Tarp garsiausių rusų dailininko Kuzmos Petrovo-Vodkino darbų yra paveikslas „Raudonojo arklio maudymas“. Jis nutapytas 1912 m. ir dailininkas įkvėpimo jam veikiau sėmėsi iš senųjų ikonų, vaizduojančių šv. Jurgį Nugalėtoją, o ne iš raudonų revoliucinių vėliavų, tačiau jo energija, kaip ir įtampa, sklindanti iš žirgo ir ant jo sėdinčio paauglio figūrų, perduoda kiek kitokią žinią ir prasmę, kurios ir išryškėjo 1917 metais. O nuo šių metų vasario šis paveikslas man apskritai nusidažė raudona spalva – atrodo, kad tai ne tik raudonojo žirgo, bet ir raudonojo žmogaus maudymas.
Šias asociacijas paskatino baltarusių rašytojos, Nobelio premijos laureatės Sviatlanos Aleksijevič ir lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus diskusija apie homo sovieticus, rugsėjo 24 d. vykusi Vilniuje surengtame literatūros festivalyje „Open Books“.
Pačioje pokalbio pradžioje M. Ivaškevičius papasakojo, kaip 1991 metais džiaugėsi SSRS žlugimu ir manė, kad tai visiems laikams, tačiau „tie gyvi numirėliai vėl šoka prie mano namų“. Kreipdamasis į S. Aleksijevič, jis pažymėjo, kad tokių grožinės-dokumentinės prozos kūrinių kaip „Karo veidas moteriškas“, „Cinko berniukai“, „Černobylio malda“, „Laikas iš antrų rankų“ autorės požiūris į sovietinį žmogų persmelktas užuojautos ir humanizmo.
Atsakydama S. Aleksijevič papasakojo savo tėvų, kurie buvo komunistai, istoriją – tėvas jos net paprašė į karstą įdėti partijos bilietą. „Bet aš supratau, kad literatūra turi stengtis suprasti žmogų, jį užjausti ir rodyti kelią, o ne tiesiog pasakyti: homo sovieticus. Kaip galėjau apie savo tėvus pasakyti – homo sovieticus?“ – sakė rašytoja.
Ji priminė, kad jos knygos „Laikas iš antrų rankų“ paantraštei buvo panaudota frazė „Raudonojo žmogaus galas“, tačiau šiandien ji ją pakeistų: „Ne, tai ne galas“.
„Šiandien rašyčiau apie tai, kokia naivi buvau, kai paskutinei savo knygai pasirinkau paantraštę „Raudonojo žmogaus galas“. Ne, tai dar ne galas, tik šiandien Sovietų Sąjunga iš tiesų griūva ir grimzta į istoriją. Mums atrodė, kad tai įvyks be kraujo praliejimo. Ne, kraujo jau daug ir bus dar daugiau“, – kalbėjo festivalio viešnia.
S. Aleksijevič daug keliavo po Rusiją ir kalbėjosi su lageriuose sėdėjusiais žmonėmis, jie vis tiek sakė balsuosiantys už Vladimirą Putiną. Jų nuomone, tvarkos šalyje neatkurs niekas, išskyrus... KGB. „Kartą traukinyje sutikau vyrą, jis pasakė: „Visą gyvenimą praleidome lageryje, o paskui išėjome ir nežinojome, ką daryti, tad ir vėl darėme tai, ką ir anksčiau.“ Visa tai vyksta dabar“, – teigė baltarusių rašytoja.
Čia prisiminiau kito rusakalbio Nobelio premijos laureato, poeto Josifo Brodskio, kurį sovietų valdžia visaip persekiojo, buvo ištrėmusi į Archangelsko sritį, teisė už parazitavimą ir galiausiai išvarė iš šalies, istoriją. Didžiojo poeto sūnus Andrejus Basmanovas, gimęs dar Sankt Peterburge, užaugo ir tapo beviltišku homo sovieticus, kuris ne poezija, o dažniausiai nešvankiais keiksmais vis dar gina SSRS teisę egzistuoti. Negana to, vasario 24 dieną, kai prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą, jis atnaujino savo profilio socialiniame tinkle nuotrauką, įkėlė savo atvaizdą Sovietų Sąjungos vėliavos fone.
S. Aleksijevič daug keliavo po Rusiją ir kalbėjosi su lageriuose sėdėjusiais žmonėmis, jie vis tiek sakė balsuosiantys už Vladimirą Putiną. Jų nuomone, tvarkos šalyje neatkurs niekas, išskyrus... KGB.
