Vis dažniau pagalvoju, kad gyvename tam tikros mados pasaulyje. Visuomenė, politikai, žiniasklaida pasigauna kokią nors mintį, ją sureikšmina, kelis mėnesius aršiai ginčijasi, o paskui pamiršta ir viena spalva keičia kitą.
Po pandemijos iššūkių, šiandien populiarumo viršūnėje karaliauja diskusijos dėl partnerystės įteisinimo. Požeminės perėjos perdažomos, televizijose vyksta forumai, o radijas transliuoja diskusijas. Šį savaitgalį net šeimų maršas rengiamas.
Problema egzistuoja, bet spėju, kad kalbų ir pasidraskymų bus daug, tačiau po kelių mėnesių viskas nurims, tik nelabai kas pasikeis. Tereikia prisiminti, kaip prieš kelerius metus su triukšmu rinkome tris svarbiausias idėjas Lietuvai.
Jei neklystu, viena jų buvo mokytojo profesiją padaryti prestižine, kita – suteikti dvigubą pilietybę, trečia – jaunas šeimas aprūpinti būstu. Galiu ir susipainioti, nes jos dingo iš visuomenės radaro. Ar nors viena tapo kūnu? Kažin. Dar galim sugrįžti prie mokytojų streiko. Kelis mėnesius tik apie jį buvo kalbama, pažadai žarstomi didinti atlyginimus, deja, proveržio čia irgi nėra.
Prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvai padovanojo gerovės valstybės sąvoką. Gal ilgiau nei metus iškilūs politologai, įvairūs ekspertai ir mokslininkai minė mįslę, kas tai galėtų būti, visi šį terminą įtraukė į savo leksikoną. Aiškino, kad be to ar ano gerovės valstybės nesukursi, o dabar lyg ir pamiršo bei padėjo į archyvą laiko dulkėms nusėsti. Sugebame problemas pastebėti, bet sprendimų nedarome, nėra tęstinumo ir nuoseklaus judėjimo į priekį.
2019 metais Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės mediko savižudybė dėl patirto mobingo sprogo lyg bomba, apnuoginusi sveikatos apsaugos sistemos skaudulius.
Triukšmo ir kalbų būta daug. Gal pusmetį mobingo tema buvo žiniasklaidos akiratyje. Buvo ir keli konkretūs darbai: įsteigta anoniminė linija, Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai vykdavo į daugiausia rūpesčio keliančias įstaigas, buvo sudaryta darbo grupė su psichologais. Paskui viskas sustojo. Galima pasiteisinti pandemija, tačiau dažnai ja pridengiamos nesprendžiamos problemos, o jų sveikatos sektoriuje yra daug.
Didelis gydytojų darbo krūvis, menki atlyginimai, nuolatinis stresas dėl galimybės suklysti, siauros specializacijos gydytojai neturi sąlygų keisti darbo vietos. Akivaizdu, kad dalyje gydymo įstaigų vyksta kova dėl aukštesnių postų: įtinkantys administracijai proteguojami, o kiti yra ignoruojami, tokioj situacijoj mobingas klesti.
Be jokios abejonės, psichologinio smurto atvejų galima rasti ne tik sveikatos sistemoje ir viešajame sektoriuje, bet ir privačiose bendrovėse. Kol visuomenė jį toleruos ir leis skriausti silpnesnius, patyčių nemažės.
Baugiai nuteikia faktas, kad po mediko savižudybės prieš dvejus metus kilo natūralus pasipiktinimas ir ne tik gydytojų bendruomenėje, o praėjusią savaitę tokį pat kelią pasirinkusios Šiaulių medikės mirtis nuskambėjo palyginti tyliai. Nejaugi pripratome?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
