Nuomonės

2021.11.07 08:22

Biografija „Adamkus“: „Tai buvo drąsaus vyro elgesys“

knygos ištrauka
Egidijus Aleksandravičius, Biografija „Adamkus“2021.11.07 08:22

„Tai pirmoji išsami biografija žmogaus, kuris jau įėjo į Lietuvos istoriją kaip populiariausias Kovo 11-osios Respublikos politikas, kone aštuonis dešimtmečius aktyviai veikęs ir šiandien tebeveikiantis visuomenės ir valstybės laisvės labui“, – sako knygos „Adamkus“ autorius, žinomas istorikas bei visuomenės veikėjas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egidijus Aleksandravičius.

Knyga „Adamkus“ pasirodo prezidentui pasitinkant 95-erių metų jubiliejų. V. Adamkaus bibliografija plati ir įvairi, kai kurios prezidento knygos sulaukė didelio visuomenės dėmesio („Be nutylėjimų“, „Paskutinė kadencija“). Tačiau išsamios V. Adamkaus biografijos neturėjome. Naujoje knygoje E. Aleksandravičius pasakoja ne tik neįtikėtinai įdomią V. Adamkaus gyvenimo istoriją, bet ir atveria pokarinės lietuvių diasporos veikimą. Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

„Tai buvo drąsaus vyro elgesys“

1997-ieji. Jauna Lietuvos demokratija išbandoma antruosiuose Kovo 11-osios Respublikos prezidento rinkimuose. V. Adamkus, sutelkiantis liberaliosios demokratijos ir Vakarų kultūros sentimentus išpažįstantį elektoratą, patenka į antrąjį rinkimų turą, matydamas prieš akis savo oponentą, buvusį sovietų laikų prokurorą Artūrą Paulauską. Vieni sveikina, kiti keiksnoja atėjūną. Taip Paulausko rinkimų štabo vadas Arvydas Juozaitis pavadina V. Adamkų. Čia, sakytų prie kontrastų pripratintas Lietuvos skaitytojas, nieko labai netikėto neįvyko.

Tačiau nutiko dar kažkas, ko nepastebėjo minios, bet tapo svarbiu faktu biografui. Rinkimų įkarštyje viešojoje erdvėje šmėkštelėjo žinia, kuriai anuomet neteikta didelės reikšmės ir kuri Adamkaus biografijoje tvyksteli labai svarbia šviesa. „Lietuvos rytas“, tada populiariausias Lietuvos laikraštis, išspausdino užuominą iš pokalbio su Adamkaus bičiuliu, radioelektronikos profesoriumi iš Čikagos ir vienu iš „Akiračių“ mėnraščio redaktorių Zenonu Rekašiumi. „Lietuvos ryto“ korespondento JAV Gintauto Alksninio rašyta apie tai, į ką atkreipė dėmesį profesorius:

1983 metais buvusi V. Adamkaus ir Mičigano įsikūrusios chemijos kompanijos „Dow Chemical“ priešprieša savotiškai atsispindėjo ir pastaruosiuose Lietuvos prezidento rinkimuose.

Antrojo turo išvakarėse viename iš užsakomųjų A. Paulausko reklaminių puslapių buvo išspausdintas šiam kandidatui į prezidentus skirtas JAV Astovų rūmų nario respublikono Dave`o Campo, išrinkto Mičigano valstijos 4-je rinkimų apygardoje, į kurią įeina ir Midlandas (jame įsikūrusi „Dow Chemical“ chemijos kompanija), sveikinimas su pergale pirmame rinkimų ture...

Kaip galėjo nutikti, kad ir po 14 metų kažkas JAV politiniame elite nešiojosi keršto akmenį užantyje? Rekašiaus manymu, ne ką kita reiškia faktas, kad suskaičiavus Lietuvos prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatus Amerikos chemijos pramonės gigantės „Dow Chemical“ interesus netiesiogiai atliepęs kongresmenas atsiuntė sveikinimo telegramą Adamkaus konkurento Artūro Paulausko štabui. Suprask, amerikiečių pramonininkai ir politikai sveikina kandidatą, sėkmingai kovojantį prieš buvusį amerikiečių aplinkosaugos biurokratą.

Net ir dabar, kai Lietuva jau daugiau mažiau pripratino platųjį pasaulį prie savo vardo skambesio, daugelį nustebintų toks aktas. O tada tai kėlė pagrįstą nuostabą. Juk ši telegrama buvo įrodymas, koks nekenčiamas Adamkus buvo kai kurių Amerikos pramonininkų. Net kelioms dešimtims metų praslinkus po jo kovų prieš taršią industriją daugelis negalėjo pamiršti, susitaikyti, atleisti. Gerai, kad 1997-aisiais nešvaraus verslo kovą prieš gamtosaugą vėl laimėjo V. Adamkus. Norint suprasti, kaip tai galėjo nutikti, reikia ilgesnio pasakojimo.

