Trisdešimt vienerių Michailą Romanovą reikėtų vadinti tėvu, vyru, Rusijos armijos kareiviu. Šių metų pavasarį jis, pasak tyrėjų, įsibrovė į vieną gyvenamąjį namą Kyjivo srityje, užmušė šeimininką ir išprievartavo jo žmoną. Visa tai truko kelias valandas. Namo šeimininkų sūnus, kiek žinoma, panašaus amžiaus kaip Romanovo vaikas, verkė gretimame kambaryje.
Gegužės pabaigoje Ukraina prievartautoją Romanovą už akių patraukė baudžiamojon atsakomybėn. Tai pirmas tokio pobūdžio kaltinimas, nes Rusijos žvėriškumai dar tik pradedami tirti. Į Ukrainą įsiveržę rusų kareiviai padarė daugybę seksualinių nusikaltimų, sistemingai prievartavo Ukrainos civilius, nepaisydami amžiaus nei lyties.
Nepriklausomi stebėtojai ir tyrėjai pasakojo tapę liudininkais tokių nusikaltimų pasekmių, kokių nebuvo matę net per Bosnijos ir Ruandos karus. Rusų kareiviai aukas dažniausiai prievartavo viešai – gatvėje ar bendruomenėje, versdami aplinkinius tai stebėti. Tėvams teko žiūrėti, kaip prievartaujami jų vaikai, vaikams – kaip prievartaujami tėvai. Kai kurios aukos buvo išprievartautos mirtinai tikrąja žodžio prasme.
Pirmieji pranešimai apie Rusijos karo nusikaltimus pribloškė pasaulį. Daug kas klausė, kas rusai per žmonės. Vienas mano sekėjas tviteryje rašė: „Nesuprantu, kodėl Rusija bombarduoja gimdymo namus, kodėl prievartauja civilius Ukrainoje. Kodėl jie taip elgiasi? Ar kas nors tai supranta?“
Atsakymas į klausimą paprastas: Rusijos armija neturi profesionalų gebėjimų. Nejudantį taikinį pulti lengva, ir tam, kuris prievartauja, nereikia kovinių įgūdžių nei amunicijos. Vis dėlto esminius veiksnius, lemiančius tokius kareivių nusikaltimus, paaiškinti daug sudėtingiau. Genocidai vykdomi neatsitiktinai.
Civiliai per karus sistemingai prievartaujami ne šiaip sau. Rusija turi ilgą, karo nusikaltimais grįstą istoriją. Tai, kas Vakarams atrodo nelogiška, iracionalu, kvaila, tiesiog nesuvokiama protu ar širdimi, Maskvos požiūriu yra racionalu ir liudija neabejotiną Rusijos valdžios tęstinumą, ir kaip tik tiems esminiams veiksniams šiame pranešime skirsiu didžiausią dėmesį.
Moralinių išteklių silpninimas
Britų filosofas ir istorikas Jonathanas Gloveris knygoje „Humaniškumas“ analizuoja mechanizmus, sukuriančius sąlygas prievartos veiksmams. Keistas dalykas, kad tie mechanizmai vienodi, kad ir kas jais naudotųsi: Mao, Hitleris ar Putinas. Sovietų Sąjungoje ir hitlerinėje Vokietijoje likviduotinos žmonių grupės prieš masinį naikinimą būdavo nužmoginamos, prilyginamos gyvuliams ir rodomos kaip padermė neturinti žmogiškos vertės. Kartu būdavo silpninama užuojauta ir su pagarba žmogiškumui susijusios mūsų savybės, kurias Gloveris vadina moraliniais ištekliais. Šie žmogiškumo bruožai pradedami naikinti jau tada, kai šalis, žengianti karo nusikaltimų keliu, dar gyvena taikingai.
Moralinis trukdis žudyti žmogų šalinamas kuriant priešo paveikslą, kuriame žmogus paverčiamas abstrakcija. Civilius žudyti paprasta, kai nelieka pareigos elgtis su jais kaip su žmonėmis. Kaip tik šitaip ilgus dešimtmečius veikė Rusijos vidinė propaganda. Svarbiausias naratyvo ypatumas – nužmoginti priešingą pusę, kad ir kas toje priešingoje pusėje būtų – ukrainiečiai ar apskritai Vakarai, kurie rodomi kaip degeneravęs, chaotiško moralinio nuosmukio židinys. Šitaip Rusija užsitikrina, kad jos žmonės nepaisytų mūsų moralinio pasmerkimo už tai, ką daro jų valstybė.
Iki šių metų vasario mėnesio daug kas netikėjo, kad Rusija ryšis plataus masto Ukrainos puolimui, nes kiekvienas rusas pažįsta kokį nors ukrainietį ir kiekvienas ukrainietis – kokį nors rusą. 11 milijonų rusų turi giminių Ukrainoje. Bet iš Rusijos istorijos žinome, kad Maskva visada globoja etninius rusus, o kaip patrankų mėsą mieliau naudoja kitas etnines grupes.
Pavyzdžiui, į Žiemos karą, kuriame Sovietų Sąjunga patyrė didžiulių nuostolių, buvo išsiųsta tūkstančiai ukrainiečių karių, o ir kalbant apie Sovietų Sąjungos aukas per Antrąjį pasaulinį karą, dažnai užmirštama, jog pražūtingiausias tas karas buvo būtent Ukrainai, nes sovietų armijos gretose su Vokietija kovojo daugybė ukrainiečių. Tad nenuostabu, kad ir 2022 m. Rusija nutarė į Ukrainą išsiųsti dalinius, sudarytus daugiausia iš etninių mažumų ir skurdesnių kraštų žmonių. Tai padėjo Rusijai sumažinti ir kovinės motyvacijos smukimo galimybę dėl kareivių giminystės ar draugystės ryšių su ukrainiečiais.
Gyventojų pajamų skirtumai Rusijoje labai dideli, todėl ne vieną Rusijos kareivį Ukrainoje nustebino gatvių šviestuvai, asfaltuoti keliai ir tai, kad daugelis šalies gyventojų turi nešiojamuosius kompiuterius. Europoje Ukraina laikoma viena iš varganiausių šalių, bet ją puolančių kareivių požiūriu ji yra turtinga. Tai žadina klasinę neapykantą ir pavydą. Kaip tik klasinė neapykanta ir pavydas ankstesniais laikais kaimyninės šalies armiją kurstė tartum degalai.
Kitados įsiveržę į Baltijos šalis, sovietų kariai buvo priblokšti Baltijos šalių gyvenimo lygio. Vyresnė karta ir šiandien prisimena, kad sovietų karininkų žmonos taisydavosi Estijos moterų apatinukais kaip vakarinėmis suknelėmis ir didžiuodamosi tartum nugalėtojos vaikštinėdavo miesto gatvėmis. Tarp eilinių kareivių buvo vyrų, kurie nemokėjo naudotis šakute ir peiliu.
