Nuomonės

2018.11.27 14:14

D. Bogdanienė. Vaiko teisių krizė ar neatpažintas lietuviškas ekstremizmas?

2018.11.27 14:14

Ar Lietuva vėl pasuks garliaviniu šunkeliu? Tokia grėsmė jau yra. Nuo Garliavos laikų, kurie neabejotinai įėjo į istoriją, praėjo ne tiek daug laiko, o visuomenė vėl siautėja. Kas kursto? Kas dalija raudonus balionus liaudžiai demonstruoti už leidimą mušti vaikus? Kodėl visuotinės neapykantos objektu skelbiamas vienas žmogus?

Tiriantiems ekstremizmą atsakymas aiškus – tai žodžio laisvės perversija. Galimybė laisvai išreikšti nuomonę pereina į laisvą ir viešą šmeižimą, o galiausiai – į ekstremizmą, kuris gali pasibaigti (o Garliavos istorijoje ir pasibaigė) smurtu ir mirtimis. Nuo ekstremizmo, iki fanatizmo, o paskui ir – terorizmo – ne toks ilgas kelias...

2014–2015 metais Norvegiją ir Lietuvą krėtė „Barnevernet“ skandalai. Norvegijos ambasadorius Lietuvoje samdėsi apsaugą ir negalėjo patikėti, kad tokie dalykai vyksta ES šalyje. Lietuviškos TV laidos kalė lietuviams į galvas, kad norvegiška „Barnevernet“ „grobia“ vaikus iš padorių šeimų.  

Nekartosiu nusišnekėjimo ir šmeižto, besikertančio su sveiku protu. Norvegijoje gyvenantys dauguma lietuvių žino, kad nuolat kartojamos televizijose „tiesos“ yra baisus melas. Mes Norvegijoje gyvename, auginame vaikus. Mes žinome. Tačiau „Barnevernet“ – monstro – paveikslas neblėsta. Norvegijos vardas vėl imamas valkioti po abejotinos kokybės televizijas. Tarsi nebūtų visiems žinoma, kad Norvegija pagal visus rodiklius yra laimingiausia pasaulio šalis.

Komentaro autorė, D. Bogdanienė, asmeninio archyvo nuotr.

Putino spauda

„Labiausiai pasižymėjusi negatyviais pasiskymasi apie Norvegiją yra rusė Irina Bergseth. Ji buvo ištekėjusi už norvego, turi su juo vaiką, bet vaiką teismo sprendimu augina tėvas. Štai, ką ji kalba nesuskaičiuojamose TV laidose ir „naminės“ produkcijos „Youtube“ transliacijose teigia: „Norvegija yra labiausiai iškrypusi iš visų pasaulio šalių. Čia pripažįstama pedofilija ir incestas, ir čia normalu, kad broliai ir seserys užsiima seksu. Norvegijos vaikų ir lygių teisių ministrė 2013 m. įvedė privalomas pamokas apie incestą Norvegijos mokyklose, čia taip pat bus mokoma apie intymius santykius tarp vaikų ir tėvų.“ (Citata iš Norvegijos žurnalisto Richardo Bearugo Norvegijos 2018 m. kovą išleistos knygos „Putino spauda“, kur kalbama apie rusišką propagandą, ypač Norvegijos atžvilgiu).

R. Bearugas taip pat rašo, kad ši rusė dažnai pasisako kaip Norvegijos ekspertė Rusijos žiniasklaidoje, ir niekas neužduoda jai jokių kritiškų klausimų apie jos „žinias“. Nes ji Rusijai naudinga. Geras būdas kiršinti tautas ir šalis pagal receptą „supjudyk ir valdyk“. Iš Rusijos niekada neišvažiavęs rusas tiki. Kai kurie lietuviai, nors turi galimybę ir išvažiuoti, ir pasidomėti – taip pat tiki.

Lietuvoje panašūs teiginiai skambėjo 2014–2015 metais, „Barnevernet“ skandalo įkarštyje, pasigirdo jie ir dabar. Susidaro įspūdis, kad visi šūkiai sukurti ir nugludinti propagandos specialistų, jie specialiai platinami ir kartojami. Tai nežada nieko gero – tik visuomenės supjudymą ir destabilizavimą.

