Komentarai ir įžvalgos apie karą Ukrainoje sudaro įspūdį, jog kai kurie mūsų šalies politologai bemaž pernakt tapo saugumo ekspertais, informacijos srauto lavinos papėdėje dalis apžvalgininkų išjungė visus faktų tikrinimo filtrus, o kraštutinė dešinė ėmė atsiskleisti kokčiausiu pavidalu. Nepaisant tam tikrų išimčių, karo fone žymi kairiųjų dalis nevengia atkartoti pagrindinių dešiniųjų mąstymo klišių.
Pastarasis pozicijų aidas į dėmesio paraštes stumia aiškiai artikuliuotą antikarinę poziciją, taip sumenkindamas potencialių kairiųjų indėlį į Putino invazijos pasmerkimą, niuansuotą jos analizę bei galimą konflikto rezoliuciją.
Brutali Putino režimo karo kampanija Ukrainoje dar kartą įrodė, kad anachroninė tarptautinių santykių analizė, pasitelkianti tik vienos imperialistinės valstybės (JAV) prieigą, visada buvo naivi ir ideologizuota fantazija. Visgi, net ir kaskart pabrėždami tiek Rusijos, tiek Kinijos imperialistines ambicijas, šios pozicijos kritikai kairėje politinio spektro pusėje neprognozavo tokio Putino režimo avantiūrizmo. Nors kol kas neteko skaityti įtikinančios analizės, paaiškinančios, kodėl būtent dabar režimas pradėjo karo kampaniją Ukrainoje, neabejoju, kad didžiajai daliai kairiųjų, nepriklausomai nuo to, kuriame pasaulio krašte jie rašo, organizuoja streikus, buriasi į socialinius judėjimus ar į politines partijas, veikiausiai reikės permąstyti ligšiolines mąstymo gaires.
Vieniems reikės nuodugniau skaityti ir kritikuoti Kremliaus neofašistinių ideologų veikalus, kitiems pripažinti savo prognozių klaidas. Jei išvengsime atominio holokausto („jei“ šioje vietoje yra akcentuotinas žodis), turėsime progą iš naujo įvertinti ir tobulinti kairiosios minties įkvėptas tarptautinių santykių, politinės ekonomikos, sociologijos, politinės psichologijos ir kitas įžvalgas.
Praėjusią savaitę nemaža dalis Rytų Europos kairiųjų (tarp jų ir DEMOS kritinės minties institutas bei Kairiųjų aljansas) išreiškė nepasitenkinimą komentarais apie Putino režimo karą, išspausdintais populiariausiuose kairiųjų, kurių būstinės įsikūrusios Niujorke, Londone ar Vienoje, leidiniuose. Paskatos apmaudui – suprantamos, bet mano akimis šią minutę mea culpos bei įtikinėjimai dėl pozicijų grynumo gali palaukti. Dabar kairiųjų dėmesys turėtų būti skirtas solidarumo išraiškoms, praktinių pasiūlymų paieškoms, pagalbai Ukrainoje gyvenantiems žmonėms, o kartu ir karo pabėgėliams. Brėždamas bazinį kairiosios pozicijos, smerkiančios Putino režimo karą, bet neatkartojančios dešiniojo diskurso, trafaretą, noriu išskleisti 10 tezių apie karą Ukrainoje. Savikritika ir nepasitenkinimas komentarais viešojoje erdvėje sudaro akstinus plėtoti šias tezes.
1. Nepaisant dešimtmečius trunkančio JAV ir Rusijos (skirtingose jos egzistavimo formose) imperializmų konflikto, kuris dažnai peraugdavo į netiesiogines, bet atviras karines konfrontacijas skirtinguose pasaulio kraštuose, šiame kare kaltininkas ir agresorius yra vienas. Tai autoritarinis ir šovinistinis Putino režimas. Norėdami tai paneigti, turėtume ignoruoti faktą, kad Rusija, o ne NATO grasino karu, įsivaizduoti, kad NATO karinės pajėgos išreiškė ryžtą kovoti tiesiogiai su Rusija Ukrainos invazijos atveju arba naiviai tikėti, kad prieš prasidedant karui Ukraina gavo garantijas trumpuoju laikotarpiu tapti aljanso nare.