Vis dėlto ne iš pavydo ir klasinės neapykantos kareiviai tampa prievartautojais. Tačiau ankstesnių genocidų tyrimų medžiaga liudija, kad išprievartavimais kaip kovos priemone dažniau naudojasi kareiviai iš tų kraštų, kuriuose neapykanta moterims gajesnė ir smurtas prieš jas bemaž nesmerkiamas. Kad išprievartavimai dažnesni per konfliktus, kurių agresorius kilęs iš tų kraštų, kuriuose nėra lyčių lygybės. Todėl silpnas Rusijos lyčių lygiateisiškumas ir rusų armijos nusikaltimai Ukrainoje susiviję neatsiejamai.
O Rusijoje tiek seksualinių mažumų, tiek moterų teisės pastaraisiais metais pastebimai susilpnintos. Prie neatsiejamai susivijusių dalykų galima pridurti ir pastebėjimą, kad juo mažiau teisių turi seksualinės mažumos, tuo mažiau jų turi ir moterys, o juo mažiau teisių turi moterys , tuo lengviau pateisinamas smurtas jų atžvilgiu. Beveik neabejoju: jeigu Vakarai į Rusijos vadovų mizoginiją būtų reagavę taip aštriai ir spauda apie tai rašytų tiek, kiek, tarkim, apie Donaldo Trumpo šnekas arba šių metų Jungtinių Valstijų aborto įstatymą, žmonės galbūt nebūtų taip priblokšti Rusijos veiksmų pobūdžio Ukrainoje.
Prie neatsiejamai susivijusių dalykų galima pridurti ir pastebėjimą, kad juo mažiau teisių turi seksualinės mažumos, tuo mažiau jų turi ir moterys, o juo mažiau teisių turi moterys , tuo lengviau pateisinamas smurtas jų atžvilgiu.
Prieš dešimtį metų, kai žiniasklaida pradėjo rašyti apie rusių aktyvisčių grupės „Pussy Riot“ veiklą, kai antraštės ėmė šaukti apie kalėjimo bausmes grupės narėms, Vakarų šalyse iš tiesų kilo susidomėjimas feministinėmis rusių idėjom, tačiau didžioji Rusijos publika grupę pasmerkė. Tos moterys buvo didvyrės Vakaruose, bet ne Rusijoje.
Putino karas prieš lyčių lygybę, moteris ir homoseksualus stiprėjo laipsniškai jam užvaldant žiniasklaidą, griežtinant priemones prieš opoziciją ir centrinę valdžią silpninančius veiksnius. Priešiškumas pasiekė ir universitetus, informaciją bei specialiąsias studijas. Anksčiau Rusijos Federacijos pozicija lyties studijų atžvilgiu buvo bemaž abejinga, tačiau 2012 m. padėtis pasikeitė, nes tuo metu Putinas ėmė skatinti puoselėti tradicinėmis vadinamas vertybes ir įpareigojo tai daryti valdžios organus. Naujosios vizijos centre radosi heteroseksuali kelių kartų šeima, auginanti mažiausiai tris vaikus.
Įgyvendinant šį idealą, aišku, būtų galima išspręsti ir būsto problemas šalyje bei pagyvenusių žmonių globos klausimą, o tai liudija, kad Putinas teikia gerai apgalvotus, ne bet kokius sprendimus. Priešinimasis lyčių lygybei ir moterų teisių silpninimas tapo tradicinių vertybių saugojimo sinonimu, o jas saugoti, pasak Putino vyriausybės, svarbu lygiai taip pat kaip šalies sienas. Lygiai taip pat svarbiu Kremlius laiko ir priešinimąsi lyčių lygybei.
2017 m. moterų padėtis susilpnėjo kaip reikiant, nes palengvinus bausmes už smurtą artimoje aplinkoje, jis iš esmės buvo įteisintas įstatymu. Šio sumanymo įgyvendinimą reikšminai parėmė Putino aplinkos oligarchas Konstantinas Malofejevas, finansavęs su šiuo sprendimu susijusias reklamos kampanijas. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į įstatymo pataisų parengimo laikotarpį: 2014 m. buvo okupuotas Krymo pusiasalis, tad tuomet prasidėjo ir Rusijos karas prieš Ukrainą. Tuo pat metu Rusijoje suaktyvėjo ir anti-gender judėjimas.
Iš perimtų pokalbių ir elektroninių laiškų žinoma, kad Malofejevas organizavo Europą ir Ukrainą destabilizuojančią veiklą, tampriai bendradarbiaudamas su Kremlium. 2014 m. Ukraina iškėlė kaltinimą Malofejevui ir paskelbė, kad jis finansuoja nelegalias karines grupuotes Rytų Ukrainoje. Malofejevas finansiškai rėmė ir Vakarų šalių konservatyviuosius ultranacionalistus bei populistinius judėjimus ir vadovavo tarptautiniams renginiams, kuriuose buvo skelbiamas priešiškumas seksualinėms mažumoms. Vadinasi, tie patys žmonės kaip įdomų investicijų objektą palaikė ir bausmių už smurtą artimoje aplinkoje palengvinimą Rusijoje, ir destabilizaciją Rytų Ukrainoje, ir Vakarų populistų veiklą. Moterų teisių silpninimas Rusijoje turi ir finansinių sąsajų su padėtimi Ukrainoje bei destabilizacija Vakaruose. Tai tikslinga veikla, kuriai vadovauja Kremlius.
Mizoginiškumą palaiko ir stačiatikių Bažnyčia, savo ruožtu tapusi vienu iš Kremliaus valdžios įrankių. Patriarchas Kirilas tvirtino, kad smurto namų aplinkoje kriminalizavimas yra užsieniečių išmonė, kad Rusijos įstatymai turi saugoti žmones nuo tokios užsienio įtakos. Nemažai moterų organizacijų buvo priskirtos prie užsienio agentų. Organizacijų, padedančių smurto aukoms, paskelbimas išdavikiškomis atskalūnėmis tapo reikšminga žinia. Kaip sakė aktyvistė Alena Popova, „vyriausybė dar kartą pareiškė, kad kova prieš smurtą mūsų šalyje yra neteisėta.“
Tiesą sakant, Rusija turi seną smurto artimoje aplinkoje kriminalizavimo ir moterų gynimo teisių tradiciją. 1721 m. Rusijoje įstatymas skelbė dvi galimas sutuoktinių skyrybų priežastis. Pirma buvo svetimavimas, o antra – smurtas artimoje aplinkoje, tiksliau tariant, pasikėsinimas į sutuoktinio gyvybę. Pusė skyrybų prašymų buvo grindžiami pastarąja priežastimi, o skyryboms dėl šios priežasties pritarė ir stačiatikių Bažnyčia. Vadinasi, Rusijoje kitados veikė pirmas europietiškas teismas, kuris kriminalizavo smurtą artimoje aplinkoje.
1845 m. baudžiamajame kodekse sutuoktinio smurtas taip pat buvo kriminalizuojamas ir apibrėžė jį kaip nusikaltimą, dviem laipsniais sunkesnį nei svetimo žmogaus sužalojimas. Smurto artimoje aplinkoje kriminalizavimas tikrai yra reikšminga Rusijos teisės istorijos dalis ir kaip tik šiuos dalykus nagrinėjo tyrinėtojos. Pastaraisiais metais šios tyrinėtojos iš istorijos gelmių iškėlė ne vieną garsią Rusijos ir Sovietų Sąjungos asmenybę. Rusės gilinosi į tuos pačius klausimus, kokius nagrinėjo lyčių tyrinėtojos Vakaruose, taip pat paskatas, stiprinusias lyčių lygybę Vakaruose, ir kaip tik todėl Putino valdžia pasistengė apsunkinti šių aktyvisčių darbą.