Reuters/Scanpix nuotr.

Tavo ir mano tiesa

Kas yra „Barnevernet“? „Barnevernet“ vertimas pažodžiui – vaikų apsauga. Norvegų sąmonėje ši sąvoka įsitvirtino per daugiau nei 50 metų ir niekam nekyla klausimų, kad ši institucija yra reikalinga, nes 80 proc. jos darbo yra parama šeimai. Norvegijos gyventojams į kraują įaugę, kad vaikas yra individas, o ne šeimos nuosavybė, ir kad muštras, psichologinė ar fizinė prievarta nėra aukėjimo priemonės. Vaiko mušimas viešoje vietoje neįsivaizduojamas – tokį tuoj pat sulaikytų praeiviai.

Imigrantai, kurių Norvegijoje ypač pagausėjo po 2004 (ES plėtra), atsiveža savo vaikų auklėjimo „kultūrą“. Kai imigrantų šeima susidomi „Barnevernet“, kartais pasigirsta garsūs pagalbos šauksmai – dažniausiai dėl „kultūrinės avarijos“. Imigrantų suvokimu, niekas negali kištis į šeimą, bet taip nemano Norvegijos vaikų teisių tarnybos. Ar ne gera proga pasinaudoti ir kurstyti nesusipratimus, pjudyti? Tuomet tylima apie tai, kiek imigrantų šeimų gauna pagalbą ir galiausiai prisitaiko prie Norvegijos reikalavimų. O „Barnevernet“ irgi privalo nutylėti tikrą tiesą apie „padorią“ šeimą – turi griežtą konfidecialumo įsispareigojimą.

O Lietuvoje? Čia „vaikų nemušimo“ įstatymas priimtas tik 2017. Kokia gėda! Bet nėra ko stebėtis. Net kai kurie parlamentarai vis dar praktikuoja žmonų,  sugyventinių ir vaikų auklėjimą ujimu ir smurtu. Ar gali veikti čia „vaikų teisių apsauga“, jei vaikų teisių dar neįsisąmonino visuomenė? Yra tik tėvų teisės. Vaikai – tėvų nuosavybė, bet jie atimami iš blogų tėvų. Tai suvokiama ne kaip vaiko pašalinimas iš blogos aplinkos, o kaip bausmė tėvams. Visuomenės supratimu, vaikų teisės ateina ne padėti, apsaugoti vaikų, o bausti tėvų.

Kodėl norvegiška „Barnevernet“ lietuvio suvokimu yra blogis? Tas žodis Lietuvoje net neišverčiamas, nes taip baisiau skamba. Lietuviškai suvoktą „Barnevernet“ – monstras“ nulėmė istorinis ir kultūrinis Lietuvos kontekstas, nes kiekviena tiesa – tai tik interpretacija, realybės suvokimas per savo kategorijas ir požiūrį. Toks iškreiptas suvokimas apie „Barnevernet“ kaip apie baudžiamąją, ir todėl kritikuotiną, instituciją buvo nuolat stiprinamas, kartojant tą patį per tą patį, patvirtinant ir užtvirtinant, ypač – socialinėmis interakcijomis, dažniausiai TV laidomis, kur vieninteliai informatoriai buvo 3 (tos pačios) nukentėjusios nuo „Barnevernet“ motinos.    

Jei nuolat per TV matysite reklamą, kad štai tas produktas geras, ilgainiui patikėsite ir imsite pirkti. Taip veikia mechanizmas ir čia – įtikinant, perkuriant realybę ir melą paverčiant tiesa. Ir žmonės galiausiai patiki absurdu.