Stebint pusamžio praeitį, galima ieškoti tik iš toli matomų ženklų ir simbolių. Politika, biurokratija ir laisva pilietinė visuomenė gali regėtis it koks nereguliarius trikampis, kuriame buvo įrėmintas vienas ar kitas biografijos herojaus veiklos epizodas. Ankstesniame skyriuje kaip tik ir buvo pabandyta jį aprašyti. Galima ieškoti ir kitų praeities geometrijos figūrų bei formų, bandant suvokti Adamkaus federalinės tarnybos trajektoriją tame įtampų kupiname lauke, kurį žymėjo centrinės valdžios įstaigos bei valdininkai, partinių politikų interesai ir didžiojo kapitalo pinigai, be kurių Amerikos lobizmas nebūtų toks gyvybingas.

Pradiniai Adamkaus prisimenami politiniai ir administraciniai mūšiai dažniausiai sutapdavo su strateginiais respublikonų prezidentų ir jų partinių rėmėjų planais. Kaip matėme, respublikonų siekis aktyviai veikti demokratų tvirtovėje Čikagoje ir visame Didžiųjų ežerų regione labai smarkiai lėmė Adamkaus žingsnius į aplinkosaugos agentūros vadovo kabinetą. Iš jo buvo tikimasi drąsių iššūkių mero Richardo Daley komandai. Tą jis sėkmingai atliko. Tačiau visuomenės akyse savo partijos programinius principus įgyvendinantis uolus pareigūnas vargiai būtų taip greitai matavęsis pripažinimo aureolę. Respublikonų šalininkams to gal ir būtų užtekę, bet tikrai ne visiems kitiems žaliuojančios Amerikos patriotams. Jiems reikėjo ko nors daugiau, kad imtųsi visiems netikėto dalyko – viešai pašlovinti federalinės biurokratijos atstovą.

Jau ankstesniame skyriuje cituotame „Christian Science Monitor“ straipsnyje įvairiais kampais nušviestoje pareigūno veikloje daugelis žurnalistės klausinėtų ekspertų labiausiai pabrėžė ne tai, kaip uoliai Adamkus įgyvendino respublikonų politiką, bet kaip jis gynė savo požiūrį prieš savo viršininkus ir Vašingtono administracijai įtaką dariusius verslo gigantus bei kitokias gaires matančius politikus. Kitaip sakant, tikras politinio kilnumo ženklas yra gebėjimas ne tiek priešininkų stovyklą pulti, kiek saviškių ydas matyti. Tad nepaklusnumas savo paties viršininkams ir principingo individualizmo žymė imama vertinti labiausiai.

1983-iaisiais straipsnio autorė rašė:

Gerą adamkinio savarankiškumo pavyzdį regėjome Amerikos televizijos ekranuose kovo mėnesį, kai jis liudijo Atstovų rūmų pakomisėj, tiriančioje EPA veiklą. Jis apkaltino tada EPA viršininko pareigas ėjusį John Hernandezą, kad šis rodęs 1981 m. regioninės įstaigos pranešimą apie Michigano užteršimą dioksinais Dow Chemical b-vės pareigūnams ir tuo leidęs tą pranešimą išcenzūruoti. Hernandezas iš savo pareigų po to pasitraukė. „Pasakysiu atvirai: buvau nustebintas, kad vidutinio rango Reagano statytinis šitaip toli iškištų savo kaklą“, pagarbiai atsiliepė Illinois advokatas James Yoho, besispecializuojąs aplinkosaugos srityje. „Tai buvo drąsaus vyro elgesys.“

Labiausiai tikėtina, kad šitoks principingumas ir drąsi rizika prarasti pareigas, bet ne garbę buvo pilietinės visuomenės geriausiai įvertina. Žurnalistės Lucios Mouat paklaustas, kaip vertintina tokia čikagiečio administratoriaus Adamkaus elgsena savo paties vadovybės atžvilgiu, vienas pilietinių aktyvistų pareiškė:

„Regioninė įstaiga negali per daug spyriotis Washingtonui, tačiau iš savo šaltinių žinome, kad jis administracijos viduje visuomet kovojo už teisingą laikyseną – tai geras, solidus profesionalas“, sako Dr. Robert Ginsberg, Chicagoje įsikūrusio Piliečių už geresnę aplinką (Citizens for a Better Environment) draugijos atstovas. Chicagiškę EPA įstaigą apibūdindamas kaip pačią veržliausią ir vieną savarankiškiausių iš visų regioninių įstaigų, jis tuo pačiu primena, kad ji yra užvedusi daugiau įstatymo vykdymo bylų negu bet kuri kita.