Moterų organizacijų priskyrimas prie užsienio agentų iš esmės reiškia tai, kad veiklą joms teko tęsti be oficialių organizacijų paramos. Vis dėlto skaitytojų klubus ar susirinkimus privačiuose butuose organizuoti darėsi sunkiau, nes policija ėmė rengti juose kratas, juolab kad jau ir privatūs asmenys šalyje buvo skelbiami užsienio agentais. Feminisčių veikla Rusijoje virto pogrindine ir aktyvistėms, kovojančioms už lygiateisiškumą teko imtis caro laikų veiklos būdų arba emigruoti į Vakarus.
Smurto artimoje aplinkoje ir skyrybų teisenos faktinė istorija Rusijoje liudija, kad šalis galėjo pasirinkti kitokią vystymosi kryptį, kad jos istorijoje būta pamato lygiateisiškumui kurti. Lyties tyrinėtojos naudojosi ir savo šalies istorijos pavyzdžiais, siekdamos įteisinti ir įtvirtinti lyčių studijas Rusijoje, ir galbūt ši strategija būtų padėjusi kuriant kitokią ateitį, jei Kremlius būtų pasirinkęs demokratijos kelią. Juk Sovietų Sąjunga buvo trečia valstybė pasaulyje, suteikusi moterims balsavimo teisę, o ir kitokios galimybės, pavyzdžiui, teisė į abortą, kitados buvo progresyvios.
Iš pradžių moterys aktyviai dalyvavo socializmo statyboje ir 1919 m. įsteigtas Ženotdelas – komunistų partijos moterų skyrius – skatino moteris kurti naują visuomenę ir kitapus namų sienų. Kaip tik moterų dėka Sovietų Sąjungoje radosi plati vaikų darželių sistema, kurios pažangumą vėliau vis dėlto užgožė sovietinis mizoginiškumas.
Moterų skyriaus veikla buvo nutraukta 1930-aisiais, nes Stalinui trūko kantrybė stebint sėkmingą moterų kovą lyčių lygybės fronte. Moterų veiklai persikėlus į viešąjį gyvenimą mažėjo gimstamumas, o šito Stalinas negalėjo leisti, nes šaliai reikėjo didelės armijos, gyventojų skaičius turėjo augti ir dėl vykdomos industrializacijos ir priverstinės kolektyvizacijos. Stalinas reikalą išsprendė, paskelbdamas, jog visi Sovietų Sąjungos piliečiai lygūs. Todėl šeimos problemų sprendimas, taip pat klausimai, susiję su smurtu artimoje aplinkoje, buvo ištrinti iš baudžiamosios teisės kaip nereikalingi.
Stalinas sakė, kad moterų kova už lygybę yra buržuazijos degeneracijos išdava, tai, ko galbūt reikia kapitalistinėse šalyse, bet ne Sovietų Sąjungoje. Konstitucijoje atsiradus įrašui apie lygybę, Sovietų Sąjungos žmonės, suprantama, netapo lygūs. Užtat moterys buvo įpareigotos gimdyti, pavyzdžiui, per eiles butui gauti, nes jose greičiausiai į priekį judėjo šeimos, auginančios daug vaikų. Abortas tapo tartum apsisaugojimo nuo nėštumo priemone, nes kontraceptinių reikmenų Sovietų Sąjungoje labai trūko, o nėštumo nutraukimas buvo legali procedūra.
Aš manau, jog aborto įstatymas nebuvo taisomas todėl, kad užsienis būtų tai supratęs kaip skelbiamos lygybės atsisakymą, bet kontraceptinių priemonių prieinamumu nesirūpinta, baiminantis gimstamumo sumažėjimo. Komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, Vakarų aukštintas už perestroiką, moters vaidmenį suprato labai senamadiškai. Gorbačiovas taip pat palaikė vadinamąsias tradicines vertybes. 1987-aisiais, perestroikos metais, jis kalbėjo: „Daugelis mūsų vaikų ir jaunuolių elgesio, moralės, kultūros ir produktyvumo problemų iš dalies nulemtos šeimos ryšių susilpnėjimo ir atsainaus požiūrio į šeimą. Tai paradoksali išdava mūsų nuoširdaus ir politiškai pagrįsto noro moteris visais atžvilgiais prilyginti vyrams. Šiandien, vykstant perestroikai, mes jau mėginame įveikti šį trūkumą. Todėl dabar rengiame diskusijas apie tai, kaip būtų galima sugrąžinti moterį prie svarbiausios gyvenimo užduoties.“ Vadinasi, nei Rusija, nei Sovietų Sąjunga neturėjo vadovo, iš tiesų siekusio sustiprinti moterų ir vyrų lygybę.
Abortas tapo tartum apsisaugojimo nuo nėštumo priemone, nes kontraceptinių reikmenų Sovietų Sąjungoje labai trūko, o nėštumo nutraukimas buvo legali procedūra.
Tapęs šalies vadovu, Putinas stojo valdyti šalies, kamuojamos demografinių problemų; ypač prasta buvo vidutinė vyrų gyvenimo trukmė, o gimstamumas nusmukęs iki pačių žemumų. Putinui, kaip ir Stalinui, reikėjo padidinti gimstamumo rodiklius, tad jis pasimokė iš Stalino ir ėmėsi spręsti problemą, apribojęs moterų teises. Rusijos, kaip didvalstybės, statusas pagrįstas didžiule armija, o jos nebus, jei ateities karta bus negausi. Šis projektas aprėpia ir visuomeninę paramą šeimoms, auginančioms vaikus. Dūmoje diskutuota apie tai, kad reikėtų uždrausti bevaikėms moterims studijuoti aukštosiose mokyklose. Vis dėlto kol kas tai neuždrausta. Kol kas.
Tarp Rusijos ir Sovietų Sąjungos yra vienas esminis skirtumas: Sovietų Sąjungos populiacija atrodė didelė todėl, kad prie jos buvo priskaičiuojami ir okupuotų teritorijų gyventojai. Dėl tos pačios priežasties Rusijos armija dabar mažesnė nei Sovietų Sąjungos. Tad vien Rusijos moterų teisių apribojimas Putino demografinių problemų neišspręs. Juolab kad jas dar labiau apsunkina ir didžiulis gyventojų mirtingumas nuo koronaviruso bei ŽIV. Šiandien Rusijoje yra daugiau kaip milijonas ŽIV nešiotojų ir šis skaičius anaiptol nemažėja.
Sprendžiant demografines problemas Stalinas rūpinosi ne tik lyčių lygybės ribojimu. Jis išnaudojo ir tas galimybes, kurio susiklostė genocido metu, nors tai skamba nelogiškai: kaip žmonių naikinimas gali pagerinti valstybės demografinę padėtį? Vis dėlto Stalino požiūriu tai buvo logiška: Sovietų Sąjungos vadas ėmė kalbėti apie vidinę valstybės kolonizaciją, sakydamas, kad ji būtina plačiosios šalies vystymosi atžvilgiu. Stalino vidinės kolonizacijos samprata aprėpė nuostatą, kad tam tikros žmonių grupės bei teritorijos privalo tarnauti viršesnei grupei arba teritorijai.
