Europos Komisija (EK) ir įvairios tarptautinės organizacijos jau daugelį metų akcentuoja, kad Lietuvos valstybės biudžeto pajamos per mažos, dėl to nepavyksta užtikrinti tinkamos viešųjų paslaugų apimties ir kokybės, o mokesčių surenkama nepakankamai. Pastarąjį veiksnį lemia netolygus ir neprogresyvus apmokestinimas, mokestinių lengvatų gausa bei šešėlis.
Jau daugelį metų Lietuvos politikai (-ės) atsako, kad problemos žinomos, o siūlymai rengiami ar parengti, tik jiems įgyvendinti „metas nepalankus“. Vis tik apie poreikį didinti valstybės biudžetą politikai (-ės) kalba retai, aptakiai arba atsietai nuo mokesčių sistemos problemų, o spręsdami (-os) jas apsiriboja smulkmenomis arba pavienėmis ir dažnai į konkrečių interesų tenkinimą nukreiptomis iniciatyvomis. Kodėl taip yra?
Lietuvos politikoje valstybės biudžeto dydis ir mokesčių sistema – tarsi nesusisiekiantys indai. Politikai (-ės), kalbėdami (-os) apie didesnę viešųjų paslaugų apimtį ir kokybę (pavyzdžiui, geresnes socialines paslaugas, valstybės tarnybos pertvarką ar didesnį švietimo finansavimą), retai pamini joms padengti reikalingo didesnio biudžeto poreikį. Paprastai politikai (-ės) apie šaltinius, iš kurių biudžeto pajamas būtų galima didinti, kalba miglotai ir nekonkrečiai.
Pavyzdžiui, premjerės patarėjas, radijo laidoje paklaustas, iš kur planuojamai valstybės tarnybos pertvarkai bus gauta lėšų, atsakė paprastai ir savaime suprantamai – teks didinti biudžetą. Dar užsimenama apie šešėlio ir mokesčių lengvatų mažinimą, turto ir taršos mokesčių įvedimą. Kai politikai (-ės) kalba apie mokesčių sistemos pertvarką, retai akcentuoja, kad pertvarkos tikslas – didinti biudžeto pajamų ar viešųjų paslaugų finansavimą. Paprastai įvardijami kitokie tikslai: mažinti mokestinę naštą smulkiajam verslui ar darbuotojams, didinti konkurencingumą, mažinti taršą, atkurti mokestinius praradimus dėl naujai įvestų lengvatų ir pan.
Žvelgiant sistemiškai, valstybės teikiamos viešosios paslaugos, valstybės biudžeto dydis ir mokesčių surinkimas susiję. Į šį susietumą galima žiūrėti dvejopai: politiškai ir techniškai. Žvelgiant politiškai, visuomenė siekia „susitarti“, kokių ir kiek viešųjų paslaugų jai reikia, pagal tai įvertinti reikalingą valstybės biudžeto dydį ir nustatyti, kiek ir kokių mokesčių reikalinga surinkti. Techniškai žvelgiama tada, kai „susitarimas“ jau pasiektas ir įtvirtintas, tad viešųjų paslaugų apimtis derinama prie esamo biudžeto ir apsiribojama tik potruputine esamos sistemos veikimo optimizacija: didinamas viešųjų paslaugų teikimo efektyvumas, gerinamas mokesčių administravimas, truputį perdėliojami mokesčių tarifai ir pan.
Koks požiūris vyrauja Lietuvoje? Dabartinė Vyriausybė savo programoje teigia: „Įsipareigojame vykdyti tvarią ir atsakingą finansų politiką. Iš pradžių sutarsime [kursyvas mano] dėl viešojo sektoriaus įsipareigojimų masto <...>. Įsipareigojimai dėl viešųjų paslaugų ir viešosios pajamos negali judėti priešingomis kryptimis, tad tik įtvirtinę siekiamą modelį ir diskutuodami dėl jo finansavimo tarsimės ir dėl galimų esminių mokestinių pakeitimų.“
Akivaizdu, programoje dabartinė Vyriausybė siekė į viešuosius finansus žvelgti politiškai: rasti platų socialinį-politinį sutarimą dėl viešųjų paslaugų apimties, įvertinti viešųjų finansų poreikį ir atitinkamai pertvarkyti mokesčių sistemą, kad tas poreikis būtų patenkintas.
