi. Kodėl menai skursta dabar, o gyveno gerai tada?
Kultūros politiką išklausiusieji studentai teigė, kad daugiau dėmesio turėtų būti skiriama rėmimui ir filantropijai. Norint puoselėti kultūrą, reikia tobulinti įstatymus. Be to, turėtume investuoti į meninį ugdymą. Savo atsiliepimuose būsimi menininkai pabrėžė meninę laisvę.
Tad po savo tyrimo galiu daryti kai kurias studentų įkvėptas išvadas:
1) Šiuo metu „rankos atstumo“ principas yra gana smarkiai imituojamas remiant meną, o iš tikrųjų Lietuvoje taip yra dėl riboto rėmėjų skaičiaus;
2) Kad būtų galima taikyti šį principą, politiniu lygmeniu reikia diegti visiškai naują požiūrį, ypač priimant rėmimo ir alternatyvios paramos įstatymus;
3) Pernelyg mažai iniciatyvų remiant menus kyla iš „apačios“;
4) Studentai menininkai turėtų turėti privalomą kultūros politikos kursą, kas padėtų jiems geriau „pažinti savo teises“;
5) Neretai skausmingos praeities vertinimas neturėtų būti ignoruojamas dėstant meno istoriją (nes tenkinamasi požiūriu, kad tada buvo blogai, o dabar – gerai, nors tiesa slypi kažkur anapus);
6) tokiu būdu studijuojant įvairių šalių patirtis „rankos atstumo“ principas galbūt bus geriau suprantamas, ir menininkams bus suteikta daugiau žinių apie savo galimybes?
Bet kas mums tos virvelės ir tie atstumai, kai „Gulbė tiesia aukštumon sparnus, Vėžys kažin kur atbulas ropoja, O Lydeka į upę traukia atkakliai“?
Socialinių mokslų daktarės Irenos Alperytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
