Lietuva skilo į trumpininkus ir bidenininkus. Skamba juokingai, bet nėra išsigalvojimas.
Trumpistų pakurtoje šviesoje pasišildė ir sulopytas, kad nenuslinktų, Gedimino pilies kalnas, ir Gedimino miesto grindinys, kai juo važiavo galingiausioje pasaulio demokratijoje rinkimų pralaimėjimo nepripažįstančio žmogaus rėmėjai.
Prasilenkiau su jais. Ir pasirodė man simboliška, kad tos autokolonos priekyje važiavo galingesni ir brangesni automobiliai, o mažiau galingos, tos, pigesnės, – pabaigoje. Gal kad negadintų vaizdo.
Kaip kad gadino galingiausios demokratijos paveikslą per savo kadenciją kartais stačiokiškai ir vaikiškai besielgiantis Donaldas Trumpas. Ar eičiau demonstruoti, jeigu rinkimus būtų laimėjęs jis? Ne. Bučiau ištvėrusi dar ketverius metus. Nors man visai nepatinka ne itin išsilavinęs, nemandagus ir ne iki galo adekvatus žmogus tame poste.
Pasilikčiau sau teisę taip galvoti jau vien dėl polinkio į nenatūralų įdegį, kuris sukelia šypseną ir gailestį. Ir nėra patyčios dėl fizinės žmogaus būklės – soliariumas ir kremai nėra mikčiojimas, kurio norint atsikratyti reikia dirbti; būti oranžiniu su baltomis akiduobėmis – tarsi oranžinė panda, tik atvirkščiai – yra pasirinkimo klausimas. Ir skonio.
Kodėl nedemonstruočiau, nors žiūrint į D. Trumpą gaila būtų ir savęs pačios? Prisimenant, ką reiškė pats žodis AMERIKA dar vaikystėje, kai nelabai supratome, kas yra ta demokratija; kuomet laisvuoju pasauliu dvelkė ne slopinamos radijo transliacijos, bet cinamoninės gumos popieriukas ar siuntinys iš ten su sportbačiais?
Nes netikiu, kad pasikeitus prezidentui, Amerika pakeistų kursą ir virstų socialistų betvarke, nors betvarkės ir susiskaldymo joje tiktai daugėjo per ketverius D. Trumpo metus ir kažkam kažkaip reikės su ja dabar tvarkytis.
Kaip Lietuvoje reikia tvarkytis su tuo, kokia pikta ir susiskaldžiusi ji lieka po kadenciją pabaigusios valstiečių ir žaliųjų daugumos. Su COVID-19 epidemija ir jos pasekmėmis. Su dar vieno karantino neišgyvensiančiais verslais, kurie, anot nueinančios valdžios, tokie ir verslai, jeigu negali išgyventi be klientų.
Su žmonėmis, kurie ir vėl negaus gydymo, nes gydymas skubiai, verčiantis per galvą perorganizuojamas tvarkytis su pandemija. Kuomet skyles užkaišioti bus metami prie visų valdžių – politinių ir medicinos įstaigų – budėti be mentorių ir be pinigų už darbą paliekami gydytojai rezidentai.
Šiandien prisieksiantis naujasis Lietuvos parlamentas pradeda vieną sunkiausių kadencijų. Bet ta kadencija – ne karas. Tiktai labai sunkus išbandymas, kuris vadinasi „valdžia“. Vienas iš tų dalykų, kuris kiaurai parodo žmogų tokį, koks iš tiesų jis yra.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