Politiškai žvelgia ir didžiausia dabartinės valdančiosios koalicijos partnerė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Praėjusių Seimo rinkimų programoje partija teigė: „[t]urime sutarti [kursyvas mano], kad daugiau kokybiškų viešųjų paslaugų yra normalus turtėjančios visuomenės poreikis <...>. Paslaugų kokybei didinti ir prieinamumui užtikrinti reikės ir didesnių išteklių, todėl BVP perskirstymas biudžete turi nuosekliai didėti.“ Programoje partija taip pat įvardijo, kad „Lietuvos mokestinių pajamų santykis su BVP turėtų didėti bent 3–4 procentiniais punktais“, tai užtikrintų „palyginamumą su ES vidurkiu“.
Vis tik šių siekių praktikoje kol kas nesimato. Per dvejus Vyriausybės darbo metus apie rimtesnes pastangas susitarti „dėl viešojo sektoriaus įsipareigojimų masto“ ar diskusijų dėl optimalaus valstybės biudžeto dydžio nebuvo girdėti. Bet iškart imtasi mokesčių sistemos peržiūros, kol kas ji nedavė jokio viešai apčiuopiamo rezultato. Galiausiai Vyriausybei ir valdančiajai koalicijai pagrindinis tapo klausimas, ar palikti pridėtinės vertės (PVM) mokesčio lengvatą maitinimo įstaigoms, ar ne. Nors Vyriausybė ir toliau žada įgyvendinti mokesčių pertvarką, išlieka itin nekonkreti, apeliuodama į ekonominį neapibrėžtumą didinančias aplinkybes: pandemiją, karą ir energetinę krizę. Tai leidžia manyti, kad Vyriausybė į mokesčių pertvarką vis tik žvelgia labiau techniškai ir didesnių galimybių reikšmingai ją keisti nemato.
Per dvejus Vyriausybės darbo metus apie rimtesnes pastangas susitarti „dėl viešojo sektoriaus įsipareigojimų masto“ ar diskusijų dėl optimalaus valstybės biudžeto dydžio nebuvo girdėti.
Panaši situacija buvo ir ankstesnėje Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje. Minėtosios programoje teigta: „Lietuva išgyvena viešųjų finansų identiteto krizę, kuri pasireiškia tuo, kad valstybė finansuoja daug ir įvairių sričių, tačiau biudžeto pajamų surenka ir perskirsto beveik mažiausiai visoje ES <...>.“
Tačiau ši Vyriausybė taip pat jokio esminio pokyčio didindama santykines valstybės biudžeto pajamas ar pertvarkydama mokesčių sistemą nepasiekė. Daugiausia apsiribota techniniais sprendiniais, pavyzdžiui, sujungti socialinio draudimo įmokas ar įvesti progresyvaus gyventojų pajamų mokesčio tarifą, kuris, kaip parodė neseniai atlikta analizė, jokio realaus pajamų apmokestinimo progresyvumo nesukūrė. Kai kurie mokesčiai truputį didinti (individualios veiklos pagal pažymą, įvestas nekilnojamojo turto apmokestinimo progresyvumas), kai kurie mažinti (įvesta papildoma pelno mokesčio lengvata smulkiajam verslui). Vyriausybė taip pat ketino peržiūrėti PVM lengvatas, tačiau nė vienos nebuvo atsisakyta.
Skirtumas tarp dviejų Vyriausybių ketinimų ir realybės rodo: greičiausiai jokių abejonių nėra. Dabartinė viešųjų paslaugų apimtis, biudžeto dydis ir mokesčių sistema jau yra egzistuojančio stipraus „susitarimo“ rezultatas. Politik(i)ų pastangos šį „susitarimą“ atverti „persitarimui“ kol kas nėra veiksmingos.
