Tokį klausimą žurnale „American Conservative“ kelia lietuvių kilmės karo istorikas, JAV armijos pulkininkas Andrius Bacevičius (Andrew Bacevich).
Jis klausia: „Ar Rusijos karas prieš Ukrainą „viską pakeitė“? Kitaip sakant, ar ateities istorikai į Ukrainos karą žiūrės kaip į didžiulį transformacinį poslinkį, kokiu 20-ame amžiuje buvo abu pasauliniai karai bei Šaltasis karas?
O gal karas Ukrainoje panašesnis į 2001 m. rugsėjo vienuoliktosios išpuolius prieš Pasaulio prekybos centrą Niujorke ir Pentagoną Vašingtone? Jie iš karto daug kam atrodė kaip didžiulės transformacijos akimirkos, kurios „viską pakeitė“, nors ilgainiui jų poveikis nebebuvo toks išskirtinai monumentalus.
Taigi, kaip bus vertinamas Rusijos karas prieš Ukrainą? Sąžiningas atsakymas iš mano pusės būtų toks, kad tai pasakyti dabar būtų dar per anksti. Tik praėjus tam tikram laikui tikroji nūnai Ukrainoje besirutuliojančių įvykių reikšmė bus nenuneigiamai akivaizdi.
Jeigu man reikėtų lažytis, tai spėčiau, kad Rusijos įsiveržimas į Ukrainą panašesnis į rugsėjo 11-osios išpuolius Amerikoje nei į pasaulinius karus ir Šaltąjį karą.
Taip, Rusijos invazija į Ukrainą tikrai ne trivialus įvykis, bet ir ne toks, kuris dvidešimt pirmojo amžiaus istoriją nukreiptų nuo jos jau dabar galimo numatyti kurso.
Būkime sąžiningi, nors jie tikrai neeiliniai, tokie baisumai kaip šiuo metu niokojantys Ukrainą nėra tokie jau reti. Vien per mano gyvenimą įvykusių nemažiau kruvinų epizodų sąraše tilptų Indijos ir Palestinos padalijimai, Prancūzijos vestas karas Indokinijoje, didieji JAV ginkluotąsias pajėgas įtraukę konfliktai Korėjoje ir Pietryčių Azijoje, sovietinė Afganistano okupacija ir vadinamasis globalusis karas su terorizmu, neminint įvairiausių mažesnių tarpvalstybinio smurto kruvinų protrūkių.
Karo Ukrainoje barbariškumas mus šokiruoja ne dėl to, kad jis unikalus, bet dėl to, kad jis reiškiasi tokioje pasaulio dalyje, kurią dauguma amerikiečių nesąmoningai (bet ir naiviai) laikė jau sugrąžinta į taikos būseną.
Čia reikšmes turi ir tai, kad Rusijos agresijos aukų odos spalva – balta, nors šį faktorių ir nelengva, ir politiškai nepatogu tiksliai konstatuoti ir apskaičiuoti.
Palyginimui pasižiūrėkime, kiek dėmesio Jungtinių Amerikos Valstijų žiniasklaida skiria karui Jemene. Nuo 2014 m. ten vykstančios kovos pareikalavo ketvirtadalį milijono gyvybių. Ir nors naujausi poslinkiai Ukrainoje kasdien nusipelno pirmųjų puslapių dėmesio, kruvinas smurtas Jemene užsimenamas tik prabėgomis.
Šio skirtumo priežastis – ne paslaptis. Politiškai kalbant, ne visos gyvybės vienodai vertingos. Vietovės, kur politinis smurtas endeminis ir aukos dažniausia ne baltaodžiai – čia Afrika ir Artimieji Rytai geriausi pavyzdžiai – amerikiečiai pro pirštus žiūri į ten nuolatos vykstančių suluošinimų reikšmingumą.
Todėl žvėriškumas Ukrainoje, esančioje toje pasaulio dalyje, kuri anksčiau buvo vadinama krikščioniška, šokiruoja daugiau ir dėl to turi didesnę žinių vertę negu panašus įvykis Jemene, kur gyventojai beveik visi yra arabai ir musulmonai.
Ši neparanki realybė paaiškina, kodėl Ukrainos karas atrodo kaip epochinis poslinkis.
Be to, kadangi šio karo dalyvius lengva identifikuoti kaip didvyrius ir niekšus, jame kovoja gėris su blogiu ir laisvė su priespauda. Volodymyro Zelenskio asmenyje ši drama netgi atskleidžia ukrainietišką Vinstoną Čerčilį.
O tarp blogiukų šaltą brutalumą rodantis Vladimiras Putinas yra tinkamas dubleris Jozifui Stalinui, tiek jo versijai, buvusiai prieš 1941-uosius, tiek ir buvusiajai po 1945-ųjų.
Pradėdamas karą Ukrainoje, kai kurie analitikai teigė, kad tuo Putinas siekia atkurti kažką panašaus į buvusią Rusijos imperinę didybę.
Bet panašiu būdu ir Jungtinės Amerikos Valstijos Ukrainoje įžiūri progą atnaujinti savo pačių imperines prerogatyvas. Tačiau tokioms abiejų – ir rusų, ir amerikiečių – aspiracijoms tikriausia nelemta pasisekti.
Rusų nesėkmė Ukrainoje suteiks progą gerai atšvęsti, tačiau ukrainiečių pergalė, kaip ji beatrodytų, negrąžins Amerikos į globalinio pirmavimo poziciją.
Ir tai dėl keturių priežasčių.
Pirmiausia, nepaisant visų kalbų apie didžiųjų valstybių galios konkurenciją, Rusija nebėra galinga valstybė. Jei šiuo klausimu dar yra abejonių, tai tikrai neįspūdingi Putino armijos pasirodymai turėtų jas išsklaidyti.
Rusija ir toliau lieka Aukštutine Volta su raketomis, kurios, be to, dar ir nelabai tiksliai pataiko.
Jeigu Putino karas baigsis Rusijai nesėkmingai, ukrainiečiai nusipelnys būti labai pagirti. Tačiau tokia baigtis nereiškia to paties Amerikai.
Antra, nepaisant kaip karas Ukrainoje baigsis, Kinija vis tiek bus Kinija. Labai komplikuoti Amerikos ir Kinijos santykiai, jungiantys ir didelės konkurencijos, ir abipusės priklausomybės elementus, nepasikeis.
Trečia, nepaisant, kas laimės ar pralaimės karą Ukrainoje, klimato krizė tęsis ir liks toliau nesprendžiama.
Ketvirta, Jungtinės Amerikos Valstijos ir toliau liks neraminančiai nevieningos.
Nors ukrainiečių kančios sukelia daug atjautimo, tai neskatina amerikiečių padėti į šalį savo nesutarimus tokiais klausimais kaip abortai ar šaunamieji ginklai ir susivienijus žengti pirmyn palaikant bendrą reikalą.
Dėl šių priežasčių amerikiečių istorikai ateityje į Ukrainos karą tikriausiai žiūrės kaip į nelaimingą intarpą, nukreipusį amerikiečių dėmesį nuo šaliai aktualesnių klausimų, kurie palikti rūgti ir nesprendžiami“, - rašo žurnale „American Conservative“ karo istorikas Andrius Bacevičius.