Dūmoje diskutuota apie tai, kad reikėtų uždrausti bevaikėms moterims studijuoti aukštosiose mokyklose.
Matu, nustatantis sovietinio žmogaus vertę, buvo rusas. Tad kitos etninės grupės turėjo tarnauti rusų ir centrinės valdžios interesui. Sovietų Ukraina buvo paversta vidine, Maskvai tarnaujančia kolonija, Baltijos šalys kartu su Ukraina tapo Maskvos maisto podėliu. Iš esmės tai sovietinėje Ukrainoje nulėmė ir Holodomorą – politiškai motyvuotą, tyčia sukeltą badmetį, marinusį ukrainiečius, kurių grūdais Stalinas mokėjo užsieniui už produkciją, reikalingą industrializacijai vystyti. Ilgainiui maisto podėlių kraštams teko priprasti prie to, kad pačių pagamintų maisto ar žemės ūkio produktų saviems nebelieka. Štai taip vidinė kolonizacija tapo vienas iš pamatinių sovietų valdžios stulpų.
Šiandien Putinas kartoja savo mokytojo tezes Ukrainoje ir šiuo požiūriu, tik kol kas negirdėjau apie vidinės kolonizacijos modelio taikymą moterims Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje, nes kaip dar būtų galima pavadinti moters kūno pakinkymą demografinėms problemoms spręsti, apribojant pačių moterų teises? Kaip dar būtų galima pavadinti sisteminį moters pavaldumo ir mizoginijos skatinimą, kartu stiprinant valdžios ir finansų išlaikymą vyrų rankose? Putino ir Stalino pasaulyje naikinamos visos vidinę šalies kolonizaciją klibinančios apraiškos ir vertybės, taip pat lygybė ir moterų teisės.
Svarbiausias Putino uždavinys – išlaikyti valdžią Kremliuje. Jam svarbiausia išlaikyti valdžią bei finansus vidutinio amžiaus vyrų rankose, nes valdžia ir pinigai Rusijoje priklauso tokiems vyrams. Užgniauždamas Rusijos opoziciją, o kartu ir judėjimą už lygybę, Putino kolektyvas užkerta kelią siekti valdžios jaunesnėms kartoms bei moterims. Neapykanta moterims, mizoginija mobilizuojama centrinei valdžiai remti, todėl karas Ukrainoje taip pat yra karas tarp kartų, o taip pat ir lyčių vaidmenų.
Lygybės revoliucija
Tuo metu, kai Rusijoje buvo tramdomas lyčių lygybės vystymasis, buvusiose Sovietų Sąjungos ir Rytų bloko šalyse vyko iš esmės priešingi dalykai. Nors, pavyzdžiui, Lenkijoje dar neišspręsta abortų problema, minėtose šalyse padaryta didžiulė pažanga, jei atskaitos tašku laikysim tokią lyčių lygybės padėtį, kokia ji buvo prieš sugriūvant sienai, ir štai dabar turiu perspėti klausytojus, kad skaitysiu labai ilgą sąrašą.
1990 m. pareigas pradėjo eiti pirmoji Lietuvos premjerė moteris Kazimira Danutė Prunskienė. 1999 m. pirmąja Latvijos prezidente tapo Vaira Vīke-Freiberga, dar kartą į šias pareigas išrinkta 2003-aisiais. Pirmoji Ukrainos premjerė moteris Julia Tymošenko šias pareigas ėjo du kartus – 2005 m. ir 2007–2010 m. O 2009-aisiais Lietuvai vadovauti pirmąkart stojo moteris – Dalia Grybauskaitė, vėliau perrinkta ir antrai šių pareigų kadencijai. 2010 m. Kosovo premjere pirmą kartą tapo moteris – Iveta Radičová, o Atifete Jahjaga – pirmąja Kosovo Respublikos prezidente. 2013 m. Slovėnijoje pirmą kartą ministrų kabinetui stojo vadovauti Alena Bratušek, o 2014 m. Latvijoje šias pareigas pradėjo eiti Laimdota Straujuma. 2014-aisiais pirmą kartą Lenkijos premjere tapo moteris – Ewa Kopacz, o ir vėliau Lenkijos ministrų kabinetui vadovavo moterys – Hanna Suchocka ir Beata Maria Szydlo. 2016 m. pirmąkart Estijos prezidente tapo moteris – Kersti Karjulaid, o 2017 m. – pirmąkart Serbijos istorijoje ministrų kabinetui vadovauti stojo moteris – Ana Brnabić, – ir čia reikėtų pridurti, kad atvirai atstovaujanti seksualines mažumas.
2011 m. Rumunijos premjere tapo Vasilica Dăncilă, o 2018 m. pirmąkart Sakartvelo prezidente išrinkta moteris – Salome Zourabichvili. 2020 m. Moldovos prezidente pirmą kartą tapo moteris – Maija Sandu. 2019 m. Slovakijoje pirmą kartą šalies vadove tapo moteris – Zuzana Čaputová, ligi tol pasižymėjusi nevyriausybinės organizacijos veikloje, o Lietuvoje tais pačiais metais premjerės pareigas pradėjo eiti Ingrida Šimonytė. 2020 m. Kosovui vadovauti antrą kartą buvo išrinkta moteris – Vjosa Osmani-Sandrin. 2021 m. Estijos ministrų kabineto vadove pirmą kartą tapo moteris – Kaja Kallas, o Moldovoje trečiąja premjere Natalia Gavrilitan.
Visa tai įvyko per labai trumpą laiką. Lyčių lygybės vystymąsi minėtose šalyse galima prilyginti moterų teisių plėtrai Sovietų Sąjungoje prieš sugriūvant sienai. Suomijoje lygiateisiškumas ilgus metus vystėsi stabiliai, bet moterį prezidente mes pirmą kartą išsirinkome tik 2000-aisiais. Tais metais šalies vadove tapo Tarja Halonen, o 2003 m. pirmą kartą Suomijos ministrų kabinetui stojo vadovauti moteris Anneli Jäätteenmäki.
Norėjau išvardyti šias pavardes, nes dabar pats laikas pagalvoti, kaip į šį sąrašą žiūri Kremlius. Visa tai panašu į Rusijos pašonėje be paliovos plintančią moterų politinę revoliuciją. Visa tai panašu į nuolat aktyvėjantį moterų dalyvavimą politikoje tų šalių, kurios nuo Rusijos nutolo, bet baisiausia, kad didelė dalis šių valdžion iškilusių moterų yra jaunos, dauguma – jauniausios moterys, einančios tokias pareigas savo šalies istorijoje, ir į politiką daugelis iš jų atėjo anaiptol ne iš tradicinio politinio elito. Šios moterys parodė, kad politinės valdžios veidas gali būti ir moteriškas. Rusijoje taip nėra, ir Kremlius negali leisti rusams įsivaizduoti, jog panašūs dalykai galimi ir Rusijoje.