Ko nori visuomenė ir ką gali politikai?
Moksliniai tyrimai rodo, kad valstybės mokesčių sistemos būklę, biudžeto dydį ir viešųjų paslaugų apimtį lemia ne vien tik ekonominė logika, bet ir socialinių-ekonominių grupių interesai bei organizaciniai pajėgumai. Politikos mokslininkai Pablo Beramendi, Silja Hausermann, Herbert Kitschelt ir Hanspeter Kriesi knygoje „The Politics of Advanced Capitalism“ būtent taip aiškina, kodėl Vakarų Europos šalyse egzistuoja tokia didelė gerovės valstybių įvairovė.
Šie mokslininkai pasiūlė būdą, kaip analizuoti jau minėtus visuomenės „susitarimus“ dėl viešųjų paslaugų apimties, biudžeto dydžio bei mokesčių. Jie išskiria keturias politiškai svarbiausias visuomenės grupes: 1) sociokultūrinius profesionalus (viešojo, nevyriausybinio, švietimo ir kultūros sektorių darbuotojus (-as), 2) verslo ir finansų profesionalus (didesnių įmonių savininkus (-es), aukštos kompetencijos vadovus (-es), vadybininkus (-es), teisininkus (-es), finansininkus (-es), ekspertus (-es) ir pan.), 3) smulkųjį verslą (itin smulkias įmones ir savarankiškai dirbančiuosius (-ąsias)) ir 4) nekvalifikuotus (-as) darbininkus (-es) bei žemų įgūdžių paslaugų sektoriaus darbuotojus (-as).
Šių grupių interesai viešųjų paslaugų, biudžeto dydžio bei mokesčių atžvilgiu skirtingi. Visų pirma, jos turi skirtingų poreikių viešųjų paslaugų apimčiai, tad ir skirtingai mato, koks biudžeto dydis tinkamas ir kokius mokesčius joms priimtina mokėti. Antra, grupės teikia pirmenybę skirtingoms viešųjų paslaugų rūšims. Šios rūšys gali būti dvi: 1) paslaugos, apsaugančios nuo rinkos veikimo, kompensuoja dėl rinkos veikimo patirtus nuostolius, orientuotos į trumpalaikę ekonominę naudą (tokių paslaugų pavyzdžiai yra įvairios socialinės išmokos, subsidijos, kompensacijos, mokesčių išimtys) ir 2) paslaugos, kurios įgalina žmones prisitaikyti prie rinkos veikimo ir yra orientuotos į ilgalaikę investiciją, pavyzdžiui, švietimas, perkvalifikavimas, inovacijos (šios paslaugos dar vadinamos socialinėmis investicijomis).
Sociokultūrinių profesionalų darbas apmokamas iš biudžeto arba iš ne rinkoje gautų pajamų (pavyzdžiui, iš privačių fondų nevyriausybinio sektoriaus atveju), tad jie tradiciškai yra didesnio valstybės biudžeto šalininkai. Kadangi dauguma jų išsilavinę, taip pat siekia aukštojo išsilavinimo savo vaikams, be to, daugelis dirba švietimo, mokslo, viešojo administravimo srityse, ši grupė teikia pirmenybę socialinėms investicijoms.
Verslo ir finansų profesionalai yra mažesnio biudžeto šalininkai, nes tai reiškia mažesnius mokesčius, tad didesnę tiesioginę finansinę grąžą jų įmonėms ir sau. Bet taip pat supranta, kad įmonių sėkmė ir konkurencingumas, ypač tarptautinis, stipriai priklauso nuo valstybės finansuojamo švietimo, mokslo ir inovacijų, tad mažesnėje biudžeto apimtyje jie taip pat teikia pirmenybę socialinėms investicijoms.
