Seniai nebuvo tokio atvejo, jog sušaukta neeilinė Seimo sesija būtų kėlusi tokį susidomėjimą. Sunku prisiminti ir kada tiek žmonių stebėjo tiesioginę transliaciją iš Seimo. Įtampa buvo neįtikėtina. Regis, tą dieną jau neliko nei karo Ukrainoje, nei kitų problemų.
O jeigu paklaustume, kodėl tiek susidomėjimo ir pabandytume nuoširdžiai atsakyti. Kuo šis neeilinės Seimo sesijos posėdis galėjo būti svarbus mūsų visų gyvenimams ir politinei sistemai? Seimas ėmėsi keisti Konstituciją, įvesti cenzūrą, didinti mokesčius ar turėjome naujos valdančiosios daugumos formavimą? Ne, nieko panašaus.
Aiškinomės, kada ir kas kam skambino, kas su kuo pietavo ar vakarieniavo. Buvo pateikinėjami strimgalviais sugalvoti įstatymų projektai, paskaičius kurių aiškinamuosius raštus, belieka tik stvertis už galvos. Pavyzdžiui, viename aiškinamajame įstatymo projekto rašte, kur rengėjai privalo aprašyti tam tikrus aspektus, Seimo nariai į klausimą, kiek prireiks lėšų bei kokios prognozės trejiems metams, atsako „įstatymui įgyvendinti lėšų prireiks“. Nors apsiverk.
O prie punkto apie projektų rengimo metu gautus specialistų vertinimus ir išvadas nurodo, kad „įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimų ir išvadų nereikės“. Ir nevalingai galvoje suskamba „ar jūs čia rimtai?“. Todėl nenuostabu, jog ir teisininkų išvadose figūruoja teiginiai, kaip „objektyviai neįgyvendinama“ bei prašoma taisyti projektą vadovaujantis teisės aktų projektų rengimo rekomendacijomis. Taigi, kaip atrodo politikų neišprusimas, tikrai galėjome pamatyti. Bet gi matėme visai ne tai, ar ne?
Galiausiai, pastebėkime, jog niekas jau beveik nekelia versijų, kuriose galimas informacijos nutekinimas būtų įvykęs ne per pagrindines politikos figūras. Kodėl? Nekošerna, taip sakant. Nors taip ir lieka visiškai nesuprantama generalinės prokurorės iniciatyva apsilankyti pas Seimo pirmininkę, kas, beje, ir sudarė prielaidas užvirti visai košei vėliau. O dar labiau nesuprantama, kad generalinė prokurorė pati laido užuominas, jog nutekinimas buvo, tik prokuratūra nemato reikalo tai tirti. Bet kraujo labiau reikia Seime, o ne už jo ribų.
Ir viso gana nuobodžiu virtusio spektaklio apogėjumi tapo konservatorių partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio interviu. Antplūdis buvo ne tik žurnalistų, bet ir Seimo narių. Vertėjo piktintis politikui dėl keliamų klausimų? Tikrai ne. Klaidų pridaryta tiek, kad kiek bekalbėtum, jog oponentai pučia muilo burbulą, turi pripažinti, kad vanduo ir muilas tiems burbulams yra tiesiai iš jūsų pačių rankų paduotas.
Bet šios dramos, kuri dar tikrai tęsis, kontekste, regis, jau net ir galimos aukos, Ukrainos kova liko antrame plane. Kelti klausimą apie artėjančios pavasario Seimo sesijos planus turbūt jau juokinga būtų. O tai yra tikrai ne mažiau reikšmingi dalykai. Ir norėtųsi ne mažesnio politikų entuziazmo sprendžiant rimčiausias Lietuvos problemas. Bet visam tam reikia nebūti tomis aklomis vištomis, belaukiančiomis atsitiktinio grūdo skandalo pavidalu. Tam reikia politinės brandos ir išminties.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
