Rusijos grafas Levas Tolstojus parašė pasaulinį šedevrą „Karas ir taika“. Sovietų KGB papulkininkis Putinas penktas mėnuo kurpia pasaulį šiurpinantį paskvilį „Karas ar taika“.
Gal puls Ukrainą, o gal ir ne? Gal puls po vasario 20-osios, nes iki tol tai daryti uždraudė Kinija, nenorinti, kad jos vasalas Putinas pagadintų orą Pekinui per genocido žaidynes. O gal puls iki vasario 20-osios. Kad parodytų, jog ir Xi – ne autoritetas didžiajam Pu.
Kol Vakarai laužo galvas, Putinas ultimatumus siuntinėja, milžinišką puolamąją grupuotę prie Ukrainos sienų iš trijų pusių telkia, apie atominį karą kartais pasamprotauja, kad nenorėtų jo, bet ką gali žinoti, jei ramiai praryti Ukrainos neduosit.
Vakarų lyderiai jam skambina, į Maskvą už labai ilgo stalo pasėdėti su Putinu skrenda. O stalas tas ilgesnis už atstumą tarp smogiamosios Rusijos armados ir Ukrainos sienų. Bet dar didesnis pažeminimas prie to ilgo stalo laukia tų, kurie naiviai tiki, kad su Putinu galima derėtis.
Kaip prie šito nežmoniškai ilgo stalo prieš porą dienų jautėsi Prancūzijos prezidentas Macronas, Putinas pasimėgaudamas pademonstravo po to surengtoje bendroje spaudos konferencijoje.
Savo oponentus nuodijantis ir vaikus už kompiuterinius žaidimus į kalėjimą kišantis Putinas pasimėgaudamas skiedė apie ginkluotą perversmą Ukrainoje ir politines represijas prieš prezidento Zelenskio oponentus, primygtinai siūlė politinį prieglobstį eksprezidentui Porošenkai. Žodžiu, kaifavo nuo minties, kaip čia jis kietai trolina, kaip gudriai kiaulę pakišo nekenčiamam Porošenkai.
Visi tie ir kiti Putino blėnys, kaip antai, kad Ukraina norinti ginklu susigrąžinti Krymą ir Donbasą, buvo skirti parodyti Macronui jo vietą: o kas tu toks, ko čia atvažiavai? Putinui reikia Bideno atsakymo, reikia NATO nusižeminimo ir sugrįžimo prie 1997-ųjų sienų, o čia kažkoks prancūzas jam aiškins, kad Rusija Krymą užgrobė.
Macronas mandagiai tylėjo, o kai prabildavo, Putino vertėjas, matyt, iš baimės net dalies jo žodžių neišversdavo. Putinas mėgavosi kagėbisto akimirka – žeminti kitus bet kokia kaina.
Gal Putinas gyvena kitoj realybėj? Taip manyti būtų netikslu. Per visą ilgą valdymą jis yra tuo, kuo ir norėjo būti – likimus laužančiu, visiems valią diktuojančiu KGB papulkininkiu. Tokį tik grabas ištiesins. Klausimas, ar verta Vakarų lyderiams suteikinėti tokias progas juos žeminti?
Vienareikšmio atsakymo nėra. Dėl taikos daug ką galima padaryti. Kas tas nusižeminimas, jei pavyko apginti Ukrainą nuo agresijos?
Tačiau kas, jei Putinas blefuoja? Jei jo paskvilis „Karas ar taika“ ir tėra skirtas tik tam, kad Vakarai būtų nuolat žeminami? Kad rusų liaudis matytų, koks kietas yra Kremliaus pacanas, ir sutiktų su jo kruvinu valdymu iki gyvos galvos. Ir Putinas galėtų tęsti Vakarų šrioderizaciją ir orbanizaciją?
Tada išeitų, kad leisdami žeminti save Vakarų lyderiai paprasčiausiai šoka kazokėlį pagal Putino dūdą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
