Lukašenkos režimas pirmadienį perėjo prie organizuoto tūkstančių migrantų permetimo į Lenkiją. Lietuvai iš esmės gresia tokia pat ataka. Vidaus reikalų ministrė iškart pasiūlė pasienyje įvesti nepaprastąją padėtį. Bet prezidentas į įvykius reagavo labai vangiai. Prezidento gebėjimai veikti rimtesnės krizės akivaizdoje išvis kelia abejonių.
Nepaprastąją padėtį pasienyje reikėjo įvesti dar vasarą. Lietuva būtų išvengusi kaltinimų dėl migrantų sulaikymo pusmečiui. Būtų daugiau aiškumo ir šalies piliečiams bei pareigūnams, priverstiems kasdien spręsti subtilią ir drauge šlykščią dilemą, verčiančią rinktis tarp nacionalinio saugumo iš vienos pusės ir žmogiškumo iš kitos.
Žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai, apskritai krikščioniško auklėjimo žmonės iš principo negali elgtis kitaip, kaip tik užjausti migrantus, protestuoti prieš jų išstūmimą, taip objektyviai silpnindami nacionalinio saugumo ir sunkų darbą dirbančių pasieniečių pozicijas bei suteikdami Lukašenkos režimui naujų paskatų siųsti prie sienos dar daugiau moterų su vaikais.
Nepaprastosios padėties įvedimas būtų leidęs iškart suspenduoti Europos Žmogaus teisių konvencijos draudimą kolektyviai išsiųsti migrantus atgal į Baltarusiją.
Tai, ką su migrantais daro Baltarusija, yra nusikaltimas žmoniškumui. Bet šiais dezinformacijos ir melagienų laikais diktatoriaus propaganda tą kaltinimą vis stipriau permetinės ant Lietuvos ir Lenkijos. Lukašenka tikisi, ir ne be pagrindo, kad Europos žmogaus teisių gynėjai ir gal net Vyriausybės bus jo pusėje. Štai kodėl nepaprastoji padėtis pasienyje jau turėjo būti įvesta.
Net ir įvedus nepaprastąją padėtį dilema, kam teikti pirmenybę – sienos apsaugai ar žmogiškumui – niekur nedings. Tai kels vis didesnį visuomenės erzelį ir susipriešinimą.
Padėtis pasienyje tik blogės. Skrydžių iš Artimųjų Rytų į Baltarusiją skaičius auga. Prie to prisideda ES bendrovės, išnuomojusios „Belavia“ bendrovei daugybę lėktuvų.
Net ir įvedus nepaprastąją padėtį dilema, kam teikti pirmenybę – sienos apsaugai ar žmogiškumui – niekur nedings. Tai kels vis didesnį visuomenės erzelį ir susipriešinimą.
Visuomenė neturėtų užsimerkusi pasitikti tokios krizės. Bet laikas, tinkamas rimtai nacionalinei diskusijai, kokiais atvejais, atsižvelgdami į daug kartų prarastą laisvę, pirmenybę skirti sienų apsaugai, o kada neišvengiamai pirmenybę teikti žmogaus teisėms, praleistas.
Nei prezidentas, nei Seimo dauguma, nei opozicija net nepagalvojo apie valstybės lygio konferenciją, kurioje būtų aptarta ši dilema, panašu, lydėsianti Lietuvą bent kelerius metus.
Organizuota ataka prieš Lenkiją sklaido ir iliuzijas, kad aukšta vielos siena taps neįveikiamu barjeru migrantams. Tapo aišku, kad migrantai, verčiami Lukašenkos opričnikų, gali atakuoti ir oficialius sienos perėjimo punktus, katrie atviri.
Lietuva turi ruoštis ilgai apgulčiai, ir tai turi daryti ne tik pasieniečiai ir kariuomenė. Dar didesnis krūvis tenka visuomenei. Nuolat teks atsakyti sau į nelengvus klausimus – kas mes esam, kaip turim gintis ir kokių ribų negalim peržengti gindamiesi?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