Facebooko karai

Rašyti ir platinti savo rašymus šiais laikais gali kiekvienas. Populiariausias yra feisbukas. Šovė mintis, parašei, spust mygtuką – ištransliavai. Feisbuke galima rasti bendraminčių, suburti grupę pagal interesus. Čia galima audringai reikšti nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Viena slapta grupė, pavadinimu „Neleiskime norvegams grobti mūsų vaikų“, buvo sukurta 2015 metais. Dabar jos jau nėra, nes buvę bendraminčiai susipjovė. Tokios grupės – pozityvus dalykas, jos gali veikti kaip socialinė ir psichologinė psichoterapija, ypač užsienyje, ypač – Norvegijoje, kur dideli atstumai. Žmonės gali pasikalbėti apie Norvegijos realybę, rašytas ir nerašytas taisykles, čia veikiančias institucijas, pasidalyti patirtimis ir patarimais.

Minimos grupės dėmesio objektas buvo „Barnevernet“ – labai aktuali tema, ir pradžioje grupėje buvo reiškiamos įvairios nuomonės. Tačiau kuo daugiau Lietuvos žiniasklaidoje buvo esakluojama tema, tuo baisesnis „Barnevernet“ paveikslas grupėje buvo tapomas. Agresyvėjo ir grupės narių tonas. Kai kurie dalyviai, pasisakantys nuosaikiau, buvo iš grupės išmesti arba išėjo patys. Liko tik patys aršiausi, kritikuojantys Norvegiją ir „Barnevernet“ sistemą, kaip aidas atkartojantys vienas kito mintis. Susidarė vadinamasis aido efektas – kitokios nuomonės buvo išmetamos, jas rašantys apdergiami, o likusieji, atrinkdami tik tą informaciją, straipsnius ir nuomones, kurie palaikė būtent jų įsitikinimus, citavo vienas kitą ir vis labiau audrinosi. Pasisakymuose girdėjosi vis dažnesnė neapykantos retorika, grasinimai. Galiausiai buvo prieita iki raginimų imtis konkrečių veiksmų: buvo raginama sužinoti, kur gyvena globėjų šeimos ir „Barnevernet“ pareigūnai, kiek vaikų jie turi ir žadama susidoroti su jais, grobti jų vaikus.

Ar tokie pasisakymai neprasilenkia su žodžio laisve? Lietuvoje toleruojamas ir net mėgstamas kritiškas, žeminantis rašymo stilius. Jei taip rašo kai kurie žurnalistai, tai kodėl gi draudžiama tam, kuris rašo tik nuomonę į feisbuką? Tačiau viskas gali komplikuotis.

Bendraujant socialinėse medijose, slepiantis už anoniminių vardų, išnyksta bet kokia kontrolė. Nekontroliuojamai, vienas kitą kurstant ir įžeidinėjant pasirinktus konkrečius žmones, pareigūnus, institucijas, dingsta sveikas protas. Tada nesunkiai nukrypstama prie konspiracinių teorijų ir bendro priešo sukūrimo. Pusgirtės turgaus bobos stiliumi imama dergti bet ką (politikas, parlamentaras, žurnalistas), kurio nuomonė nesutampa su grupės nuomone, naudojant žeminančius apibūdinimus ir be jokių konkrečių faktų. Šis procesas moksliškai vadinamas „nužmoginimu“ (dehumanizacija). Tokiu būdu sukuriamas bendras priešas, kurį kurstoma naikinti.

Vargšas ekstremistas

Kas skatina ekstremistinį elgesį? Už ekstemisto – apie tai rašo ekstremizmą tiriantys mokslininkai– slypi pažeidžiamas, kenčiantis žmogus, dažnai psichologinių ir net psichinių problemų turintis asmuo, patyręs tikrą arba įsikalbėtą neteisybę. Tai gali būti valdžios nuskriaustas, kažko negavęs, dažnai viskuo nepatenkintas ir nesėkmės priežasčių ieškantis išorėje, o ne savo veiksmuose žmogus. Gali būti imigrantas, kuriam Norvegija nedavė to, ką jis įsivaizdavo, kad turi duoti. Norvegiškai padoriai nemokantis susišnekėti ir neturintis socializacijos įprastoje terpėje (darbe, šeimoje), vienišius, jis aktyvus feisbuke.