Pavyzdžiai labai reikšmingi, – tai pabrėžė ir jaunesniosios kartos feministės Rusijoje. Išvardytųjų šalių piliečiai šiandien mato daug pavyzdžių tų moterų, kurios pakeitė pasaulį ir aktyviai prisideda prie visuomeninių permainų. Baltarusijos opozicija bei protestai prieš tironiją taip pat įgijo moterišką veidą. Rusijoje šitaip išgarsėjusių moterų nėra, nes, tarkim, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Maria Zacharova, negali būti moters, lygios vyrui, pavyzdžiu. Vasaros pradžioje į socialinius tinklus įkeltose nuotraukose galima pamatyti, kaip ji laižo braškes, imituodama feliaciją.
Daugelyje šalių pirmosios moters, esančios šalia prezidento, vaidmuo laikomas labai svarbiu, tačiau Rusijoje taip nėra, nes Putinas į viešumą nesiveda žmonos nei draugių. Nesiveda ir kiti šalies valdžios vyrai bei oligarchai. Vyriškąja valdžia jie viešumoje nesidalija net su sutuoktine. Tokios strategijos veikiausiai laikomasi sąmoningai: baigiantis prezidento Jelcino kadencijai, buvo ieškoma tokio kandidato į Rusijos vadovus, kuris gebės išplėšti šalį iš 10-ojo dešimtmečio chaoso. Glebas Pavlovskis, kuris 2006–2011 m. buvo Putino patarėjas, pasakojo, jog ieškant Jelcino įpėdinio, žmonėms buvo teikiami įvairių tipų vadovo paveikslai, šitaip mėginant nustatyti, kokio prezidento jie pageidautų.
Atrodo, rusams labiausiai patiko Jameso Bondo tipo agentas, todėl jaunas vyras, pavarde Vladimiras Putinas, atitiko šią svajonę. Vis dėlto svarbiausia buvo išrinkti šaliai prezidentą, galintį atitolinti Jelcino ir Gorbačiovo laikus. Nainos Jelcinos ir Raisos Gorbačiovos, kaip pirmųjų šalies moterų, vaidmuo buvo aiškus. Vėliau Rusija neturėjo nė vienos, bent kiek žmonėms matomos pirmosios moters.
Kurdamas Rusijos nacionalinį identitetą, Putinas sąmoningai naudojosi savo lytimi. Nieko tokio, kad viešai demonstruojamose nuotraukose jo šeimos nėra, juk šeima, žmona ir vaikai neatskiriami nuo namų. Bet tai laikytina žinia: viešoji valdžia yra vyriška, ir valstybės reikalus sprendžia vyrai.
Per pastaruosius metus paaiškėjo, kad Putino ir jo silovikų vyriausybė labiausiai bijo revoliucijos, todėl Rusija maištus stengėsi užgniaužti ir kitur. Vis dėlto mažiau buvo kalbama apie tai, kad sėkminga Ukrainos savigarbos revoliucija kartu buvo ir lygiateisiškumo revoliucija. Daugelis šiandienos Ukrainos politikių iškilo kaip tik per revoliucijos paskatintą nacionalinį aktyvizmą. Tos moterys nepriklausė senam korumpuotam politiniam elitui, o tai jau savaime yra revoliucija.
Moterų aktyvizmas Ukrainoje per 2013–2014 m. protestus lėmė ir tai, kad, prasidėjus karui šalies rytuose, jos tapo reikšmingomis Ukrainos gynybos pajėgų veikėjomis. Moterų dalyvavimas šalies gynyboje stiprino ir vyrų tikėjimą lyčių lygiateisiškumu bei jo vystymu. Šiandien moterys sudaro maždaug 25–30 proc. Ukrainos gynybos pajėgų – daugiau moterų tarnauja tik Izraelio ginkluotosiose pajėgose, – ir kaip tik jų buvimas iš esmės pakeitė Ukrainos kariuomenę.
Jau karo pradžioje Rytų Ukrainoje kovojusios moterys atkreipė dėmesį į problemas kariuomenėje dėl moterims skiriamų netinkamų užduočių, prastesnio atlyginimo ir seksualinio priekabiavimo. Šie moterų pastebėjimai paskatino ir „Nematomo bataliono“ kampaniją, iškėlusią aikštėn daugybę trūkumų, kuriuos vėliau imta šalinti. Kadangi labai daug Ukrainos moterų prisideda prie šalies gynybos, kadangi jau dabar yra daug veteranių, manau, kad šios šalies ginkluotosios pajėgos gali tapti pačia lygiateisiškiausia pasaulio kariuomene. Moterims teko įveikti nemažai kliūčių, bet tarp jų jau yra aukšto rango kariškių, daugelyje kitų šalies sričių taikoma lyčių kvota. Tais pačiais metais, kai Rusijoje buvo palengvinta bausmė už smurtą prieš moteris, Ukrainoje toks smurtas buvo kriminalizuotas, o prie šalies įstatymų leidybos dabar prisideda daugiau moterų nei ankstesniais laikais. Kaip vieną iš paskutiniųjų lygybės plėtros žingsnių reikėtų paminėti ir siūlymą dėl tos pačios lyties santuokos registravimo įteisinimo.
Informaciją apie šią itin sparčią pažangą užgožė kitokio pobūdžio žinių srautas, o ir pabėgėlių, kurių daugumą sudaro moterys ir vaikai, vaizdai galbūt sukūrė kiek neteisingą padėties vaizdą. Reportažuose apie Rusijos karo nusikaltimus moterys taip pat pabrėžtinai rodomos kaip aukos. Ukrainos žiniasklaidoje padėtis nušviečiama kitaip ir moterų veikla akivaizdžiai matyti. Prezidentas Zelenskis ir gynybos ministras Reznikovas, kreipdamiesi į Ukrainos žmones, paprastai didvyriais vadina vyrus ir moteris. Kilus karui daug moterų pasiliko Ukrainoje, norėdamos padėti savo bendruomenėms. Pavyzdžiui, Motyžų kaimo seniūnė Olga Suchenko, kurią kartu su šeima per Bučos skerdynes nužudė okupantai.
Daug kas žino, kad Putinas baiminasi spalvotosios revoliucijos, bet kol kas negirdėjau kokio pranešimo ar studijos, kad ši jo fobija susijusi ir su kita vakarietiška revoliucija, judėjimu dėl seksualinės prievartos #MeToo. 2017 m. atidžiai sekėme griežtą kritiką Jungtinių Valstijų kino magnato Harvey´aus Weinsteino atžvilgiu, kai moterys viena po kitos ėmė pasakoti apie Weinsteino nusikaltimus. Tačiau Rusijos viešoji diskusija Weinsteiną iškėlė į didvyrius, čia jį maloniai kvietė atvykti į svečius. Taigi #MeToo judėjimas Rusijos neaplenkė, bet didžiulei šalies auditorijai buvo teikiamas iškreiptas vakarietiškojo #MeToo vaizdas. Garsios Rusijos aktorės teisino Weinsteiną ir kaltino aukas. Kino pramonės moterys kalbėjo, tačiau jų nuomonė buvo priešinga nei vakarietiška.