Šiandien jau beveik užmiršta, koks sunkus buvo metas Ilinojaus ir kitų JAV Vidurio Vakarų valstijų visuomenės ir ūkio, gamtos ir pramonės raidai. Gamtos gynėjams teko atlaikyti ne tik agresyvų didžiojo kapitalo atstovų elgesį, bet ir suprasti skausmingą balsą tų eilinių amerikiečių, kuriems taršios industrijos likvidavimas reiškė prarastus darbus, sugriuvusias svajones, sutirpusias santaupas ir bevertį nekilnojamąjį turtą, kurį kaupė ilgus sunkaus darbo dešimtmečius.

Amerikos lietuviai, ypač monoindustrinių miestų, kaip pietinis Čikagos kaimynas Geris, gyventojai kaip kasdienio gyvenimo katastrofą galėjo sutikti žinią, kad bankrutuoja ir uždaromos gigantiškos plieno liejyklos. Ateities ekranuose šmėžavo dešimtys tūkstančių bedarbių ir mirštantis darbininkų miestas, kur vienu metu pardavimo laukė 25 tūkstančiai namų. Ir jų niekas nepirko. Negalėjo to nejausti V. Adamkus, daugelį metų laikydamas automobilio vairą kelyje nuo namų Vėjų mieste iki šiltojo sezono verslo Tabor Farmoje. Jo akyse turėjo nustoti rūkę Gerio liejyklų kaminai.

Savotišką agoniją išgyvenusiai sunkiajai pramonei papildomų investicijų į vandens ir oro valymo įrenginius svoris reiškė mažėjantį pelną ir smunkantį konkurencingumą. Valstybės kišimasis į privataus verslo sritį po didžiosios depresijos ir FDR new deal patirties nebuvo visai netikėtas dalykas, bet vis tiek pramonininkų reakcija bent jau pradžioje buvo priešiška. Nepalankiai pasitinkamas gamtosaugos iššūkis buvo gana natūrali didžiojo verslo reakcija. O tai, kas jaudina didįjį kapitalą, neišvengiamai paliečia ir didžiąją politiką.

Privatus kapitalas ir politinė valdžia Amerikoje iki dabar yra sukūrę neišskiriamą aljansą, o lobistinė veikla ir į rinkimus metami rėmėjų pinigai buvo ir yra skaičiuojami šimtais milijonų dolerių. Prezidento Donaldo Trumpo laikais tai kelia nerimą liberaliosios demokratijos gynėjams. Kita vertus, postindustrinės šiandienos tikrovė yra labai pasikeitusi: dabar turtus neša švarios aplinkos reikalaujančios naujausios technologijos, IT bei elektrinių automobilių proveržis. Politikos ir turto viršukalnėse taršos ir globalaus klimato atšilimo tempai dabar yra kasdienė tema. Tačiau aštuntojo dešimtmečio viduryje respublikonų administracijai parodžius daugeliui netikėtą ryžtą formuojant gamtos apsaugos politiką daugelis konservatyvių kapitalistų sunerimo, o Adamkus nesyk atsidūrė tos politikos smaigalyje Didžiųjų ežerų regione su 45 milijonais gyventojų. Adamkaus laikais Didžiųjų ežerų regione greitai keitėsi vaizdas ir kvapas.

Čikagietės rašytojos, populiarių kriminalinių romanų ir moteriškos privataus detektyvo literatūrinės versijos autorės Saros Paretski kūriniuose neretai piešiamas ano metu pietinės Čikagos vaizdas. Socialinės problemos ir pramoninė tarša čia maišosi su grobuoniška, kartais klastinga privataus kapitalo atstovų charakteristika. Ji yra parodoma kaip blogio šaknis. Pelno interesas, vengimas pripažinti bendro visuomenės gėrio reikalavimus veda prie nusikaltimų, žmogžudysčių, kurias tirti tenka romanų herojei pavarde Varšavski. Jos akimis matomas vaizdas – tai jau ne italo Al Capone’s ir lietuvio Alvino Karpio brutalių banditų Čikaga. Net skerdyklos, tapusios Sinclairo „Džiunglėmis“ amerikiečių literatūros klasikoje, jau uždarytos. Liko tik dešimtmečius garavęs kvapas ir traumuota lietuvių darbininkų atmintis, kuri 7–8 dešimtmečiais jau buvo gerokai apsilpusi. Bet blogis čia vis dar turi socialines šaknis. Gobšumas ir egoizmas jas laisto.