Neklausk, kuriame iš mūsų sėdi homo sovieticus
Lygiai prieš metus Vilniuje buvo atidarytas muziejus „Projektas – HOMO SOVIETICUS“. Tada, per atidarymą, su sovietinės laboratorijos forma pateikiamo muziejaus direktore Dovile Lauraitiene kalbėjomės apie tai, ar šis projektas pavyko apskritai ir konkrečiai Lietuvoje.
„Mano nuomone, vis dėlto Lietuvoje projektas „Homo sovieticus“ žlugo, kitaip tariant, pas mus nepavyko sukurti sovietinio mąstymo žmogaus“, – tuomet kalbėjo D. Lauraitienė.
Visgi tąkart priėjome prie išvados, kad kiekvienas žmogus, atsižvelgdamas į savo patirtį, gali pasakyti, kiek jame ir jo aplinkoje išliko homo sovieticus.
Jau daug metų Lietuva smerkia SSRS ir šiuolaikinę Rusiją, kuri tęsia klastingą ir grobuonišką politiką kaimynų atžvilgiu. Lietuvos gyventojų draugiškumas ypač išryškėjo tuomet, kai negailestingas karas pasibeldė į ukrainiečių namus. Lietuvos gyventojai rinko pinigus ir drabužius, priėmė gyventi tiek į savo erdvius namus, tiek ir į palaikius butus.
Tačiau praėjo septyni mėnesiai ir laikas pamažu atskleidžia, kad raudonasis žmogus – tai ne tik svetimšalė, daugiausia rusų, chimera. Raudonasis žmogus kartais švelniai pasibeldžia, o kartais šuoliais pralekia tarp mūsų ant savo raudono eržilo.
Kai tik prasidėjo karas Ukrainoje, sutikau savo kaimyną, jis iš už plačios ką tik sočiai užkandusio vyro šypsenos sumurmėjo: „Na ką, chocholai, laikykitės.“ Dar jam labai patinka žodžiai „čiukčios“, „bulbašai“, „fricai“ ir „amerikosai“, jis dažnai kalba apie „moralinę sveikatą“ ir „tautų draugystę“, o kai būna kiek įkaušęs, pereina prie kilimų ir krištolo, kurių prigrūstas jo butas, aptarimo.
Raudonasis žmogus mumyse prabunda ne tik tada, kai imame žerti šiuos žodžius, bet ir tada, kai galvojame viena, sakome antra ir darome trečia, kai gyvename pagal principą „mano troba iš krašto“ arba „žirafa didelė, jai geriau matyti“, ir dar tada, kai esam tikri, kad dėl visko kalti gėjai ir žydai. Ir kai ukrainiečius vadiname broliais ir įsileidžiame į savo namus, o bėgančius per Lietuvos ir Baltarusijos sieną irakiečius laikome už grotų.
Tačiau praėjo septyni mėnesiai ir laikas pamažu atskleidžia, kad raudonasis žmogus – tai ne tik svetimšalė, daugiausia rusų, chimera. Raudonasis žmogus kartais švelniai pasibeldžia, o kartais šuoliais pralekia tarp mūsų ant savo raudono eržilo.
Kai iš pradžių įsileidžiame ukrainiečius į savo namus, o paskui iškabiname skelbimą: išnuomojamas tik vietos gyventojams. Kai mums atrodo, kad jie per mažai dirba, per gerai gyvena, per plačiai šypsosi ir per garsiai kalba. Taip garsiai, kad autobuso vairuotojas vos ne su keiksmais visam autobusui į mikrofoną rėkia (teko pačiai būti to liudininke): „Ar negalima tyliau?“ O jam atitaria gailestinga senolė iš vietinių: „Vargšai jie, vargšai, gerai, kad gavo nemokamai važinėti, tegul važinėja, tik tegul nesėda. Nes prisėda čia jų, visas vietas užima, ne, tegul važinėja, tik nesėda...“
Kartą teko kalbėtis su viena jauna ukrainiete. Ji pasidarė Lietuvoje madingą šukuoseną ir sako: „Įsivaizduoji, jei tokia grįžčiau į savo namus Donecko srityje, manęs nesuprastų.“ O aš kad puoliau jai pasakoti apie europietišką Lietuvos kelią, apie toleranciją ir panašius dalykus. Ji man ir sako: „Žinai, skamba gerai, bet kai čia, drabužių platinimo punkte, rinkausi striukę ir megztinius, man iš gatvės suriko: „Privažiavo čia!“.“
Ateina sunki visomis prasmėmis žiema ir panašu, kad dar ne tokių dalykų išgirsime, tačiau šį rudenį mums ypač svarbu prisiminti, kokia plona yra riba tarp civilizuoto europiečio, kuriuo vis dar norime tapti, ir tebešuoliuojančio po mūsų langais, o ir mumyse pačiuose, raudonojo žmogaus.