„Mis Rusija“ Ksenia Alexandrovna pareiškė: „Rusijoje tai būtų neįmanoma prezidento Vladimiro Putino dėka.“ Tais pačiais metais Putinas išgyrė Rusijos prostitutes, pareikšdamas, kad jos geriausios pasaulyje, o 2022 m. pradžioje, per bendrą spaudos konferenciją su Prancūzijos prezidentu Macronu, kalbėdamas apie seksualinę prievartą, šmaikštavo ir citavo dainą, kurioje kurstančią nekrofiliją ir prievartavimus. Po poros mėnesių Putino armija tai darė Ukrainoje.
Senas ginklas
Seksualinė prievarta – senas karo ginklas, ir jo aukos retai kada patiria teisingumą. Tas ginklas senas, nes pigus. Nes labai efektyvus. Nes turi ilgalaikį poveikį. Šis ginklas galingas ne dėl to, kad pasiekia auką per daugybę kilometrų, o dėl to, kad kliudo ne vieną žmonių kartą. Jis traumuoja auką ir aukos artimuosius ne vieniems metams ir dešimtmečiams. Jis traumuoja ir tuos, kurie stebi viską iš šalies, tuos, kurie verčiami tapti liudininkais. Psichologiniu požiūriu jis ypač veikia moteris, – taip pat už šalies sienų. Jis išblaško bendruomenes ir šeimas, išskiria sutuoktinius, mažina gimstamumą. Jis pakeičia aukos identitetą. Šio ginklo poveikis formuoja visuomenę ir individą per kelias kartas. Sugrąžinti žmogui svarbiausia jausmą – saugumo – labai sunku.
Antrojo pasaulinio karo metais mano bičiulė, dar būdama maža, matė, kaip raudonosios armijos kareivis prievartavo jos motiną. Ji jau senyvo amžiaus, bet ir šiandien, išgirdusi rusų kalbą, persigąsta. Kaip tik apie seksualinių nusikaltimų poveikį ateičiai pradėjau rašyti jau prieš porą dešimtmečių, ir tada kalbėjau, jog, okupuojant Estiją, vienas iš Sovietų Sąjungos įrankių buvo seksualinė prievarta. Šiais metais paaiškėjo, kad Rusija naudojasi tais pačiais ginklais, kaip Sovietų Sąjunga.
Rusijos karo instrukcija lygiai tokia pati, kaip sovietų. Ji nepakeista, tačiau daugelis dalykų anapus Rusijos ribų pasikeitė. Apie seksualinius nusikaltimus ir jų pasekmes mes šiandien žinome daugiau. Šiandien gebame geriau atlikti ekspertizes. Anksčiau išprievartavimas nebuvo laikomas sunkiu nusikaltimu, kaip kitokio pobūdžio karo kriminalai, bet dabar padėtis kitokia, o šitaip atsitiko ir todėl, kad tarp karo žurnalistų daugiau moterų. Jų dabar daugiau ir tarp tų, kurie priima sprendimus. Daugiau tarp teisininkų, prokurorų, teismo medikų. Jurisprudencija labai pasikeitė. Pirmosios bausmės už išprievartavimą kaip karo nusikaltimą buvo paskirtos 1998 m., nagrinėjant masinio gyventojų naikinimo atvejus Ruandoje. Teismai dėl genocido buvusioje Jugoslavijoje ir Darfūre taip pat padėjo kurti juridinius instrumentus ir išplėtė supratimą apie seksualinių nusikaltimų pasekmes. Šiandien mes geriau suprantame, kaip naudojamasi išprievartavimu vykdant genocidą, o šitai dabar ir daroma Ukrainoje.
Pasaulis pasikeitė ir tuo požiūriu, kad informacija apie karo nusikaltimus ir jos sklaida pasaulyje greitesnė nei anksčiau, todėl, kad naudojamės moderniom komunikacijos priemonėm, taip pat todėl, kad kiekvienas ukrainietis gali rinkti Rusijos karo nusikaltimų įrodymus taip, kaip anksčiau nebuvo galimybės rinkti. Nors dabar bet kas Ukrainoje gali filmuoti telefonu, ne viską, kas nufilmuota, teismas laikys tinkamu įrodymu, todėl Ukraina moko savo piliečius ir tokių dalykų, kaip telefonu kaupti įtikinamą medžiagą. Anksčiau nebuvo galimybių sutelktinai rinkti duomenis. O pasak Ukrainos teismo pareigūnų, per penkis karo mėnesius šalies teritorijoje padaryta ne mažiau kaip 26 000 karo nusikaltimų ir šis skaičius nuolat auga.
Nuo invazijos pradžios kaltinimai karo nusikaltimais pateikti 135 žmonėms. Žinant nusikaltimų skaičių, aišku, kad visus kaltuosius patraukti atsakomybėn bus sunku vien todėl, kad bylos nagrinėjimo mechanizmas turės būti finansuojamas ir todėl, kad tam darbui dirbti reikia daugybės žmonių. Vis dėlto surinkus aukų išgyvenimus, paaiškėjo, kad daugelis nukentėjusiųjų puikiai suvokia, jog kaltasis nebūtinai bus sučiuptas ar patrauktas atsakomybėn ir kad ne visi kaltieji bus teisiami. Pareigūnams teks atrinkti, kuriuos karo nusikaltimus teks nagrinėti teismui. Dauguma aukų tikino suprantą šitai. Tačiau jiems svarbu būti išgirstiems ir nelikti nematomiems. Ir tai, kad nusikaltimai būtų dokumentuojami. Kad būtų žinoma, ką jie išgyveno. Šitai turi būti padaryta iš pagarbos aukoms.
Daug kas praėjusiais metais sakė, kad seksualiniai nusikaltimai būdingi visiems karams. Vis dėlto tai ne visai tiesa, nes ne per visus ginkluotus konfliktus priešo civiliai naikinami sistemingai ir ne visada agresorius stengiasi sunaikinti užpultą tautą. Samprata ar aiškinimas, kad Rusija elgiasi taip, kaip visi užpuolikai per karus ir konfliktus, tėra mėginimas sumažinti Rusijos atsakomybę. Ne per visus karus į armiją verbuojami kalėjimuose laikomi nusikaltėliai. Kaip tik tai darė Rusija, vasarą pradėjusi rinkti kalinius į Ukrainoje veikiančią grupuotę „Wagner“.
Ši grupuotė buvo suburta kaip privatus darinys, kad rusai turėtų tokį karinį vienetą, už kurio veiksmus nebūtų galima apkaltinti Rusijos, tačiau šiandien riba tarp Rusijos visuomenės ir samdinių armijos išsitrynusi, ir grupuotę „Wagner“ galima laikyti šešėline mobilizuotų Rusijos pajėgų dalimi. Kalėjimuose samdinių vyrų ieškoma daugiausia tarp žudikų ir plėšikų. Spauda skelbė, kad tarp kalinių beveik nėra prievartautojų ar tokių, kurių nusikaltimai liudytų gebėjimo kontroliuoti instinktus stoką. Tačiau žiniasklaida užmiršo paminėti, kad išprievartavimo susiejimas su instinktų kontrolės stoka tėra patriarchalinis mitas, kuriuo anksčiau buvo teisinama nusikalstama veika.