Smulkusis verslas mokesčių nemėgsta, tad pirmenybę teikia mažam biudžetui. Be to, jis labiausiai linkęs veikti šešėlyje, tai „nepriklausomiausia“ grupė. Kadangi ji daugiausia veikia mažiau įgūdžiams ir inovacijoms imliuose ekonomikos sektoriuose, be to, mažas įmonių dydis ir dažnai menkas veiklos formalizavimas neleidžia lygiavertiškai konkuruoti su didesniais verslais, smulkusis verslas turi stiprią preferenciją apsaugai nuo rinkos veikimo, ypač per išskirtines veikimo sąlygas įvairių mokestinių ir nemokestinių valstybės suteikiamų lengvatų pavidalu.
Nekvalifikuotų darbinink(i)ų ir paslaugų darbuotojų poreikis apsaugai nuo rinkos socialinio, nedarbo, ligos ir kt. draudimo forma yra didelis, tačiau jų darbo santykiai labiau formalizuoti, todėl pakankamą tokios apsaugos apimtį gali užtikrinti tik didesnis valstybės biudžetas. Jie – didesnio biudžeto ir labiau į vartojimą orientuotų jo išlaidų šalininkai.
Politikai (-ės), teikdami politikos programas per rinkimus, nors ir nori pelnyti visų rinkėjų paramą, paprastai labiau apeliuoja į vienos ar dviejų grupių, turinčių bent dalį bendrų interesų, poreikius. Tačiau politika rinkimais nesibaigia. Būdami (-os) valdžioje ir įgyvendindami (-os) per rinkimus pasižadėtą politiką, politikai (-ės) taip pat turi atsižvelgti į socialinių-ekonominių grupių gebėjimą organizuotai atstovauti savo interesams. Geriau organizuotos ir daugiau resursų turinčios grupės gali pasiekti, kad jų poreikiams būtų teikiama pirmenybė. Jei politikai (-ės) deklaruoja atstovaujantys (-čios) vienoms juos / jas išrinkusioms visuomenės grupėms, tačiau geriau organizuotos yra kitos, gali būti, kad reali politika labiau atlieps pastarųjų, o ne pirmųjų poreikius.
Ko nori Lietuvos visuomenė?
Ar aukščiau pristatytas modelis gali būti pritaikytas Lietuvos visuomenei? Gali, tik reikalingos trys korekcijos. Pirma, Lietuvoje verslo ir finansų profesionalų grupės parama socialinėms investicijoms (viešai finansuojamam švietimui, mokslui ir inovacijoms) turėtų būti mažesnė nei Vakarų Europoje. Tam yra dvi priežastys. Pirma, vietinės įmonės (taip pat tarptautinių įmonių padaliniai Lietuvoje) kuria mažiau inovacijų, tik nedidelė dalis įmonių turi tyrimų ir plėtros padalinius, be to, jų veiklos procesai nereikalauja daug aukštos ir itin aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Antra, ši grupė labiausiai linkusi vaikų švietimo poreikius tenkinti privačiai (privačios mokyklos, studijos užsienyje), tad jos parama didesnėms viešosioms investicijoms į švietimą turėtų būti mažesnė.
Antra korekcija susijusi su smulkiuoju verslu. Lietuvoje šešėlinės ekonomikos dydis – vienas didžiausių ES. Pagal veiklos pobūdį smulkusis verslas ir savarankiškai dirbantieji turi didžiausias galimybes veikti šešėlyje, pavyzdžiui, per atsiskaitymą grynaisiais pinigais, algų mokėjimą vokeliuose, prekių ir paslaugų neapskaitymą, pajamų ir PVM nedeklaravimą ir kt. Be to, kaip parodė nesena istorija su PVM lengvata maitinimo įmonėms, kai šios, jei lengvata būtų panaikinta, grasino trauktis į šešėlį, veikti šešėlyje, daliai tokių įmonių gali būti gana įprasta alternatyva. Tai rodo, kad smulkusis verslas Lietuvoje turėtų būti linkęs ne tik turėti mažesnių viešųjų paslaugų poreikių, bet dalis šio verslo turi ir didesnę galimybę mažiau prisidėti prie jų finansavimo.