2. Kairioji antikarinė pozicija privalo būti konstruktyvi ir siūlyti taikos įgyvendinimo planą. Taip yra dėl to, kad kol kas būtų gana sudėtinga kalbėti apie populiarios revoliucijos ar vidinio sukilimo prieš Putiną scenarijus. Verta akcentuoti ir tai, kad kairioji pozicija negali apsiriboti tik kvietimu skubiai deeskaluoti konfliktą, t. y. išvesti Rusijos kariuomenę iš Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą ir Donbasą. Bet tuo pat metu turime pripažinti, kad jeigu norime išvengti dešimčių, o gal net ir šimtų, tūkstančių civilių aukų, yra ir bus siekiama karą sustabdyti (o ne paversti į pasaulinį karą) derybomis.
Norint nedelsiant pradėti ne kosmetines, o rezultatyvias taikos derybas, teks pripažinti, kad reikalingi kompromisai ir realūs pasiūlymai, teikiami ne ko kito, o dabartinės Ukrainos Vyriausybės. Kad ir kaip prieštaringai tai skambėtų, darbotvarkėje turėtų figūruoti finlandizacijos modelis, iškeičiant jį į Ukrainos narystę Europos Sąjungoje (ES). Taip pat turi būti aptariamas trečiasis Minsko susitarimų paketas, kartu ir būdai, kaip pasiekti Ukrainos teritorinio vientisumo garantijas iš Maskvos ir JAV. Kalbos įstatymo peržiūra, pasienio demilitarizacija bei scenarijai, kaip atkurti Ukrainos sienas, egzistavusias iki 2014-ųjų, yra kitos konflikto nutraukimo ašys. Visi šie pasiūlymai yra preliminarūs, bet verti platesnių ir išsamesnių diskusijų. Tik jie įgalins Ukrainos gyventojus, o ne raketas ar užsienio agresorių tapti tais subjektais, kurie nulems savo ateitį.
3. Pastarosiomis dienomis Lietuvoje netylant pareiškimams, kad būtina virš Ukrainos paskelbti neskraidymo zoną, privalu priešintis šiai ypač neatsakingai idėjai. Žiniasklaidos priemonės bei mūsų šalies politikai yra morališkai atsakingi pristatyti ir nuosekliai paaiškinti šio žingsnio pasekmes Lietuvos visuomenei. Neskraidymo zonos įvedimas gali reikšti Trečiojo pasaulinio karo pradžią bei žmonijos priartinimą prie „atominio holokausto“. Spengianti tyla tarp kairiųjų šiuo klausimu baugina. Visi teigiantys, jog paskelbus neskraidymo zoną virš Ukrainos Putino režimas tiesiog atsitrauktų, tik dar vieną kartą bando prognozuoti asmens elgesį, kurio veiksmų jie niekada negebėjo deramai vertinti.
Deklaracijos, kad neva jau prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas, klaidingos (NATO nedalyvauja kare) ir ideologizuotos, nes kaip tada turėtume periodiškai apibūdinti Šaltąjį karą ar karą Sirijoje, kuriame dalyvavo didelis skaičius pasaulio šalių? Kairiųjų neskraidymo zonos idėjos palaikymas prilygtų bandymui kovoti prieš Rusijos imperializmą pasitelkiant jo ekvivalento (JAV imperializmo) pajėgas. Kviesdami NATO įvesti neskraidymo zoną, mes taip pat pamintume visus tarptautinės teisės pamatus. Toks pasiūlymas turėtų būti svarstomas ir, žinoma, būtų atmestas Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje.
Šioje vietoje galime žerti kritiką JT kaip neefektyviai institucijai ar cituoti pavyzdžius, kai tarptautinė teisė negebėjo pažaboti galingiausių šalių ambicijų agresyviam veiksmui. Bet ar tikrai norime dar kartą paminti tarptautinę teisę kovoje prieš Putino režimą? Ar tikrai norime prisidėti prie galimo atominio karo pradžios?
4. Nors kairiųjų ratuose klausimas apie ginklų tiekimą Ukrainai neabejotinai priešina, mums vis labiau reikalinga tiesmuka ir principinė pozicija. Verta prisiminti, kad didelė dalis kairiųjų Ukrainoje šiomis dienomis Putino režimo agresiją atremia būtent ginklu. Ginklų tiekimas be jokių papildomų sąlygų (paskolų bei įsipareigojimų) yra pasiūlymas, kurį turėtume remti.
Pažvelgę į neseną istoriją, pamatytume, kad prieš imperializmą pasisakantys kairieji niekada nepalaikė pozicijos, tvirtinančios, kad Sovietų Sąjunga (SSRS) arba Kinija turėtų įsitraukti į karą prieš JAV Vietname. Tuo pat metu imperializmą smerkiantys kairieji reiškė palaikymą Maskvos ir Pekino iniciatyvoms didinti ginklų tiekimą Vietnamo rezistencijos judėjimui. Tad šiuo atveju silpnesnės pusės, kariaujančios gynybinį karą, apginklavimas gali būti traktuojamas kaip tarptautinio solidarumo išraiška. Atsisakymas teikti ginkluotę iš principo – ką vis dar akcentuoja nemaža dalis kairiųjų – prilygsta ne kam kitam, o Ukrainos visuomenės pražūties palaiminimui.
Neskraidymo zonos įvedimas gali reikšti Trečiojo pasaulinio karo pradžią bei žmonijos priartinimą prie „atominio holokausto“. Spengianti tyla tarp kairiųjų šiuo klausimu baugina.
5. Deramai nukreiptos ekonominės sankcijos, galinčios sumaišyti kortas Rusijos oligarchams, yra vienas įrankių priartinti Putino režimą prie kapituliacijos. Kol kas vakarų įdiegtos sankcijos turi dvi esmines spragas. Pirma, jos neliečia dujų ir naftos sektorių – atraminių šiandieninės Rusijos ekonomikos taškų, sudarančių ketvirtį šalies eksporto. Antra, būtų naivu tikėtis, kad Kremlius iš anksto neapsvarstė sankcijų. Jau nuo Krymo aneksijos Rusijos centrinis bankas siekė mažinti JAV dolerių dalį savo rezerve, juos pakeisdamas kitomis valiutomis bei auksu. Bet didžiausią nerimą kairiesiems turėtų kelti sankcijų poveikis eiliniams Rusijos gyventojams, dėl nuvertėjusio rublio, išaugusių importo kainų ar žymiai padidėjusių palūkanų normų.
Dažnai tokie instrumentai pasiekia priešingą, nei tikimasi, rezultatą. Šiuo atveju sankcijos gali padidinti šalies izoliaciją ir prisidėti prie Putino populiarumo, įskaitant ir Putino režimo oponentų simpatijų pokyčius. Tačiau abstraktus prieštaravimas bet kokioms sankcijoms nebūtinai teisingas žingsnis. Egzistuoja ir sankcijos, kurios galėtų paveikti Putino režimui artimų oligarchų ratą. Žinant, kad Rusija yra viena lyderiaujančių pasaulio šalių pagal turtinę nelygybę ir kad turtas koncentruotas užsienio („ofšorinėse“) jurisdikcijose (Kipre, Šveicarijoje, JK), ES, JK ir JAV vyriausybės turėtų imtis veiksmų tam, kad būtų galima identifikuoti šio turto vietas ir savininkus.
Ginklų tiekimas be jokių papildomų sąlygų (paskolų bei įsipareigojimų) yra pasiūlymas, kurį turėtume remti.
Atlikus šį žingsnį vertėtų galvoti apie didelį turto apmokestinimą arba konfiskavimą. Būtent tokie sankcijų paketai būtų nutaikyti į vieną dešimtąją arba vieną šimtąją procento dalį sudarančių turtingiausių žmonių grupę. Ar tokie radikalūs veiksmai paskatintų Putino valdymo saulėlydžio pradžią? Būtų galima įsitikinti tik ilgesniu laikotarpiu.
6. Kalbos apie sankcijų paketus Rusijai iš esmės bevertės, jei nusisukama nuo ekonominės ir humanitarinės pagalbos Ukrainai tiekimo. Ilguoju laikotarpiu tokia pagalba privalo atsiriboti nuo šalį dešimtmečius skurdinančių, neoliberalizmo politika grįstų viešojo sektoriaus reformų. Trumpuoju laikotarpiu privalome raginti valdžios atstovus tiek nacionaliniame, tiek Europos lygyje svarstyti Ukrainos užsienio skolos ir jos nurašymo klausimą. Įkalinti karo niokojamos šalies gyventojus ir ateities kartas skolos spąstuose yra neatleistinas žingsnis.
Tik Ukrainos išlaisvinimas iš skolos gniaužtų gali tapti radikaliu antipodu korumpuotų vietinių oligarchų interesams bei kreditorių kaprizams, siekiantiems žmonių tragedijas paversti išaugusiais uždarbiais iš palūkanų.
7. Kairieji privalo grįžti prie „nacionalinio klausimo“ esmingumo, kuris šiandien pernelyg greitai prilyginamas flirtui su neva dešiniųjų terminais ar ideologija. Dėmesys šiam klausimui nepasodina mūsų į vieną valtį su radikaliais dešiniaisiais. Tai turėtų būti lengvai suprantama toms ir tiems, kurie save vadina Rytų Europos kairiaisiais (net jei šiandien linksniuojama takoskyra tarp Vakarų ir Rytų kairiųjų iš esmės netiksli ir politiškai problemiška). Norint įvertinti „nacionalinio klausimo“ svarbą, vertėtų iš dalies atsiriboti nuo neproduktyvaus šūkio: „Jokių kitų kovų, išskyrus klasių kovas.“
Kritikuodamas Friedricho Engelso ir dienraščio „Neue Rheinische Zeitung“ pozicijas, teigiančias, kad mažos tautos, tokios kaip vengrai, airiai, turkai ar ukrainiečiai, istorijoje niekada nevaidins jokio progresyvaus vaidmens ir ilgainiui išnyks, vienas talentingiausių ukrainiečių marksistų Romanas Rozdolskis dar 1948 metais rašytame tekste klausė: kodėl darbuotojai turėtų atsitraukti nuo klasių kovos ir svarstyti „nacionalinį klausimą“? Kodėl anglų, vokiečių, austrų, rusų darbuotojams turėtų rūpėti nepriklausomos (ar autonominės) airių, lenkų, pietų slavų ar ukrainiečių valstybės, kurios tik sugriautų didelius politinius ir ekonominius regionus? Ar ne tų regionų vientisumas ir skatina vystymąsi socializmo link?
Atsakydamas į šiuos klausimus R. Rozdolskis kvietė atsiriboti nuo abstrakčių ir istoriškai klaidingų formuluočių apie neva iš anksto egzistuojantį darbo klasės „revoliucingumą“ ir „internacionalizmą“. Kiekviename istoriniame bei nacionaliniame kontekste šios savybės paprastai būdavo ilgo laikotarpio – kovų, pralaimėjimų ar ryšių užmezgimo – rezultatas. Gebėjimas mąstyti remiantis internacionalizmo principais būdavo sudėtingas ir dėl to, kad kasdieniai darbo klasės rūpesčiai su jais dažnai neturėdavo tiesioginių sąsajų arba net jiems prieštaravo.
Visgi, teisinga kairiųjų partijų linija šalyse, kuriose didžiosios tautos diskriminavo mažesnes, turėjo dvi sudedamąsias: skatinti dominuojančios tautos darbuotojų solidarumą su jų kolegomis iš engiamųjų tautų gretų, kovojant už bendrus socialinio teisingumo interesus, ir dar svarbiau – kviesti dominuojančios tautos darbininkiją priešintis tautinės priespaudos politikai, vykdomai didžiųjų šalių valdančiųjų klasių pastangomis. Ši dialektinė internacionalizmo pozicija sufleravo kovą už socialinį teisingumą atsikratant partikuliarizmų, kuri visgi niekad nebuvo įmanoma be pirminio ir visiško išsivadavimo iš tautiškumo pagrindais vykdomos priespaudos. Ji negali būti pamiršta šiandienos karo fone.
8. Darsyk turime persvarstyti teiginį, jog esminis kairiųjų jėgų priešas visų pirma yra (ir visada bus) mūsų pačių šalyse veikianti valdančioji klasė. Klasinio išnaudojimo, patriarchato, diskriminacijos, išreikštos per lytiškumo prizmę, ar rasinės priespaudos demaskavimas bei kritika yra socialisčių, anarchistų, komunisčių ir radikalių socialdemokratų nuopelnas. Šių socialinių procesų pažabojimas bus pasiektas dėka politiškai angažuoto darbo judėjimo, sudaryto iš minėtų visuomenės grupių.
Tačiau čia derėtų prisiminti, kad, priešingai nei nūdienos kontekste, 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje progresyvios visuomenės grupės nevengė kritikos, nukreiptos į valdančiąsias klases užsienio valstybėse. Pavyzdžiui, Vokietijos kairieji smerkė Rusijos caro valdžią, britų ir prancūzų socialistai pasisakė prieš Prūsijos militarizmą, o rusų revoliucionieriams revoliucija Petrograde nebuvo įmanoma be gretutinės revoliucijos Berlyne. Nors šiandien vakarų Europoje gyvenantys kairieji išreiškia solidarumą su Rusijos antikarinių protestų dalyviais vadovaudamiesi šia logika, jie taip pat teigia, kad pretekstas karui sukurtas išskirtinai JAV bei NATO galios demonstravimo. Pasak šio ydingo naratyvo, kritika turi būti nukreipta į valdžios struktūras JK, kuri ir yra JAV imperializmo dešinioji ranka Europos žemyne.
Opozicija dėl civilių krauju persmelktos Putino režimo invazijos negali sutapatinti Rusijos valstybės galios struktūrų su rusų tauta.
Nors tokia pozicija gali atrodyti tinkama buriantis progresyviems politiniams projektams JK, ji visiškai nusisuka nuo aktualijų, su kuriomis susiduria Lenkijos, Estijos, Lietuvos, Suomijos ar Ukrainos kairieji judėjimai. Vis dažniau teigiama, kad tik esant rytinėje Europos žemyno periferijoje galima tinkamai įvertinti tiek imperializmų daugiskaitą, tiek ir realybę, kad didžiausi priešai tam tikruose istorinėse konjunktūrose ne visada yra tik šalies viduje.
9. Opozicija dėl civilių krauju persmelktos Putino režimo invazijos negali sutapatinti Rusijos valstybės galios struktūrų su rusų tauta. Šis teiginys visų pirma reiškia visokeriopą paramą ir solidarumą su Rusijos antikariniu judėjimu, sujungiančiu liberalias pilietinės visuomenės grupes, feministes, kairiąsias organizacijas, profsąjungas ar LGBTQ+ bendruomenę. Būtent antikarinis judėjimas Rusijoje yra bene viena iš nedaugelio mūsų puoselėjamų vilčių, galinčių priartinti Putiną ir jo kliką prie revoliucinės kapituliacijos.
Socialinėje erdvėje apstu moralizavimo be analizės išraiškų, tvirtinant, kad Rusijos antikarinis judėjimas yra politiškai pasyvus ir pernelyg silpnas. Tokie svaičiojimai, žinoma, visiškai ignoruoja nepriklausomos žiniasklaidos suvaržymo Rusijoje dinamiką bei prilygsta selektyviam aktyvizmo skatinimui sėdint ant fotelio (net nebandant įvertinti to, kad išėjusiems į gatves neretai gresia baudos, įkalinimas, psichologinis bei fizinis smurtas ar prievarta). Užuot reiškę nepasitenkinimą neva per mažu į gatves išeinančių žmonių skaičiumi, abejoję Rusijos visuomenes ryžtu pasipriešinti šovinistinei užsienio politikai ar nuvertinę tokio radikalaus žingsnio kainą kiekvienai protesto dalyvei, galėtume kiek aktyviau demonstruoti solidarumą su tais, kurie pasipriešinimą šovinizmui reiškia šalyje, kasdien artėjančioje prie absoliutaus autoritarizmo įsigalėjimo.
Vengdami valstybės ir jos visuomenės tapatinimo praktikos, gebėsime skirti didesnį dėmesį ne demonstracinėms iniciatyvoms, kviečiančioms vakarų kompanijas pasitraukti iš Rusijos rinkos ar tiesiogiai žalingiems veiksmams, kaip kad Rusijos mokslininkų boikotui, o solidarumo tinklų plėtrai, turinčiai spontaniškos, bet tuo pat metu ir realios galios pabaigti šį karą.
10. Prieglobsčio suteikimas nuo karo bėgantiems žmonėms yra esminė kairiosios politikos dedamoji karų laikotarpiu. Rašant šį tekstą Ukraina virsta į greičiausiai augantį pabėgėlių krizės centrą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Nors per pastaruosius metus ES vyriausybės nevengė užimti skirtingų pozicijų sienų atvėrimo klausimu, šiandien matome kone universalaus solidarumo apraiškas. Ryškėja dvejopi standartai, nes prieglobsčio suteikimas tampa susietas su pabėgėlių rase, tautybe ar kultūra.
Patvirtintos žinios, su kokiomis situacijomis per pirmąsias karo dienas susidūrė Ukrainoje gyvenę studentai bei darbuotojai iš Afrikos, Vidurinių Rytų ar Indijos, kelia susirūpinimą ir šlykštėjimąsi. Tokie epizodai pasienio ruožuose, norisi tikėti, niekada nepasikartos. Išskyrus aiškią moralinių normų paminimo problemą, ES gyventojams, o visų pirma vyriausybėms, būtina suvokti, kad šiandien Putino režimas kariauja ne tik raketomis, tankais, lėktuvais ir ginklais, bet ir informacinėmis priemonėmis.
Jam suteikti dar vieną pretekstą kalbėti ir eskaluoti rasinės diskriminacijos incidentus Ukrainos ir ES pasienyje yra mažų mažiausiai neprotinga. Tiek Lenkijos, tiek Ukrainos kaimyninių šalių vyriausybėms pats metas tai suprasti ir prieš visuomeninę degeneraciją įkūnijantį autoritarą pasitelkti ne tik karines, bet ir solidarumo, empatijos ir atjautos persmelktas priemones. Regint Lietuvos gyventojų susitelkimą siekiant padėti iš Ukrainos bėgantiems žmonėms, neapleidžia ir optimistinės nuotaikos. Jei karas už kelių šimtų kilometrų nuo Lietuvos sienos šiandien geba kone kiekvieną mobilizuoti kolektyviam ir solidariam veiksmui, tai ateityje turėtume sugebėti panašias žmogiškumo apraiškas drąsiau demonstruoti visiems, kurių gyvenimus, svajones ir lūkesčius pažabojo barbariška imperializmo politika.
Viliuosi, kad tokios apraiškos ne tik taps nepriklausomos nuo pabėgėlių rasės, tautybės, kultūros ar religinių įsitikinimų, bet ir pakvies kartu su į Lietuvą atvykusiais ukrainiečiais burtis į profsąjungas, judėjimus ir kitas iniciatyvas kovoje už socialinį teisingumą.