Mūsų pokalbiuose, kurie renkant medžiagą biografijai buvo reguliarūs 2019-ųjų vasarą, klausinėjamas apie susidūrimus su didžiojo verslo rykliais, nepatenkintais dėl augančių gamtosaugos reikalavimų, Adamkus savo patirties nedramatizuoja. Nebuvo nei grasinimų, nei tiesioginių bandymų papirkti jį kaip administracijos pareigūną. Prisimena tik vieną atvejį, kai šmėkštelėjo didelės JAV chemijos korporacijos korupcinė užuomina, – net ne tiesioginis pasiūlymas buvo padarytas per jam gerai pažįstamą asmenį iš tos pačios sportuojančios lietuvių bendruomenės. Bet nepriimtas kyšis – joks nuotykis įtarios posovietinės šalies rašytojų ir skaitytojų akimis žiūrint.

Nepriekaištingos reputacijos gamtosaugos valdininko karas vyko daugmaž taisyklių ir įstatymų apribotuose laukuose, kuriuose ne tik intrigos, bet ir argumentai galėjo būti vertinami. Adamkus, nors ir įžengęs į Čikagos elito klubą, sąmoningai vengė suinteresuotų pramonininkų kompanijos. Tačiau netiesiogiai, per lobistų veikiamus politikus, tas sąlytis buvo labai intensyvus, trikdęs psichologinį komfortą, jautrinamas žiniasklaidos dėmesio ir administracijos viršininkų priekabių. Respublikonus keičiant demokratams palankumu pirmiesiems pasižymėjęs pareigūnas juolab buvo pirmas kandidatas dimisijai. Pretekstu tam galėjo tapti bet kokia smulkmena. Apie tai gausu užuominų jo memuaruose. Leiskim pasakoti pačiam herojui:

Viena svarbiausių Aplinkos apsaugos agentūros funkcijų – priversti vietos valdžią laikytis federalinių įstatymų. Mūsų, Penktojo regiono, įstaiga nuo seno garsėjo kaip šiuo požiūriu labai gerai besitvarkanti. Mus dažnai apibūdindavo posakiu: „Griežti, bet teisingi.“ Kituose regionuose atskirais atvejais padarydavo kai kurių nuolaidų, laikantis labai aukštų JAV aplinkos apsaugos standartų. Mes visiems taikėme vienodus reikalavimus be jokių išimčių.

Žinoma, protinga politika niekada nesiekiama įgyvendinti naujų taisyklių vien tik nurodant kitiems, ką jie turi daryti. Visada naujus reikalavimus turi lydėti (ir mūsų aptariamu gamtosaugos atveju lydėjo) jų įgyvendinimui skiriami tų, kurie reikalauja, pinigai. Tad skaidrumas buvo reikalingas ne tik prižiūrint, kaip statomi nauji valymo įrenginiai, bet ir skirstant federalines lėšas. Naujausia istorija gali pažerti daugybę pavyzdžių, kaip Europos Sąjungos lėšas skirstanti Lietuvos biurokratija pati ima tomis lėšomis misti. Atskirose srityse, kurioms net Konstitucijoje garantuota autonomija (pirmiausia tai – aukštasis mokslas ir švietimas), ES paramos pinigais naujai sukuriamos ištisos institucijos, peržengiančios ir konstitucinės dvasios, ir funkcinės savivaldos ribas. Taip biurokratinė sistema korumpuojama ne privačiais pinigais, net ne savų mokesčių mokėtojų, bet europiečių pinigais.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje tokių pagundų galėjo būti ir Vėjų mieste, tačiau kokių nors pėdsakų dabar beveik nematyti. Skirtingai nuo dabartinės Europos, Amerikos demokratija buvo stipresnė nei biurokratija. Anuomet konflikto žaizdras atsiverdavo tradicinėje plotmėje, kai privačios įmonės buvo spaudžiamos investuoti į taršos mažinimą.

Tai kartais sukeldavo konfliktų ir mūsų įstaigą pramonininkai apskųsdavo Vašingtonui. Mat kompanijos neretai turi fabrikų įvairiose valstijose. Pasitaikydavo, kad, tarkime, padidinus įmonių panaudoto vandens išvalymo normas, gretimame regione Aplinkos apsaugos agentūra sutikdavo dar kokius metus ar net ilgiau laukti, kol fabrikai įvykdys reikalavimus. Mes pradėdavome spausti, kad būtų nedelsiant tobulinami vandens valymo įrenginiai ir griežtai laikomasi nustatytų normų. Kompanijos vadovybė imdavo piktintis, kad kituose regionuose esantiems jų fabrikams leidžiama dar kurį laiką dirbti po senovei, o mes nesutinkame laukti, kol jie susiruoš skirti lėšų geresniam vandens valymui. Mus ne tik apskųsdavo Vašingtonui, bet kartais net kreipdavosi į teismą. Tačiau nesame pralaimėję nė vienos tokios bylos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt