Universitetų etikos komitetai svarsto, kaip atpažinti „ChatGPT“ įrankį pasitelkus rašomus studentų darbus. Mokslo, verslo ir politikos atstovai skelbia viešą susirūpinimą ir ragina kuriam laikui stabdyti dirbtinio intelekto vystymą. Ukrainos skaitmeninės transformacijos ministras Mychailo Fedorovas dar vasarį teigė, kad autonominiai ginklai yra neišvengiami ir Ukrainos kariuomenė turėtų juos panaudoti karo lauke per artėjantį pusmetį.
Toks pastarųjų mėnesių kontekstas kuria įspūdį, kad diskusijos dėl dirbtinio intelekto ir jo vaidmens skirtingose srityse perėjo į naują lygmenį, itin orientuotą į klausimus – o kas toliau. „ChatGPT“ prieinamumas kasdienybėje parodė, kad dirbtinis intelektas nebėra tik mokslinių tyrimų ar ilgalaikių politinių strategijų tema. Tačiau kartu jis tik paaštrino kalbas apie grėsmingus scenarijus ir tarpusavio konkurenciją, persmelktą skubos ir nerimo nuotaikų.
Plėtoti negalima stabdyti
„ChatGPT“ jau spėjo sulaukti įvairių vertinimų ir epitetų. Nuo didžiausio šio amžiaus technologinio proveržio, prilyginto interneto atsiradimui, iki mums dar nesuvokiamos transformacijos, atnešiančios negrįžtamus pokyčius socialiniams, politiniams ir net saugumo procesams. Nepaisant skirtingų svarstymų, reakcija į „ChatGPT“ ir diskusija apie tolesnį dirbtinio intelekto vystymą pasirodė apimanti nebūtinai lengvai suderinamas temas.
Iš vienos pusės kalbama apie egzistencines rizikas dėl žmonijos ir jos išlikimo, iš kitos – norą konkuruoti ir dalyvauti varžybose dėl dirbtinio intelekto. Susirūpinimo atveju argumentuojama, kad tobulėjantis dirbtinio intelekto pritaikymas ir vis savarankiškesnis veikimas sumažins žmonių kontrolę ir taip gali destabilizuoti mums įprastus procesus. Tuo metu konkuravimas siejamas su paties dirbtinio intelekto transformacine nauda, prie kurios siekiama prisitaikyti ir susikurti pranašumą prieš kitus.
Vienas įdomiausių ir plačiai nuskambėjusių tokios diskusijos pavyzdžių – nevyriausybinio Future of Life instituto viešas kreipimasis, kurį pasirašė gausybė mokslininkų, intelektualų ir verslininkų, įskaitant knygos „Sapiens“ autorių ir profesorių Yuvalį Noah Hararį, Teslą ir „SpaceX“ įkūrėją Eloną Muską ir „Apple“ bendraįkūrėjį Steveʼą Wozniaką. Kreipimesi raginama bent pusmečiui stabdyti su dirbtiniu intelektu susijusius tyrimus ir bandymus. Vienas svarbiausių tokio pasiūlymo argumentų – nebekontroliuojamos varžybos dėl dar galingesnio dirbtinio intelekto pritaikymo prives prie to, kad net jo kūrėjai nesugebės suprasti, nuspėti ir patikimai valdyti priimamų sprendimų. Todėl, pasak pasirašančiųjų, svarbu sustabdyti pačias varžybas ir sutarti dėl dirbtinio intelekto kontrolės prieš pasiekiant dar vieną svarbesnį proveržį.
Pavyzdžiui, savo naujausiame interviu britų žiniasklaidai profesorius Yuvalis Noah Hararis teigė, kad dirbtinis intelektas kelia rimtą grėsmę demokratijoms ir iš esmės keičia sprendimų priėmimo procesą galimai paveikdamas viešąją erdvę. Savo ruožtu Elonas Muskas dar kartą išreiškė susirūpinimą, kad dirbtinis intelektas gali privesti prie „civilizacinio sunaikinimo“, tačiau nepaisydamas to paskelbė kursiantis „TruthGPT“ įrankį kaip konkurencinį (ir, pasak jo, teisingesnį) atsaką į „ChatGPT“.
Taigi galime matyti, kaip susikerta minėtos egzistencinės baimės ir varžybų ambicijos – kažkur tarp nuoširdaus nerimo žmonijos likimu iki kontrolės įgyvendinimo ar savų interesų palaikymo.
Varžybos tampa ir politiniu tikslu
Minėtos tendencijos nėra tik šviežia reakcija į „ChatGPT“, bet jau kurį laiką ir aktyviai besiformuojančių politinių diskusijų dalis. Pavyzdžiui, akademiniai tyrimai, analizuojantys skirtingas nacionalines dirbtinio intelekto strategijas, parodė, kad pranašumas prieš kitus yra vienas svarbiausių keliamų politikos tikslų. Dažniausiai jis įvardijamas akcentuojant ekonominį augimą, pramonės plėtrą, produktyvumą ar konkurencingumą kaip pagrindinę siekiamybę. Kitaip tariant, analizėse atskleidžiama, kad strateginiuose dokumentuose beveik nesvarstomi galimi dirbtinio intelekto trūkumai arba pristatomi kaip galimos rizikos, nusileidžiančios būsimai naudai ir dirbtinio intelekto neišvengiamumui.