Kita vertus, konkurencingumo stiprinimo politika iki šiol labiau buvo orientuota į konkurencingumą pigesne darbo jėga ir mažesniais mokesčiais, o ne konkurencingumą žiniomis, įgūdžiais ir inovacijomis.
Trečia korekcija susijusi su veiksniais, lemiančiais, kokią politiką politikai (-ės) vykdys laimėję (-usios) rinkimus. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvos politinių partijų rinkimų programos mažai skiriasi, o rinkėjų pasirinkimus nedaug lemia jų socialinės ir ekonominės vertybės ir poreikiai. Tad į valdžią patekusių politikų (-ių) vykdomą politiką kur kas labiau nei Vakarų Europoje turėtų lemti visuomenės grupių organizuotumas ir jų gebėjimas daryti įtaką per kadenciją. Tai iš esmės rodo, kad skirtingų vyriausybių politika Lietuvoje paprastai nedaug skiriasi.
Tad kokią politiką vykdo Lietuvos politikai (-ės) ir kokių grupių poreikiai atstovaujami geriausiai? Tai – į verslo ir ekonomikos konkurencingumą orientuota politika, kuri rinkas ir verslą mato kaip svarbiausią ekonominio augimo ir ekonominės gerovės šaltinį. Tokia politika ypač stipriai išryškėjo ieškant būdų išeiti iš 2008–2009 m. krizės, kai tuometė Vyriausybė aiškiai įvardijo, kad stiprinti vietinio verslo konkurencingumą yra pagrindinis prioritetas, siekiant ekonominio atsigavimo, tad dėtos pastangos jį stiprinti ir per mažesnę mokestinę naštą (pavyzdžiui, įvairių mokestinių lengvatų įvedimą), ir per verslui palankesnį reguliavimą (pavyzdžiui, įmonių steigimo lengvinimą, savarankiškai dirbančiųjų reguliavimo supaprastinimą), ir subsidijomis.
Skatinimas užsiimti verslu bei dirbti savarankiškai tapo ir socialinės politikos priemone, manant, kad taip žmonės patys susikurs darbo vietų ir taps mažiau priklausomi nuo valstybės teikiamos socialinės apsaugos.
Viena vertus, tokia politika davė vaisių. Nuo 2010 iki 2020 m. įmonių skaičius išaugo daugiau nei trečdaliu (iki 87 tūkst.), o savarankiškai dirbančiųjų beveik du su puse karto (iki 200 tūkst.). Lietuvos ekonomika po krizės atsigavo sparčiai. Ypač sparčiai – beveik kasmet dviženkle dalimi – augo eksportas. Lietuva, viena iš nedaugelio šalių ES, išsaugojo ekonomikos augimą net ir 2020–2021 pandemijos metais, o 2021 m. pagal BVP vienam gyventojui, pakoreguotą pagal kainų lygį ir išreikštą perkamosios galios standartu, aplenkė Estiją, pasiekė beveik 88 proc. ES vidurkio ir pasivijo Japoniją.
Kita vertus, konkurencingumo stiprinimo politika iki šiol labiau buvo orientuota į konkurencingumą pigesne darbo jėga ir mažesniais mokesčiais, o ne konkurencingumą žiniomis, įgūdžiais ir inovacijomis. Nors pastaraisiais metais vidutinis darbo užmokestis sparčiai augo, šis augimas dažnai suprastas kaip konkurencingumą mažinantis, o vyriausybės darbo užmokesčio augimą bent iš dalies bandė stabdyti, ribodamos viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio augimą. Lygiai taip pat mokesčiai ir iš jų finansuojamos viešosios paslaugos dažnai suprastos kaip trukdys, o ne pagalba konkurencingumui.
Tokioje politikoje socialinių investicijų vaidmuo nedidelis. Pavyzdžiui, siūlymų iš esmės spręsti sisteminę Lietuvos švietimo bėdą – per mažą finansavimą – daug nesigirdi. O ta bėda akivaizdi: Lietuvos viešosios išlaidos (dalis nuo BVP) pradiniam, viduriniam ir aukštajam išsilavinimui yra trečios nuo galo tarp EBPO šalių. Dar daugiau, šios išlaidos nuosekliai mažėjo: nuo 3,6 proc. BVP 2000 m. iki 2,3 proc. 2019 m. Nors kvalifikuotų darbuotojų (talentų) trūkumas sudaro vis didesnes kliūtis inovatyvioms technologinėms įmonėms augti, o Lietuvos švietimo sistema negeba užtikrinti tinkamo skaičiaus ir kokybės, valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos vis labiau kreipia dėmesį nuo švietimo problemų sprendimo prie galimybių pritraukti trūkstamų talentų iš užsienio. O čia, vėlgi, tarp Lietuvos patrauklumą didinančių paskatų, bent jau neseniai svarstytų, – ir mokestinės lengvatos atvykstantiems darbuotojams.
Apibendrinant, dabartinė Lietuvos politika stipriai orientuota į verslo konkurencingumo stiprinimą ir paramą smulkiajam verslui, pagrindiniu konkurencingumo ir paramos šaltiniu matant mažesnius mokesčius, mažesnį valstybės biudžetą ir mažesnę viešųjų paslaugų apimtį. Šia prasme – į apsaugą nuo rinkos veikimo orientuota politika. Mažesni mokesčiai ir mažesnis biudžetas padeda verslams išsaugoti ar net stiprinti gebėjimą konkuruoti žemomis sąnaudomis, sudaro galimybes gauti didesnę finansinę grąžą, taip pat leidžia mažiau našiems verslams išlikti. Kartu tokia politika menkai orientuota į socialines investicijas bei ilgalaikio konkurencingumo žiniomis kūrimą.
Grįžtant prie aukščiau įvardytų visuomenės grupių, dabartinė politika labiausia atitinka verslo ir finansų profesionalų ir smulkiojo verslo interesus, nes šios dvi grupės gauna didžiausią naudą iš įvairių mokestinių, nemokestinių ir finansinių konkurencingumo stiprinimo ir paramos priemonių. Be to, jos labiausiai organizuotos, aktyviausiai savo interesams atstovaujančios ir ginančios, o politikams (-ėms) šių grupių interesai svarbiausi, nepriklausomai nuo Seimo ir Vyriausybės politinės sudėties. Tuo tarpu sociokultūrinių profesionalų ir darbininkų interesams atstovaujama mažiausiai. Priešingai, minėtosios grupės pajamas gauna iš darbo santykių, tad neša didžiausią santykinę mokestinę naštą ir turi mažiausias galimybes ją optimizuoti.
... dabartinė politika labiausia atitinka verslo ir finansų profesionalų ir smulkiojo verslo interesus, nes šios dvi grupės gauna didžiausią naudą iš įvairių mokestinių, nemokestinių ir finansinių konkurencingumo stiprinimo ir paramos priemonių.
Grįžtant į pradžioje keltą klausimą, akivaizdu, kol kas tarptautinių organizacijų siūlomai mokesčių pertvarkai iš politiniame lauke dominuojančių visuomenės grupių nėra didelio palaikymo, o ir neturėtų būti. Nėra ir didelės pasiūlos iš politik(i)ų. Tad daroma išvada, kad dabartinė mokesčių sistemos ir biudžeto būklė – stipraus socialinio-ekonominio „susitarimo“, rodančio tam tikrą socialinių, ekonominių ir politinių interesų ir jėgų balansą, rezultatas.
Net jei partijos ir vyriausybės programose piešia kitokią viziją, šį „susitarimą“ „persitarti“ politiškai itin sudėtinga, o priežasčių jo nekeisti rasti lengva, kad ir teisinantis „per nepalankų metą“. Beje, kitų šalių sėkmingų reformų tyrimai rodo, kad „nepalankus metas“ gali būti ne toks ir nepalankus. Priešingai, krizės ir neapibrėžtumo situacijos dažnai yra palankesnės reformoms įgyvendinti nei „normalūs“ ekonominio augimo laikai. To priežastis – per krizes visuomenės grupės mažiau tikisi, kad viskas ir toliau bus gerai ar kaip buvę, tad linksta toleruoti didesnę riziką, kurią reformos neišvengiamai turi.
