Visame šiame metų galo chaose dėl biudžeto, dėl naujų mokesčių, streikų ir protestų, ginčo dėl susisiekimo ministro veiklos, į kurį įvairavo valdančioji dauguma, ore pakimba vienas svarbiausių klausimų – kodėl Saulius Skvernelis vis dar vadovauja šiai Vyriausybei?
Klausimas kyla tikrai ne dėl to, kad nuvažiavę į Upės gatvę konservatoriai garsiai paskelbė verdiktą – čia jau reikia ne Jaroslavo Narkevičiaus, o viso S. Skvernelio galvos.
Ir ne todėl, kad jo atsikratyti norėtų valdančioji dauguma. Šiai daugumai nėra kito pasirinkimo – tik S. Skvernelis. Ramūnas Karbauskis aną savaitę net apsiskelbė viešai nusiuntęs palaikančią žinutę sergančiam premjerui, esą kaip jo jiems trūksta. Sakė kasdien bendraująs ir jokių nesutarimų tarp jų nėra.
Kad ir kaip būtų keista, bet jų tikrai nėra, nes jei būtų, mes girdėtume. Dabar girdime, kad yra taip, kaip sako R. Karbauskis. Negana to, S. Skvernelis netgi daro taip, kaip reikia R. Karbauskiui.
Štai čia ir klausimas – kas atsitiko, kad iš kandidato į prezidentus, kuris jau beveik matavosi Daukanto rūmų šeimininko mantiją, S. Skvernelis pavirto R. Karbauskio skaliku, kuris atkartoja tai, ko reikia jam ir koalicijai?
Imkime štai biudžetą. Šis biudžetas – ne S. Skvernelio Vyriausybės biudžetas, jis toks, kokio nori R. Karbauskis. R. Karbauskis dramatiškai pareiškė, kad skirtingai, nei buvo Vyriausybės projekte, Seimas balsavo už visus naujus mokesčius, kurie leis didinti vaiko pinigus ir pensijas ne nuo liepos, o nuo sausio, ir jame sutilpo visos valdančiosios koalicijos partnerių vizijos – nuo vaiko pinigų iki naujų mokesčių prekybos centrams bei bankams ir vėl išskirtinės sąlygos visiems – tikriems ir netikriems – ūkininkams.
Bet Vilniaus universitetas dviem dienoms užsidarė.
Gedimino Kirkilo „socialdarbiečiai“, Valdemaro Tomaševskio „lenkai“, R. Karbauskio „valstiečiai“ ir R. Pakso partijos likučiai sulipo į kumštį. Gal iš koalicijos partnerių ir daug užsakymų, bet ją visą – koaliciją – vadelioja R. Karbauskis.
R. Karbauskis pasakė, kad koalicijai ir biudžetui reikia „lenkų“, S. Skvernelis taip pat metė pirštinę prezidentui ir pareiškė, kad atleisti iš pareigų J. Narkevičių neužtenka teisinių argumentų ir kad daug viešumoje pasirodžiusių faktų apie jo netinkamą veiklą – neteisingi.
Nėra teisinių faktų – pareiškė premjeras, nors jokių teisinių faktų jis net neieškojo, kai nei iš šio, nei iš to kartu su tuomete švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene atleido aplinkos ir kultūros ministrus, kas tapo gana rimtu akibrokštu be paaiškinimų. Bet R. Karbauskis tuoj pat rado pateisinimą S. Skverneliui – reikėjo „perkrauti, perinstaliuoti įtampas“, cituoju, nes naujiems darbams reikėjo, atseit, naujų žmonių.
Taip, dėl J. Petrauskienės buvo kilusi rimta įtampa – mokytojai užsirakino ministerijoje ir neketino trauktis tol, kol neišsiderės atlyginimų kėlimo. Tačiau J. Petrauskienė krito ne tik todėl, kad ji, valdininkė, netikėtai tapusi ministre, visiškai nesuprato politikos ir politinio darbo esmės, o todėl, kad visas jos bandytas daryti šiokias tokias švietimo sektoriaus reformas sabotavo R. Karbauskio valdomi „valstiečiai“.