Išprievartavimas ir seksualinis priekabiavimas kontroliuojami, nes kaltininkas beveik visada stengiasi nuslėpti veiką, jeigu ji kriminalizuojama įstatymo. Tad tai neturi nieko bendra su vad. vyriškais instinktais. Rusijos kalėjimuose kankinimai bei prievartavimai itin dažni ir pareigūnai nemėgina jiems užkirsti kelio arba patys prisideda prie jų – tiesiogiai arba netiesiogiai. Kalėjimuose užverbuoti Rusijos samdiniai geba ne tiktai plėšti ir žudyti. Rusija ieško vyrų, pripratusių prie terpės, kurioje kankinimas ir prievartavimas – įprasto gyvenimo dalis ir pripratusių tai daryti. Samdinio atlyginimas geras – apie 2700 svarų per mėnesį, o po pusės metų tarnybos ginkluotosiose pajėgose galima tikėtis amnestijos.
Nors prievartavimu kaip ginklu naudojamasi seniai, ne visuose karuose seksualinė prievarta tampa genocido instrumentu. Genocido intencijas paprastai stengiamasi kuo ilgiau laikyti paslaptyje, bet Rusijos valstybės atstovai savo motyvus viešai skelbė ne vienus metus, atvirai kartodami, kad Ukraina kaip valstybė neegzistuoja. Ilgus metus Rusija vaizdavo ukrainiečius kaip nacius, kaip blogio simbolį, šitaip skatindama savo piliečių žiaurumus. Pasak TASS, rusai išvežė į Rusiją daugiau kaip 300 000 ukrainiečių vaikų, kurie po pagreitintų įvaikinimo procedūrų bus perduoti rusų šeimoms. Prievartinis rusinimas – viena Ukrainos genocido dalis, kaip ir žmonių vežimas iš šalies. Kremliaus požiūriu tokia priemonė nėra neprotinga, tai tik dar vienas būdas spręsti Rusijos demografijos problemą; ukrainiečių vaikai verčiami būsimais gimdytojais ir Rusijos kareiviais.
Rusija ieško vyrų, pripratusių prie terpės, kurioje kankinimas ir prievartavimas – įprasto gyvenimo dalis ir pripratusių tai daryti.
Ne visuose karuose ir konfliktuose užpuolikas elgiasi taip, kaip Rusija Ukrainoje. Tačiau Rusija be atvangos kartoja tai, ką darė kituose kraštuose – Sirijoje ir Čečėnijoje, ir tai, ką visai neseniai darė stalininė Sovietų Sąjunga, trėmimais sprendusi darbo jėgos trūkumą. Be to, Rusijos valdžia seksizmą, lyčių nelygybę, mizoginiją ir smurtą pavertė teigiama nacionalinio identiteto dalimi ir, sudėjusi tuos dalykus į krūvą, įvardijo eufemizmu „patriotizmas“.
Ne visais atvejais įsibrovėlio sistemingai vykdomus seksualinius nusikaltimus karo veiksmų ar okupuotoje teritorijoje galima vadinti genocidiniais, karo nusikaltimus – taip pat. Prie genocidinių jie priskiriami atsižvelgiant į okupanto tikslą ir motyvą, o ne į padarytų nusikaltimų skaičių. Rusijos intencijas atskleidžia, pavyzdžiui, nusikaltimus dariusių Rusijos kareivių kalbos, piešiančios tokias pat schemas, kaip kitose karo veiksmų teritorijose, kuriuose žmonės buvo prievartaujami su genocidinėmis užmačiomis. Tas atvejis, kai Rusijos armijos kareivis iškastravo į nelaisvę paimtą ukrainiečių karį, taip pat priskirtinas prie genocido konteksto.
Daugybės nusikaltimų apibrėžimas kaip genocido – lėtas procesas, todėl, kad jį sudaro įvairių schemų atpažinimas, tačiau karo nusikaltimais ar nusikaltimais žmogiškumui juos įvardyti lengviau. Visiems šiems nusikaltimams būdinga tai, kad jie įmanomi tada, kai agresorius sukuria jiems vykdyti palankią terpę. Genocidai pradedami žodžiais, kuriais kuriama tikrovė ir populistiška, poliarizaciją stiprinanti kalba visada naudojama kaip svarbiausia šio projekto įgyvendinimo statybinė medžiaga. Neapykantos kalba ne visada lemia genocidą, bet prieš prasidedant genocidui visada girdėti palaipsniui aštrėjančios neapykantos kalbos, paprastai skelbiančios ir mizoginiją.
Genocidiško pobūdžio rusų kareivių seksualinis smurtas – paskutinis pavyzdys, parodantis, kur nuveda autoritarinis populizmas ir kokie gali būti jo tikslai: tai visos tautos ir valstybės naikinimas. Todėl Rusijos propaganda yra reikšmingas veiksnys, ruošiantis dirvą karo nusikaltimams. Čia galima prisiminti, kad ir per Darfūro genocidą tose krašto vietose, kur buvo girdimos propagandinės radijo stotys, buvo nužudyta daugiau žmonių, nei tose, kur radijo niekas nesiklausė.
Daugybė perimtų rusų kareivių ir jų žmonų ar draugių pokalbių liudija juos šnekėjus apie ukrainiečių moterų prievartavimą. Vakaruose geriausiai žinomas dvidešimt septynerių metų rusų kareivio Romano Bykovskio pokalbis su žmona Olga Bykovska. Per pokalbį žmona juokdamasi ragino vyrą prievartauti ukrainietes. Ji pasakė leidžianti tai tuo atveju, jei vyras naudos prezervatyvą.
Tas atvejis, kai Rusijos armijos kareivis iškastravo į nelaisvę paimtą ukrainiečių karį, taip pat priskirtinas prie genocido konteksto.
Pora augina vaiką. Bykovskio žmona ir sūnus gyvena Rusijos okupuotame Kryme ir, pasak socialinės žiniasklaidos, vyro motina Irina labai didžiuojasi savo sūnumi, ginančiu tėvynę. Romano Bykovskio ir jo šeimos požiūris į tai, ką jis daro, puikiai atspindi aplinką, skatinančią karo nusikaltimus. Perimtose Olgos Bykovskajos kalbose nėra raginimų, liudijančių genocido veiksmų kurstymą, bet karo nusikaltimą tie jos žodžiai skatina. Bykovskiai augo Putino valdžios metais ir patys nepatyrė to, ką išgyveno žmonės per dešimtmečius iki Putino.
Bykovskiai brendo, stebėdami palaipsniui ryškėjantį priešo atvaizdą. Porą galima pavadinti vadovėliniu homo putinicus pavyzdžiu, kurį sukūrė tokia sistema. Homo putinicus nuo homo sovieticus skiriasi tuo, kad sovieticus dar tikėjo ateitimi. Homo putinicus žino tik būtinybę grįžti į praeitį ir Didžiojo tėvynės karo mitologiją, Putino valdžios metais paverstą nauju tikėjimu, kuris yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lėmusių karo nusikaltimus Ukrainoje.
Antrasis pasaulinis karas Sovietų Sąjungoje pradėtas vadinti Didžiuoju tėvynės karu, nes buvo nutarta, kad toks pavadinimas pakels tautos moralę ir stiprins pasiryžimą ginti tėvynę. Pavadinimas susijęs su 1812 m. Napoleono armijos invazija į Rusiją. Žodžiais „Didysis tėvynės karas“ akcentuojamas Rusijos tapsmas auka ir stiprinamas tikėjimas mitu, jog Rusiją visada kas nors puola.