Ką gali Lietuvos politikai (-ės)?
Ką daryti politikams (-ėms), kurie / kurios puoselėja didesnių socialinių investicijų, didesnės apimties viešųjų paslaugų, didesnio valstybės biudžeto bei labiau subalansuotos ir teisingesnės mokesčių sistemos viziją?
Visų pirma, tą viziją aiškiai apibrėžti ne tik norimo pasiekti rezultato, bet ir jai įgyvendinti reikalingų resursų prasme. Pastangų suformuoti aiškią raidos viziją Lietuvoje būta. Strategijoje „Lietuva 2030“ siekta sekti šiaurietišku vystymosi modeliu. Bet jis apibrėžtas labiau per norus, o ne galimybes. Vėliau patrauklus atrodė airiškas užsienio investicijomis grįstas modelis. Dabar vėl į akiratį grįžta šiaurietiškas modelis, bent jau taip numato strategija „Lietuva 2050“. Airiškas ir šiaurietiškas modeliai biudžeto dydžio ir viešųjų paslaugų apimties prasmėmis radikaliai priešingi, tačiau abu jie labiau prioritetizuoja socialines investicijas, t. y. žmonių ir verslų įgalinimą veikti rinkos sąlygomis, ir mažiau apsaugą nuo rinkų. Tad Lietuva kol kas nėra net tarp jų.
Antra, bet kokios vizijos patrauklumas nėra savaime suprantamas ir universalus. Jos įgyvendinti be visuomenės grupių paramos neįmanoma. Vizijai verta ieškoti politinio palaikymo tose socialinėse-ekonominėse grupėse, kur siūloma vizija būtų naudinga. Mažai tikėtina, kad smulkusis ir žemomis sąnaudomis konkuruojantis verslas palaikytų didesnes socialines investicijas, nes jos nenaudingos. Kaip ir nepalaikys jam naudingų mokestinių lengvatų naikinimo.
Tai natūralu. Tačiau didesnes socialines investicijas gali palaikyti verslo ir finansų profesionalai iš žinioms ir technologijoms imlių sektorių, jei tik politikai (-ės) aiškiai parodytų jų naudą. Taip pat palaikytų sociokultūriniai profesionalai, jei būtų įgalinti ir užnorinti prisidėti prie didesnės tokių investicijų grąžos. Būtent šiomis dviem socialinėmis-ekonominėmis grupėmis remiasi ir airiškas, ir švediškas modeliai.
Trečia, politikoje turėtų atsirasti daugiau politikos: įtikinėjimo, derybų, mainų, susitarimų ir pan. ne tik tarp politik(i)ų, bet ir tarp politik(i)ų bei visuomenės grupių. Nacionaliniai ar sektoriaus susitarimai Lietuvoje – dar visiškai neišnaudoti paramos politikai formatai. Lietuvoje įvairios interesų ir profesinės organizacijos – profesinės sąjungos, verslo asociacijos, nevyriausybinės organizacijos – dažnai suprantamos kaip trukdys politikams (-ėms) „daryti“ politiką. Tačiau demokratinėse visuomenėse, ypač tokiose, kaip Lietuva, kur konkreti partija į valdžią patenka tik kas antrą ar net kas trečią kadenciją, interesų organizacijos yra efektyviausias būdas išlaikyti politikos tęstinumą ir politinę paramą pasirinktai raidos vizijai dažnos valdžių kaitos sąlygomis.
Dabartinės politikos, kad ir kaip ją vertintume, tęstinumas, beje, taip pat visuomenės grupių mobilizacijos ir organizavimosi rezultatas. Neseni mūšiai dėl PVM lengvatos restoranams išsaugojimo tą gerai pademonstravo.