Tai kodėl S. Skvernelis vis dar premjeras ir leidžiasi stumdomas R. Karbauskio?
Jei kas nusipelno medalio, tai – R. Karbauskis. Jam tokį reikia kabinti už tai, kaip jis puikiai perpranta žmones ir kaip jais manipuliuoja. Perkando S. Skvernelį kaip obuolį greičiausiai dar per pirmą jų susitikimą, kai derėjosi dėl ėjimo į valdžią – dėl valdžios ir įtakos S. Skvernelis gali viską. Taip pat ir panaudoti savo sunkią ligą, kad tik išsilaikytų valdžioje.
Visai neseniai, vos prieš porą mėnesių, kai atvirai kalbėjo apie jį užklupusį vėžį, jis tvirtino, kad gali dirbti ir dirbs, nes jam rūpi valstybės likimas ir kad ši valstybė tikrai nepatektų į rankas tų žmonių, kurių per patrankos šūvį negalima prileisti.
Tai kieno rankose šiandien valstybė?
Sovietinių nomenklatūrininkų, bebrų, Pakso aplinkos likučių, visą Rytų Lietuvą stagnacijoje laikančios Lenkų rinkimų akcijos ir jos „koloradkę“ seginčio vadovo, įvedusio regione pataikūnų ir padlaižių režimą ir Karbauskiui lažą einančių baudžiauninkų be savo nuomonės rankose.
Štai dėl jų aukojasi sunkiai sirgdamas, bet Vyriausybės vairo nepaleidžiantis S. Skvernelis, nors kiekviena šios valdančiosios koalicijos darbo diena jį vis labiau kompromituoja.
Kodėl?
Nes jis – jų dalis, net jei kartais viešojoje erdvėje premjeras pristatomas kaip geresnioji R. Karbauskio „valstiečių“ pusė. Esą pasiaukojantis, atsveriantis fanatiškąją R. Karbauskio ir A. Širinskienės stovyklą. Toks tarsi visad su laisvo pasirinkimo aureole – žiūrėkit, lyg ir konkuruoti su R. Karbauskiu partijos pirmininko rinkimuose ketino, o dabar, žiūrėk, su socialdemokratais kalbasi dėl vietos sąraše.
R. Karbauskis čia irgi gudrus – leidžia S. Skverneliui pasijusti valdžia. Bent truputį.
Ir paraleliai priimami sprendimai rodo, kad S. Skvernelis visada buvo integrali valdžios troškimu korumpuotos sistemos dalis. Neilgai užtruko, kad Vyriausybės kanceliarijoje premjero dešinėje patogiai įsitaisytų niekam neatskaitingas Algirdas Stončaitis, koordinuojantis reikalus, kas kur ir kaip turi veikti bei kur reikia savų žmonių, labai greitai į reikiamus postus buvo pasodinti savi žmonės, o istoriškai korumpuočiausias – susisiekimo – sektorius be jokios širdgraužos ir be menkiausio bent žodinio protesto iš Roko Masiulio rankų buvo atiduotas atgal tiems patiems, prieš kuriuos valymą per rinkimus žadėjo S. Skvernelis. J. Narkevičiui buvo suformuluota užduotis grąžinti į Klaipėdos jūrų uostą Arvydą Vaitkų ir kliūtis tam buvo tikrai ne S. Skvernelis. Kaip anekdotas dabar skamba ir tai, kad Ūkio ir inovacijų ministerijos ministro kėdę matuojasi Algirdas Butkevičius.
Bet kai esi premjeras, kad ir R. Karbauskio skaliko kailyje, tai ir gydymas – aukščiausios prabos, ne kaip paprastų Lietuvos mirtingųjų korumpuotoje sveikatos apsaugos sistemoje, ir kelias išasfaltuotas.
