Bankų solidarumo mokestis tarsi įkūnijo mūsų nemeilę bankams. Ji stiprėja. Nors atrodytų, kad ir meilei yra pakankamai priežasčių. Bankai priartina mus prie pinigų, palengvina atsiskaitymus, apdraudžia nuo valiutų svyravimų ir kitų ateities rizikų, jie leidžia mums statyti namus, pirkti automobilius ir kitus daiktus, kai dar neuždirbome jiems pajamų. Bet viso to bankai negali daryti neribotai ir neatlygintinai. O mums taip to norėtųsi.
Tarsi ir suprantame protu, kad geri pinigai yra tie, kurie yra riboti. O bankai, kaip pinigų ūkio tvarkytojai, privalo pagal savo funkciją tą ribotumą saugoti ir įgyvendinti. Iš čia kyla mūsų įtampa.
Ji yra didesnė, negu bet kokios kitos gėrybės atžvilgiu. Juk pinigai yra universali mainų priemonė, vadinasi, pinigus tvarkanti įstaiga yra vartai prie visų medžiaginių gėrybių.
Kai ateiname į ledainę, pasisveikiname su šeimininku ir esame kupini gerų jausmų – jo dėka galime skanauti vasarą ypatingus ledus jaukioje, akiai gražioje aplinkoje. Ledams labai išbrangus, arba praradus įprastą skonį, mes renkamės kitą ledainę arba suvis atsisakome šio skanėsto. Gyvenimas be ledų nesustoja. Jei mėgstamos kavinės kava pasidaro per brangi, arba padavėjas nerangus ir šiurkštus, randame kitą kavinę arba nustojame gerti kavą. Gyvenimas be kavos nesustoja.
Su bankais yra visiškai kitaip. Būdami universalūs vartai prie bet kokios gėrybės, jie gali sukelti mums stipriausią įmanomą įtampą. Ir nesvarbu, kad palūkanas pakėlė ne patys komerciniai bankai, o toli nuo Lietuvos esantis Europos Centrinis Bankas (ECB). Nesvarbu, kad bankų reiklumą, griežtumą ir lėtumą, didele dalimi lemia ne jų pačių, o iš viršaus, priežiūrą vykdančio ECB nuleistos taisyklės. Nesvarbu ir tai, kad konkurenciją, kuri skatintų pigesnes paslaugas, riboja licencijas išduodantis Lietuvos bankas. Mūsų akys mato ką kita: komerciniai bankai, kurių klientais esame, tai jie riboja mums priėjimą prie visų medžiaginių gėrybių, pabrangina jas. Tad ir rizika supykti ant banko yra žymiai didesnė, negu ant sušilusius ledus ar atvėsusią kavą patiekusio padavėjo.
Tai suprasdami, galime kelti savo sąmoningumą, žinoma, jeigu to norime. Galime suprasti, kad bankai atveria mums prieigą prie pinigų, nors ir ne absoliučią.
Juk čia kaip ta stiklinė, kurią žmogus mato pusiau tuščią arba pusiau pilną. Bankų dėka galime vartoti gėrybes, kurioms dar neužsidirbome, galime jomis keistis, taupyti ir investuoti, apsisaugoti nuo įvairių ateities rizikų. Bet viso to bankai negali daryti neribotai ir neatlygintinai. O mums to norėtųsi, kaip vaikui karštą vasaros dieną norisi nesibaigiančių ledų, o rudeniop einančiam žmogui – kad jo dienos netrumpėtų.
Štai, kur slypi mūsų susitaikinimo paslaptis. Nesakau, kad privalome karštai bankus pamilti, bet įveikti nemeilę yra pagirtinas pažengusio žmogaus požymis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