Atskaitos taškas visai kitoks nei Antrojo pasaulinio karo pavadinimo, liudijančio, kad kare dalyvavo visos pasaulio šalys. Didžiojo tėvynės karo mitas sustiprėjo Putino valdžios laikotarpiu, nes centrinei valdžiai reikėjo rusus vienijančio identiteto naratyvo, istorijos apie pasiektą pergalę, o šiame mite kaip tik svarbiausia pergalė. Juk Rusijoje minima pergalės diena, karo muziejai ir paminklai vadinami pergalės muziejais ir pergalės monumentais. Putino valdžiai šis mitas toks svarbus, kad nukrypimas nuo oficialaus jo naratyvo Rusijoje kriminalizuojamas. Didžiojo tėvynės karo veteranų poelgiais ir jų teisėtumu abejoti draudžiama, nors istoriniu požiūriu Rusijai išprievartavimas tėra tik viena iš daugelio ginklo rūšių. 1945-aisiais nužygiavusi iki Vokietijos, raudonoji armija išprievartavo daugiau kaip du milijonus moterų. Rusija tvirtai laikosi tradicijos prievartauti nacistėmis vadinamas moteris.
Griuvus Berlyno sienai, daugelyje Rytų Europos šalių prasidėjo liustracija, tačiau Rusija pasirinko kitą kryptį. Vienas garsiausių sovietinių laikų disidentų, Vladimiras Bukovskis, 10-ajame dešimtmetyje susipažinęs su Rusijos archyvais, mėgino skatinti rusus peržiūrėti praeities nagrinėjimo procesą, bet pritarimo – net Vakaruose – nesulaukė. Rusijos valdžios tie klausimai beveik nedomino, tačiau ir Vakaruose mažai kas norėjo į visa tai gilintis. Pasak Bukovskio, vakariečiai nenorėjo knaisiotis po archyvinius duomenis, nenorėjo ir teismų, per kuriuos būtų iškilę aikštėn Sovietų Sąjungos plačios aprėpties tinklai Vakaruose. Tad Vakarų nesidomėjimas Rusijos liustracija savo ruožtu įsuko Rusijos nebaudžiamumo spiralę.
Per šiuos metus ne kartą girdėjome sakant, kad Ukraina kovoja už Europą ir demokratiją. Bet kol kas nesu girdėjusi sakant, jog Ukraina kovoja už lygybę ir geresnę pasaulio moterų ateitį, nors ukrainiečiai kaunasi ir už tai.
Kadangi Rusija, Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, niekada nebuvo patraukta atsakomybėn už nusikaltimus, toje nebaudžiamumo kultūroje radosi sąlygos tolesniems nusikaltimams, o dabar ir tam, kas vyksta Ukrainoje. Sovietinės raudonosios armijos prievartavimų, plėšikavimo, kitų karo nusikaltimų nepasmerkė nei Vakarai, nei Rusija. Tad ko šiandieninei Rusijos armijai nedarius to, ką darė jos senelių ir tėvų kartos kariauna? Juk dabartinei kartai jie – šlovingi šalies didvyriai.
2019 m. Levados centro atliktas tyrimas parodė, kad Rusijos armija populiarumu lenkia prezidento instituciją, kuri yra antra patikimiausia valstybės grandis. 61 proc. rusų pasitiki armija, nors diedovščina čia dar įprastas reiškinys, kaip ir seksualinė prievarta vyrų atžvilgiu. Rusijos armija nuo pat pradžių pavojinga vieta, dar nepasiekusi mūšio lauko. Iš kitų karų nusikaltimų žinoma, jog armijos vadovybės atsakomybė už savo veiksmus yra esminė nuostata žmogaus teisių pažeidimų prevencijos požiūriu. Rusijoje taip nėra, tačiau armija šioje šalyje – ta institucija, kuria liaudis labiausiai pasitiki.
Rusija neigia savo karo nusikaltimus Ukrainoje, o Putinas pavasarį apdovanojo skerdynes Bučoje surengusią ginkluotųjų pajėgų 64-ąją motorizuotąją pėstininkų brigadą, suteikdamas jai „Gvardijos“ garbės vardą. Tad kareivių nusikaltimai įteisinami kaip didvyriškumas, ir Rusijos bei jos armijos nebaudžiamumo kultūra sudaro sąlygas tolesniems žmogaus teisių pažeidimams.
Vakaruose daug kalbėta apie tai, kad Putinas šį karą kariauja vienut vienas. Tačiau tai Vakarų iliuzija. Jis ne vienas. Putinas turi nemažai sąjungininkų ne Vakarų šalyse, kurios suteikia plačią erdvę rusiškai dezinformacijai ir propagandai; du trečdaliai pasaulio žmonių tebėra Rusijos įtakos sferoje ir nesupranta, kas kaltas, pavyzdžiui, dėl to, kad Ukrainai iškilo grūdų gabenimo problemų. Tuose kraštuose nėra ir lygiateisiškumo. Tuos kraštus valdo diktatoriai ir tironai, kurie nesmerkia prievartavimo kaip karo ginklo. Tokius armijos veiksmus jie laiko normaliais.
Rusija tvirtai laikosi tradicijos prievartauti nacistėmis vadinamas moteris.
Rusija finansuoja savo karą auksu, kurio įsigyja, pavyzdžiui, Sudane. Moterų teisių požiūriu Sudanas – viena baisiausių šalių. Gegužės mėnesį buvo pranešta apie tai, kaip grupuotės „Wagner“ samdiniai vienuose Pietų Afrikos Respublikos gimdymo namuose išprievartavo slaugę ir dvi gimdyves, – o kaip tik per šią šalį pervežama daugiausia kontrabandinio Sudano aukso. Rugpjūčio mėnesį viešėdama Helsinkyje, šios šalies užsienio reikalų ministrė Naledi Pandor pareiškė visada palaikiusi gerus santykius su Rusija.
Per šiuos metus ne kartą girdėjome sakant, kad Ukraina kovoja už Europą ir demokratiją. Bet kol kas nesu girdėjusi sakant, jog Ukraina kovoja už lygybę ir geresnę pasaulio moterų ateitį, nors ukrainiečiai kaunasi ir už tai. Nes visi pasaulio tironai, diktatoriai ir autoritariniai vadovai stebi, kaip į Rusijos karo nusikaltimus žiūrės Vakarai. Ar jie nepavargs nuo karo, ar neišretės jų gretos dėl energetikos problemų. Ar nesumenks mūsų moralinis nuosprendis, kai išseks lėšos, skiriamos karo nusikaltimų teisminiams procesams.
Rusijos kariai Ukrainoje daro, ką nori, nes mano, kad už tai nebus baudžiami. Jie mano išlipsią sausi iš balos, nes Rusija visada iš balos išlipa sausa. Tokios sampratos paneigimas lems ateities kartų moterų ir vaikų likimą visame pasaulyje.
Tekstą iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė.Th. Manno kultūros centro Nidos forumas vyko rugsėjo 9-10 dienomis. S. Oksanen pranešimą „Putino karas prieš moteris“ skaitė rugsėjo 10 d.
