Kai prieš maždaug dvidešimt penkerius metus atėjau dirbti į „Verslo žinias“, didžiausias iššūkis buvo ne tik išmokti įdomiai skaitytojams pasakoti istorijas. Jas reikėdavo rasti, rasti reikėdavo ir istorijų istorijas. Bepigu šiandien, kai užtenka interneto paieškos sistemose suvesti kelis raktinius žodžius ir viskas kompiuterio ekrane sukrinta, tik mokėk atsirinkti.
Anuomet valandų valandas leisdavau Seimo bibliotekoje, vartydamas senus laikraščius ir bandydamas atrinkti įvykių seką. Verslo padangė irgi nebuvo itin plati, todėl kiekviena, iš užsienio atkeliaujanti investicija būdavo lyg stebuklas, kurį galima aprašinėti kas mėnesį.
Vienas toks sėkmės pavyzdžių buvo Japonijos įmonė „Yazaki“, nutarusi, kad verta Klaipėdoje pradėti automobilių elektros instaliacijos laidų surinkimą. Šiandien „Verslo žinios“ praneša, kad japonai nebesižavi Baltijos jūros bangomis ir gamybą perkelia į Serbiją. Nieko asmeniška, tiesiog serbų darbo jėga yra pigesnė.
Iš vienos pusės – liūdna žinia, kaip ir kažkada „Coca-Cola“, nusprendusi uždaryti gamyklą Alytuje. Kita vertus, nederėtų verkti, nes vienus investuotojus keičia kiti, o Lietuva nebėra tik mažomis sąnaudomis garsėjanti valstybė.
Šiandien investuotojus viliojame išsilavinusių, kvalifikuotų specialistų, mokančių užsienio kalbas, gausa. Dar galim pasigirti verslui pakankamai palankia aplinka: prognozuojama ir stabilia mokesčių politika, išvystyta infrastruktūra, ne pernelyg didele biurokratija.
Gal todėl darbuotojų atlyginimai didėja ir panašu, kad tokia tendencija tęsis. Nieko čia nepakeisi, jei tik kataklizmų nebus.
Žiūrint iš istorinės patirties taško, galėjome eurą įsivesti anksčiau, bet politinės drąsos pritrūkome.
Litą euru pakeitę kurį laiką gedėjome. Bet jau senokai nebeskaičiuojame, kiek brokolis turguje litais kainuotų, o ir Romoje ar Paryžiuje už kavos puodelį mokėdami eurą nebegirdime, kaip išleistos monetos tarp dantų girgžda. Kad ir kas norėtų paverkšlenti, jog kažkada buvo geriau, sparčiai judame į priekį ir nebesame Europos vargdieniai.
Keičiasi ir investuotojų veidas, jie čia atkeliauja su didesnę pridėtinę vertę kuriančia produkcija, su aukštosiomis technologijomis, o ne tik norėdami pinti laidus automobiliams.
Šiame kontekste keistokai nuskamba dalies ūkininkų nusiskundimai, kad jie neranda, kas jų laukuose pigiai morkas nurautų, neva socialinių išmokų sistema neskatina žmonių dirbti. Gal taip, o gal ir ne. Tik derėtų prisiminti, kad nebesame pigios darbo jėgos valstybė, o vergų darbas niekada nebuvo našus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
