Putinas pirmadienį įvykdė dar vieną anšliusą. Praėjus aštuoneriems metams po Krymo aneksijos oficialiai atplėšė nuo Ukrainos jau seniai okupuotus du Ukrainos teritorijos gabalus. Po Donbaso anšliuso į šią teritoriją iškart buvo įvesti papildomi Rusijos kariuomenės daliniai.
Lugandonijos „nepriklausomybė“ daugiau nei komiška. Putinas pripažino dvi „respublikas“, kurios sukurtos Rusijos durtuvais, o pripažinimo aktus jis pasirašė su dviem Rusijos piliečiais, „Jedinaja Rosija“ partijos nariais. „Nepriklausomesnių“ nebūna.
1975-ųjų Helsinkio baigiamasis aktas, kuriuo buvo įtvirtintas pokario sienų Europoje neliečiamumas, ir kurį pasirašė Maskva, suplėšytas ir galutinai išmestas į šiukšlių dėžę. Putino Rusija tęsia nepaskelbtą karą su Ukraina.
Ar Vakarai bent dabar įvardys, kad tai ir yra karas? Karas, kuris jau vertas dar negirdėtų sankcijų ir realios karinės bei ekonominės paramos Ukrainai.
Jeigu tai nebus padaryta, o panašu, kad bent dalis NATO šalių nenorės ir šios aneksijos įvardyti karu, Putinas nesustos. XXI a. Kremliaus Hitlerio tikslas – kramtyti Ukrainos teritoriją tol, kol ji virs antraeile valstybe ar net Rusijos protektoratu.
Europos perspektyva nėra džiuginanti. Bet ne beviltiška. Taip, Putinas vaiposi, banditų žargonu tyčiojasi iš sveiko proto ir Berlyno bei Paryžiaus prašymų to nedaryti. Tačiau ką jis laimėjo?
Prie Ukrainos sienų sutelkęs beveik visą savo armiją, kuri jau turėjo būti Kijeve, Kremliaus caras galiausiai pripažino tik savo okupuotų teritorijų feikinę nepriklausomybę. Tą juk seniai galėjo padaryti, bet Minsko susitarimai buvo koziris, leidęs šantažuoti Ukrainą.
Putinas prarado turėtą kozirį. Dabar Donbasas jau nebe Ukrainos vidaus konfliktas. Dabar tai Rusijos karas su Ukraina. Putinui nepavyko įkišti penktosios kolonos Ukrainai. Ta prasme Lugandonijos pripažinimas yra naudingas Ukrainai, o ne Kremliui. Vien atkurti sugriautą Donbasą Maskvai kainuos daugiau pinigų, nei Rusija kasmet skiria sveikatos apsaugai.
Palyginti su tuo, kad grasino paimti Kijevą, tai panašiau į įsivarymą į kampą nei dar vieną Putino pergalę. Panašu, kad tai supranta ir Putino aplinka.
Niekas neberėkia „Donbasnaš“. Surežisuotas Putino Saugumo tarybos posėdis turėjo atrodyti kaip nugalėtojų paradas. Kaip Hitlerio būstinė po Austrijos anšliuso ar bent kaip Maskvos euforija po Krymo aneksijos. Bet atrodė kaip Hagos tribunolo posėdis su ilgu teisiamųjų suolu. Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Naryškinas mikčiojo ir painiojosi taip, lyg dalyvautų savo sotaus gyvenimo laidotuvėse.
Kremliaus vagis galima suprasti. Vagys norėtų toliau vogti ir naudotis linksmo gyvenimo Vakaruose laisve ir kitais privalumais, o Putinas juos nugrūdo į sugriautą Donbasą.
Putino sėbrų vaizdelis geriausiai parodo, kad buvom Putino režimo žlugimo pradžios liudininkais.
Taip, Putinas gali bandyti užgrobti ir tą dalį Donbaso, kurią kontroliuoja Ukraina. Lugandoniją jis pripažino su dviejų sričių sienomis. Taip, jis toliau grasins dideliu karu. Bet džiaugsmo Kremliaus vagių akyse jau nematyti. Rusija ima springti per dideliu jai apžiotu kąsniu.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