Toks gali rašyti išgalvotu vardu, likti anonimu, ir todėl drabsto savo pagiežą, nebijodamas bausmės. Negatyvūs jausmai dar paskatinami bendraminčių, kurie jaučiasi stiprūs ir bebaimiai kartu. Jų bendravimas sukuria ir sustiprina neigiamą sinergiją. Tai žmonės, paprastai turintys labai mažai arba jokių žinių klausimu, apie kurį audringai diskutuoja. Jie dažnai menko išsilavinimo, bedarbiai, neturintys kuo užsiimti. Jie – gera medžiaga propagandos skleidėjams ir manipuliatoriams, nes nemąsto kritiškai dėl žinių stokos. Jie linkę užsikabinti už kvailiausių paaiškinimų, nes svarbiausia – rasti kaltą. Jie noriai tiki konspiracinėmis teorijomis, kaip, pavyzdžiui, „norvegai nepasigimdo savo vaikų, todėl turi vogti mūsų. Negrų nenori, jiems reikia baltų“.

Bent truputį sveiko proto turinčiam žmogui aišku, kad tai nesąmonė. Tačiau bemoksliams paprastuoliams tokia teorija „atveria akis“ ir tampa įkvėpimu tolesniems veiksmams. Kai konspiracinė teorija paskleidžiama feisbuke ir audringai patvirtinama bendraminčių, nuskamba raginimai kažką daryti. Konspiracinės teorijos sustiprina keršto troškimą bendram priešui – jį reikia įvardyti, pavyzdžiui, „gavo norvegų pinigus, vogs ir pradavinės mūsų vaikus“. Taigi nelaimių kaltininkas nustatytas, belieka veikti.

Nesusivokęs, kažkada negavęs reikiamo dėmesio, nuo kažko nukentėjęs ir galbūt bejėgiu besijaučiantis, trokštantis keršto žmogelis tokioje ekstremistinėje bendraminčių terpėje atgyja ir suklesti. Visi aprašyti procesai yra susiję ir dinamiški, ir kai kada trūksta tik kibirkšties, kad įsipliekstų nesuvaldomas procesas. Blogiausiais variantas – nebeapsiribojama grasinimais ir griebiamasi veiksmų – išėjimo į gatves ar keršto akcijų, smurto prieš įvardytą priešą. 

„Konspiracinės teorijos dažniausiai veda prie bendro priešo įvardijimo. Kai priešas įvardijamas, jis dehumanizuojams. Kuriami pasakojimai apie juos ir mus – dvi priešiškas grupes. Apie geriečius, kovojančius prieš blogiečius“, ­– rašo kalbos tyrinėtoja Anne Birgitta Nilsen knygoje „Neapykantos kalba“ (A. B. Nilsen „Hatprat“, 2014)

„Reikia žiūrėti kritiškai ir atsakingai į ektremistines, kraštutines nuomones, nes tai gali pastūmėti į ekstremistinius veiksmus“, – rašo Norvegijos filosofas, profesorius Larsas Gule knygoje „Ekstremizmo požymiai“, (L. Gule „Ekstremismens kjennetegn“, 2012).

Kai nustatomi konkretūs „priešai“, atsiranda tiesioginis pavojus, kad toliau vyks smurtas. Juk priešas nustatytas, su juo reikia kovoti, tokiu būdu ir smurto veiksmai turi pateisinimą. Kas žino, ar viskas liks tik feisbuke, ar ne, kaip atsitiko Garliavos istorijoje

Žodžio teisė taip pat turi ribas. Ji nėra tik teisė – tai ir atsakomybė. Plačiau besinaudojantys žodžio teise, ypač viešojo žodžio teise, turi suvokti, kokia tai jėga ir kokios gali būti pasakytų ar parašytų žodžių pasekmės, kad jų transliuojami melai pasiekia neadekvačius žmones, kursto juos. Ar atsiras sveiko proto Lietuvoje – parodys ateitis. Aišku viena – vaikų teisių temos taip nemokšiškai, kaip tai daroma dabar, ypač dezinformuojant ir priešinant žmones, eskaluoti nebegalima.

Nuo 1990 m. Norvegijoje gyvenanti komentaro autorė Daina Bogdanienė dirba patarėja Darbo inspekcijoje.