Varžybos kaip konkurencinė kova akcentuojama ir saugumo diskurse. Pavyzdžiui, praėjusiais metais pasirodžiusioje JAV nacionalinėje saugumo strategijoje. Joje teigiama, kad virsmo technologijos, tarp jų ir dirbtinis intelektas, transformuoja saugumą ir kuria naujas grėsmes JAV ir partneriams.
Ateities kariuomenės atveju dirbtinio intelekto pritaikymas įvardijamas kaip auganti galia, ginklavimosi varžybos ar būsimas autonomizuotų ginklų platinimas.
Todėl keliamas tikslas neleisti strateginiams varžovams perimti su technologijomis susijusios informacijos, duomenų ir taip išnaudoti nesaugumui didinti. Būtent JAV žvalgybos paskelbtoje grėsmių ataskaitoje jautrių duomenų rinkimas ir neteisėtas technologijų panaudojimas įvardijami kaip keliantys grėsmę JAV interesams ir šalies gyventojams. Kitaip tariant, pripažįstama, kad virsmo technologijos yra saugumo klausimas ir jų kuriamas tikras ar tariamas pranašumas reikalauja tokį nesaugumą sprendžiančio atsako.
Visgi šiame varžybų reflektavimo ir strategavimo kontekste kyla svarbus klausimas – o kas su kuo varžosi ir kaip tos varžybos, jų sėkmė ar pralaimėjimas bus įvardijami? Netgi ir „ChatGPT“ atveju kam ir kokius (politinius) pranašumus be šį įrankį vystančio „OpenAI“ įmonės ir susijusių korporacijų jis sukuria?
Nebūtinai naujas Šaltasis karas
Ateities kariuomenės atveju dirbtinio intelekto pritaikymas įvardijamas kaip auganti galia, ginklavimosi varžybos ar būsimas autonomizuotų ginklų platinimas. Ginklavimosi varžybų lyg Šaltojo karo laikais retorika taip pat sukuria įspūdį, kad su dirbtiniu intelektu susijusi galia yra išmatuojama ir taip galima pasakyti, kas ir kokiu būdu jos turės daugiau. Tačiau tokiu atveju neįvertinama, kad dirbtinis intelektas gali būti dvejopos – tiek komercinės, tiek karinės – paskirties, kur skirtis nebūtinai aiški. Žmogaus ar autonominės mašinos sprendimo priėmimas karo lauke, gaunamos informacijos patikimumas, tikrų ar sugeneruotų vaizdų ar vaizdo įrašų (deep fakes) yra tik keletas pavyzdžių, peržengiančių ginkluotės pažangumo ribas.
Pavyzdžiui, Ukrainos karo lauke panaudoti ne tik Lietuvoje jau žinomi „Bayraktar“ dronai ar skirtingi dronai kamikadzės, bet daugiausia – įvairūs pritaikyti komerciniai modeliai. Ukrainos karo laukas jau vadinamas technologine laboratorija, kur testuojami veido atpažinimo, komercinių palydovų, didžiųjų duomenų valdymo, ryšio ar kiti su virsmo technologijomis, dažnu atveju pirmiausiai su komercine paskirtimi sprendimai.
Todėl Šaltojo karo analogija tarp dirbtinio intelekto, jo vaidmens karo transformacijai ir XX a. technologinių pokyčių neatrodo tiksli. Visų pirma, ji suponuoja didžiųjų tarptautinės politikos veikėjų (pirmiausia JAV ir Kinijos) tarpusavio varžybas kaip nulinės sumos žaidimą, kur viena pusė laimi, o kita – pralaimi. Tokia diskusija atrodo persmelkta nerimo ir skubos, ypač bijant, kad autonominiai ginklai ar susijusios sistemos pirmiausia taps didžiųjų ir turtingų valstybių įrankiais. Tokiu atveju neįvertinama, kokį vaidmenį turi ar turės tarptautinės institucijos arba šiuo metu dirbtinį intelektą vystančios didžiosios technologijų korporacijos. Būtent „ChatGPT“ yra geras tokios įtakos pavyzdys.
Varžybų retorika ir Šaltojo karo analogijos neįvertina dirbtinio intelekto pritaikymo kompleksiškumo ir taip supaprastina jį iki mums jau žinomo ir atpažįstamo technologijų bei jų vaidmens supratimo. Visgi norint sugretinti ar palyginti, verta klausti: ar autonominės karinės sistemos sukurs atgrasymą kaip branduolinių ginklų atveju? Ar minimos demokratijų ir autokratijų konkurencinės kovos yra nauja kapitalizmo ir komunizmo varžybų forma? Ar ir šiuo atveju lauks istorijos pabaiga?
Ir vis dėlto skirtingos diskusijos apie varžybas dėl dirbtinio intelekto šiame etape atrodo ne tiek apie technologiją, kiek mūsų santykį su augančiu nerimu ir skuba surasti atsakymus, kaip suvaldyti ateities nežinomybę. Ar, kaip siūloma, įmanoma bent laikinai stabdyti dirbtinio intelekto vystymą ir kaip tai iš esmės pakeistų ligšiolinius procesus? Ar galimi bendri tarptautiniai principai dėl atsakingo dirbtinio intelekto, peržengiantys varžybų azartą? Paklausiau „ChatGPT“ – atsakė, kad taip, bet reikės plataus bendradarbiavimo ir dialogo tarp skirtingų visuomenių grupių ir nuolatinės tokių principų evoliucijos.
